aA
Pirmoji mano akistata su budizmo kraštais, prieš vienuolika metų įvykusi tarsi atsitiktinai, netrukus peraugo į vis gilesnį susidomėjimą unikalia ir sykiu universalia, išminties ir pakantos persmelkta kultūra, kuri, tikiuosi, dar padarys lemiamą poveikį ateities tarpkultūriniams santykiams.
Tailandas
© A.Samalavičiaus nuotr.

Mūsų epochoje, kai žmonės labiau nei bet kada linkę painioti išmintį su žiniomis, o žinias – su informacija, ir stengiasi spręsti gyvenimo problemas vartodami technikos terminus, atsiranda nauja provincialumo atmaina. Tai ne erdvės, o laiko provincialumas, kai istorija yra vien išradimų kronika, pasaulis – vien gyvųjų nuosavybė, todėl mirusieji jame visiškai nedalyvauja.
Thomas Stearns Eliot

Nors ir šios šalys šiandien yra pasukusios vakarietiškos pažangos, technologijų plėtros kryptimi, neįstengia atsispirti vartotojų kultūros virusui, budizmo religija ir filosofija slepia savyje didžiulį darnos ir harmonijos potencialą. Kad ir koks paviršutiniškas būtų Vakarų žavėjimasis budizmu (Vakaruose jau buvo net keletas tokios mados priepuolių), tikėtina, kad, gilėjant suvokimui apie ekologinės katastrofos grėsmę, budistinė pasaulėžiūra taps viena iš kitoniško mąstymo versmių, galinčių suteikti išlikimo viltį…

Net ir vengiant kalbėti pakylėtomis dvasinėmis kategorijomis, norom nenorom tenka pripažinti, kad budistinis požiūris į pasaulį visai kitaip nuspalvina ir žmonių kasdienybę, ir tarpusavio santykius. Pykčio, įtūžio, pavydo ir neapykantos budizmo kraštuose gerokai mažiau negu materialinę gerovę suabsoliutinusiuose Vakaruose ar jos aistringai trokštančioje postkomunizmo erdvėje…

Šypsenos, ramybė ir savitvarda lydi keliautoją po Tailandą tose vis retesnėse vietose, kurių dar neužvaldė megalopolių triukšmas ir turizmo industrija, prekiaujanti sufabrikuotais ir surežisuotais tos įstabios kultūros vaizdiniais.

Harmonijos pojūtis užplūsta iškart, vos atvyksti į Sukotajaus apylinkes, tą liudija ir palyginti nedidelis turistų srautas į senovės autentika dvelkiantį kraštą. Atvykėliai mieliau traukia į paplūdimius, kur vienas šalia kito į viršų stiebiasi niūrūs dangoraižių siluetai, dieną naktį griaudėja šokių muzika ir liejasi alus…

Dabartinio Tailando teritorijoje XIII a. buvo dvi galingos valstybės – Lannathai šiaurėje ir Sukhothai vidurio lygumose. Antroji atsirado po tajų sukilimo prieš khmerus, užvaldžiusius šį regioną. Khmerų imperija, įsitvirtinusi Kambodžos teritorijoje ir aplinkinėse žemėse, padarė nemenką įtaką užkariautų tautų kultūroms, įvairiose Tailando vietovėse iki šiol galima rasti khmerų architektūros pėdsakų.

Pirmuoju tajų kalbos dokumentu laikomas karaliaus Ramkamkhaengo (1279–1317) raštas, pasakojantis, kad karalystės gyventojų neslegia dideli mokesčiai, ne tik tajai, bet ir kitų tautybių žmonės pripažįstami valstybės piliečiais, visiems užtikrintas teisingas valdymas… Autentiškas tajų civilizacijos dokumentas nurodo, kad visi šalies gyventojai – tiek kilmingieji, tiek varguomenė – išpažįsta budizmą. 

Suprantama, skeptikai galėtų įtarti, kad valdovas pasirūpino išaukštinti savo asmenį ir savąjį valdymo meną, tačiau istorikai, Sukotajaus karalystės socialinę struktūrą lygindami su aplinkinėmis valstybėmis, ypač tomis, kurias valdė khmerai, teigia, kad tajų santvarka daugeliu atžvilgių buvo gerokai pranašesnė.

Khmerų monarchai įtvirtino dievišką savo statusą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, o Sukotajaus karalius buvo gerokai žmogiškesnis, artimesnis savo valdiniams. Šalies piliečiams jis neužkrovė ir tokios mokesčių naštos, kokia slėgė khmerų užgrobtas kaimynines šalis.

Neabejotina, kad skirtumus lėmė ir religinės priežastys. Khmerų kraštuose tais laikais klestėjo hinduistiniai kultai, įtvirtinę griežtą socialinių sluoksnių hierarchiją, o budizmą išpažįstančioje tajų valstybėje vyravo visai kitokia dvasia, mažiau varžiusi paprastų žmonių teises ir laisves.

