Lietuviai įsiklauso į gamtą
„Senojoje lietuvių kultūroje panašūs būrimai nebuvo siejami su konkrečia data ar švente – visas tamsusis laikotarpis nuo rudens pabaigos, t. y. Šv. Andriejus dienos, iki žiemos pabaigos senovės lietuviams buvo burtų, spėjimų, prietarų, draudimų ir susilaikymo metas, – pasakoja VDU Etnologijos ir folkloristikos katedros doktorantė Eglė Savickaitė. – Tikėta, kad būtent šiuo metu gamtoje vyksta mistiški dalykai, klaidžioja dvasios, galinčios nulemti žmogaus gyvenimą. Kita vertus, su rudeniu pasibaigia ir dauguma ūkio darbų, žmogus pagaliau gali užsiimti savo asmeniniu gyvenimu.“
Pasak E. Savickaitės, šio meto lietuvių burtai siejosi ne vien tik ateinančių metų sėkme ir derliumi, populiariausi buvo vedybiniai būrimai, susiję partnerio ieškojimu. Buvo liejamas vaškas, deginamas popierius, metama per petį klumpė, bandoma apglėbti tvorą – jei pasiseks apkabinti lyginį jos virbų skaičių, mergina ištekės. O štai norint pamatyti savo būsimą vyrą, reikėjo prieš miegą išgerti sūraus vandens: sapnuose lemtas jaunikaitis būtinai pasiūlys atsigerti.
Buvo daromi ir savotiški užkalbėjimai: pasiėmusi saują kanapių sėklų ar sėmenų mergina turėjo tris kartus apeiti šulinį tardama: „Sėju, sėju kanapes aplink šulinėlį. Duok, Dieve, žinot, su kuo turėsiu visą vieką gyventi!“ Kodėl kanapes? Jos, kaip ir sėmenys, buvo laikomos vyriškomis – su šiais augalais daugiausia dirbo vyrai.
Pasaulyje tikima
Japonijos šventyklų varpai vidurnaktį muša 108 kartus. Tikima, kad žmogus turi 6 ydas: kvailumą, godumą, pyktį, neryžtingumą, lengvabūdiškumą ir puikybę. O kiekviena iš jų dar turi net po 18 atspalvių. Su kiekvienu varpo dūžiu žmogus apvalomas nuo ydų.
Kinijoje Naujuosius priimta sutikti apsitaisius raudonai. Ši tradicija susijusi su sena legenda apie pabaisą, kuri Naujųjų metų išvakarėse išlįsdavo iš urvo ir žudydavo žmones. Viena šeima liko gyva: jie buvo apsirengę raudonais drabužiais, nes šventė savo giminaičio vestuves.
Žmonės suprato, kad pabaisa bijo raudonos spalvos ir nuo to laiko Kinijoje ji tapo neatsiejamu Naujųjų metų simboliu. Vietoje dovanos svečiai šeimininkams įteikdavo du mandarinus, o šeimininkai išeinantiems svečiams įduodavo kitus du mandarinus. Šis prietaras susijęs su panašiu žodžių skambesiu: kinų kalboje „pora mandarinų“ skamba labai panašiai kaip „auksas“.
Laukdami švenčių mongolai tampa itin rūpestingais šeimininkais: kuo daugiau svečių susirinks prie stalo, tuo ateinantys metai bus sėkmingesni.
Pagal senus papročius Indijoje pirmąją metų dieną ir per jos sutiktuves negalima būti piktiems, nepatenkintiems – tokie ir būsite visus metus.
Kuboje Naujųjų išvakarėse į stiklines, taures, bokalus pripilama vandens. Lygiai vidurnaktį, laikrodžiui mušant dvylika, visas vanduo išpilamas pro langus į gatves – tai reiškia, kad metai prabėgo sėkmingai ir naujaisiais taip pat lydės laimė, gerovė.
Lotynų Amerikos gyventojai aidint pirmiesiems Naujųjų metų laikrodžio dūžiams išbėga iš namų su lagaminais rankose – jei žmogus spės apibėgti kvartalą per 12 laikrodžio dūžių, kitais metais jo laukia kelionė.
