Burano sala: namo ten lengvai neperdažysi

Venecija – tai vienas tų miestų, kuriuos būtinai reikia aplankyti, bent jau dėl to, kad jam egzistuoti liko nedaug laiko. Tačiau ir šalia jo yra vietų, kurios traukia akį ir kur reikėtų apsilankyti – bent jau vienai dienai.

Viena tokių vietų – Burano sala, garsėjanti savo karališkais nėriniais ir simpatingais spalvingais namukais, kurie pagerina nuotaiką netgi pačią pilkiausią bei lietingiausią dieną.

Anksčiau Burano buvo paprastas žvejų kaimelis, kuris įsikūrė dar senovės Romos laikais. Būtent čia bėgo Atilos užimto Altino miesto gyventojai. Jie įkūrė kaimelį ir pavadino jį vieno iš daugelio užimto miesto vartų garbei.

Iš pradžių namai buvo statomi ant atramų, vėliau šias ne itin saugias konstrukcijas pakeitė plytiniai namai, o jų gyventojai ėmė dažyti sienas įvairiomis ryškiomis spalvomis. Tai buvo daroma ne dėl grožio ar pramogos, o dėl artimųjų saugumo: jūreiviai, grįžtantys namo iš jūros, negalėjo tirštame rūke įžiūrėti pilkų savo namų sienų, o ryškūs ir spalvoti statiniai buvo gerai matomi.

Tradicija dažyti savo namus buvo perduodama iš kartos į kartą. Laikui bėgant buvo sukurta speciali sistema, pagal kurią išduodami leidimai dažyti. Dabar bet kuris norintis atnaujinti savo namo fasadą privalo kreiptis su prašymu į miesto administraciją ir suderinti pasirinktą spalvą su leidžiama tam statiniui palete.

Nepaisant to, kad sala buvo apgyvendinta dar nuo šeštojo amžiaus, ji labiausiai suklestėjo šešioliktame amžiuje, kai mieste imta kurti nuostabius nėrinius.

Šie nėriniai labai išpopuliarėjo ir imti pardavinėti visoje Europoje iki pat aštuonioliktojo amžiaus. Su laiku prekyba geso, tačiau ją pavyko atgaivinti 1872 metais, kai Burano buvo atidaryta specializuota mokykla, kurioje buvo mokoma siuvinėti.

Nėrinių paklausa vėl padidėjo ir išlieka didžiulė, ypač jei nėriniai kuriami rankomis ir pagal senovinę techniką. Namukai, žinoma, taip pat neliko pamiršti.