Matyt, neatsitiktinai ir dabartiniai Tailando gyventojai yra ypač tolerantiški kitų kultūrų ir tikėjimų atžvilgiu. Čia palyginti darniai sugyvena skirtingiausios religijos – daugumos išpažįstamas budizmas, islamas (jo sekėjai yra 4 proc. gyventojų daugiausia pietinėje, su Malaizija besiribojančioje šalies dalyje), krikščionybė, hinduizmas, sikhizmas ir kt.

Manoma, kad tajų žemes budizmas pasiekė III a. prieš Kristaus gimimą, kai Indijos karalius Ašoka pasiuntė į Tailandą du savo misionierius ir jie skelbė šį tikėjimą Nakhon Pathomo mieste, senosios Dvaravati karalystės sostinėje. Pagal kitą istorikų versiją Budos mokymą Tailande „pasėjo“ indų pirkliai ir naujakuriai, nuolat atvykdavę į šį regioną ir į Birmą (dabar Mianmaras), Malaiziją, Indoneziją. Spėjama, kad jie supažindino vietos gyventojus tiek su hinduizmu, tiek su budizmu.

Vis dėlto Budos mokymas tajų žemėse įleido gilesnes ir stipresnes šaknis. VI a. po Kr. Tailande jis buvo jau plačiai paplitęs, tačiau nenuslopino kitų religijų, veikiau perėmė kai kuriuos jų elementus, ir šiandien pasireiškiančius tajų atliekamuose gimties ir santuokos, verslo steigimo ritualuose.

Religinis mąstymas tebėra svarbus tiek visai tajų kultūrai, tiek žmonių kasdienybei. Kasmet šalyje, gavus sangha (vienuolių bendruomenės) aukščiausios tarybos pritarimą, statomos naujos šventyklos, o aplink jas telkiasi religinės mokyklos. Tailande, kaip ir kaimyninėje Birmoje, vienuolystės institucija yra labai gerbiama, vyresnieji vienuoliai neretai daro didesnę įtaką negu valdžios pareigūnai.

Į vienuolynus užsukama ne tik melstis ar atlikti kitų budizmo ritualų – čia žmonės ieško patarimų pačiais įvairiausiais asmeninio gyvenimo klausimais. Tiesa, tajų šalyje vienuolių perpus mažiau negu Birmoje, kur jie laikomi svarbiausiu dvasiniu visuomenės ramsčiu ir kolektyvine jos sąžine.

Birmos budistų vienuoliai savo išskirtinumą dar sykį patvirtino, kai prieš keletą metų atvirai metė iššūkį kariniam režimui, kelis dešimtmečius valdžiusiam šalį. Mianmare dabar grįžta į valdžią civiliai, ir tai nemenkas budistų vienuolių nuopelnas.

Pasiekti Sukotajų nėra lengva. Miestas, kurio apylinkėse gausu šventyklų, liudijančių didingą pirmosios tajų karalystės kultūrą, šiandien yra virtęs nedideliu regioniniu centru, turinčiu vos keliolika tūkstančių gyventojų.

Mūsų epochoje, kai žmonės labiau nei bet kada linkę painioti išmintį su žiniomis, o žinias – su informacija, ir stengiasi spręsti gyvenimo problemas vartodami technikos terminus, atsiranda nauja provincialumo atmaina. Tai ne erdvės, o laiko provincialumas, kai istorija yra vien išradimų kronika, pasaulis – vien gyvųjų nuosavybė, todėl mirusieji jame visiškai nedalyvauja.
Thomas Stearns Eliot

Traukiniu nuvykus į Phitsanuloką, tuk tuku reikia belstis į kitame miesto gale esančią autobusų stotį. Tuk tukų vairuotojai jaučia savo vertę – iš traukinio išlipęs, kuprinę ar lagaminą velkantis turistas pėsčiomis autobusų stoties nepasieks, nebent ryžtųsi spiginant saulei įveikti 4–5 kilometrų atstumą. Tad dėl kainos čia nesiderama…

Autobusų stotyje tenka apsišarvuoti kantrybe – kol mikroautobusas nebus sausakimšas, Sukotajaus kryptimi jis nepajudės. Belūkuriuojant drąsiai galima užkąsti ar pasivaikščioti po stoties krautuvėles.

Nuvykęs apsistojau Naujajame Sukotajuje, kurį nuo istorinio parko su daugiau kaip šimtu senųjų šventyklų ir jų liekanų skiria dvylika kilometrų. Yomo upės pakrantėje telkiasi nemažai pigių viešbutukų ir gatvės restoranėlių. Iš miestelio centro iki senojo Sukotajaus reguliariai kursuoja ilgas dengtas sunkvežimis, juo vyksta ne tik turistai, bet ir būriai mokyklinio amžiaus vaikų.

Žodis sukhothai pali kalba reiškia „laimės aušrą“. Tam tikrą įspūdį apie kadaise čia klestėjusią civilizaciją galima susidaryti apsilankius istorinio parko muziejuje, tajų karaliaus garbei pavadintame Ramkamkhaengu. Analai liudija, kad Sukotajus buvo galinga karalystė, aprėpusi (bent trumpą laiką) žemes iki Luang Prabango Laose, Birmos ir Malakos Malaizijoje.