Vengrijoje ir Prancūzijoje tikima, kad triukšmas, čaižūs, nemalonūs vaikiškų dūdelių, švilpynių ir kitų muzikinių instrumentų garsai naujamečiu laikotarpiu atbaido ir išveja iš namų piktas dvasias.
Škotijoje visa šeima tylėdama susėda prie židinio ir stebi ugnį: ji simboliškai sudegina visas praėjusių metų nesėkmes, blogybes ir padeda nuspėti ateitį. Laikrodžiui išmušus dvylika valandų atidaromos lauko durys – kad galėtų išeiti senieji metai ir ateiti naujieji.
Italijoje Naujųjų naktį daužomi indai – taip iš namų išvaloma per metus susikaupusi neigiama energija. Čia ligi šiol gyvuoja paprotys pro langus išmesti ir senus baldus bei daiktus tikintis į namus pritraukti materialinę gerovę.
Su kiekvienu laikrodžio dūžiu ispanai turi spėti suvalgyti 12 vynuogių. Parduotuvėse tam tikslui net siūlomi specialūs vynuogių be kauliukų rinkiniai. Manoma, kad tuomet visi dvylika mėnesių bus sėkmingi, laimingi, pilni gėrio.
Naujuosius metus būtina švęsti apsitaisius raudonais drabužiais, o išvakarėse sutikti vyrą raudonu apdaru – tai itin geras ženklas, pranašaujantis puikų gyvenimą.
Moldovoje, kad metai būtų derlingi ir sėkmingi, atėjus į svečius po namus reikia pabarstyti kukurūzų, javų, kviečių grūdų.
Graikijoje visa šeima išeina iš namų ir mama gerai atsivėdėjusi į namo sieną sviedžia granatą: kuo plačiau išsilaksto vaisiaus sėklos, tuo didesnė sėkmė laukia visos šeimos. Tas pats burtas tinka ir spėjant asmeninę sėkmę, taip pat tikintis sužinoti, ar noras išsipildys. Prie graiko namų slenksčio svečias turi numesti akmenį su linkėjimais, kad turtai būtų tokie pat sunkūs kaip ir tas akmuo.
Albanai didelę reikšmę skiria ritualinės pliauskos deginimui. Kartu su ja būtinai įmetamos vyšnios, lazdyno ir vynmedžio šakos. Kada įsiplieskia didžiausia laužo liepsna, albanai šaukia: „Tegu taip sudega mūsų priešai ir tie, kas mums linki bloga!“
Anglijoje tik sutemus mergina iš miško turi parnešti glėbį malkų. Ryte jas reikia suskaičiuoti: jei skaičius lyginis, kitais metais sutiks mylimąjį. Malkas gali pakeisti sode surinktos vaismedžių šakelės ar kalėdinės eglutės spygliai.
Slovakijoje mergina stovėdama nugara į duris meta per petį šlepetę: jei ši nukrinta nosimi į duris, labai greitai sutiks jai skirtą vaikiną, o jei nosis pasisukusi į kambario pusę, dar metus turės gyventi viena.
Kepdami šventinį pyragą bulgarai įdeda razinų arba riešutų ir monetą. Jei pakliūva pyrago gabalėlis su viena razina, laukia laimė, dvi – sėkmė, trys – meilė. O jei moneta – turtai.
Čekijoje buriama iš obuolių. Sugalvojamas noras ir obuolys perpjaunamas skersai pusiau: jeigu kiekvienoje puselėje sėklyčių skaičius vienodas, noras išsipildys. Itin laimingi metai laukia tuomet, jei pjūvyje matyti taisyklingos formos sėklyčių žvaigždutė.
Vengrijoje ir Vakarų Ukrainoje egzistavo prietaras, kad jei pirmą Naujųjų metų dieną pirma į namus užsuka moteris, lauk bėdos. Todėl nuo ankstyvo ryto šeimininkai džiaugsmingai praverdavo duris mažiems berniukams, kurie vaikščiodavo nuo namo prie namo linkėdami sėkmingų Naujųjų metų ir už tai gaudavo saldumynų bei pinigų.