Gyvavusi iki XV a. vidurio, ji žlugo dėl mįslingų priežasčių. Pasak vienų tyrinėtojų, valstybės galia nusilpo, kai pagrindinė šalies upė pakeitė savo vagą, pasak kitų – budizmui ištikimi valdovai, dėmesį sutelkę į dvasinį gyvenimą ir šventyklų statybas, visiškai apleido ūkį. 1350 m. pietuose iškilo nauja Ajutajos valstybė, užkariavusi visą Sukotajaus teritoriją, o vėliau panaikinusi ir karalystės statusą.

Sukotajaus šventyklų griuvėsiai – tai galingo komplekso liekanos su įvairių dydžių Budos skulptūromis ir stupų siluetais. Veidrodinis žalsvo tvenkinių vandens paviršius atspindi paslaptingus būtosios galybės vaizdus. Ašinis planas, įvairūs khmerų stilistikos bokštai leidžia spėti, kad miestą veikiausiai ir įkūrė khmerai, juo labiau kad sienų sąranga primena Kambodžos Angkorą ir sudėtingą kosmologinę jo simboliką.

Khmerų architektūros pavyzdžiai – Wat Si Sawai (wat tajų kalba reiškia šventyklą), Ta Pha Daengo šventovė, Wat Phra Phai Luangas. Tajų architektams priskiriama daugiau kaip šimtas komplekso objektų. Daugelis ankstyvųjų šventyklų vėliau buvo restauruotos, pavyzdžiui, Wat Mahathatą pertvarkė Šri Lankos architektai, kitas restauravo Ajutajos meistrai.

Pirmąjį ne khmerišką Sukotajaus architektūros kompleksą – Wat Mahathatą pradėjo statyti karaliaus Ramkamkhaengo tėvas Intraditas, o baigė karalius Lu Tajus 1345-aisiais. Jį sudarė gausybė statinių, tarp jų – 200 čedi (tai paminklai virš Budos ir kitų budizmui svarbių asmenų reliktų), apie 10 vihanų (maldos salių) ir pan.

Greta Wat Mahathato rytų pusėje stovėjo karaliaus rūmai. Iš jų likęs tik akmeninis sostas, surastas XIX a., kai čia, dar būdamas budistų vienuolis, lankėsi būsimasis Tailando karalius Rama IV. Perkeltas į Bankoką, sostas ir dabar naudojamas per karalių vainikavimo ceremonijas.

Sukotajus garsėja ne tik įstabios architektūros liekanomis, bet ir skulptūros tradicija. Skulptoriai įamžino Budą keturiomis kanoninėmis pozomis – stovintį, einantį, sėdintį ir gulintį. Daugiausia esama sėdinčio Budos atvaizdų. Dešiniąja ranka jis „kviečia deivę Žemę liudyti“.

Stovinčio Budos statulos kiek groteskiškos, kūno proporcijos iškreiptos. Tai nėra atsitiktinė meninė savybė – autoriai nesiekė pavaizduoti tikro istorinio asmens, jie norėjo sukurti simbolį, primenantį žmonijai Budos mokymą. Tiek statulos, tiek architektūros objektai buvo tirštai padengti stiuko dekoru, kuris vietomis dar išlikęs.

Dalis šventyklų pastatyta lygumoje (kadaise tarp jų stovėjo namai, kurių nelikę nė ženklo), kitos stūkso viršukalnėse. Pritrenkiančio grožio architektūros fone dažnas ne tik Budos veidas, spinduliuojantis nesudrumsčiama ramybe, susikaupimu, bet ir Tailando dailei itin svarbus dramblių motyvas.

Masyvios dramblių figūros supa kitą garsų šio regiono paminklą Wat Chedi Chang Lomą, esantį už 65 kilometrų nuo Sukotajaus, Si Sichanalajaus šventyklų komplekse, kurį Tailando meno žinovai laiko dar įspūdingesniu ir meniškai brandesniu.

Si Sichanalajų – griuvėsių miestą su keliasdešimčia aplink išsimėčiusių namų autobusai aplenkia, tačiau kiekvienas vairuotojas, pamatęs įlipantį farang, žino, kur reikės jį išleisti. Čia pat pakelėje yra ir dviračių nuomos punktas. Mieguistas jo savininkas leidžia rinktis bet kurį dviratį iš pusės tuzino, kaina čia perpus mažesnė negu Sukotajaus istorinio parko prieigose, kur saulėje žiba pora šimtų naujutėlaičių dviračių, o nuomos punktų savininkai medžioja kiekvieną klientą.

Si Sichanalajaus dviračių nuomotojas į savo verslą žiūri paprasčiau, jis čia bene vienintelis, tad konkurentų nebijo – kitas nuomos punktas yra už 4–5 kilometrų prie pat įvažiavimo į šventyklų kompleksą. Beje, sugrįžęs į pakelę to žmogelio išvis neradau – veikiausiai jis yra geresnis budistas negu verslininkas… Taigi atrėmiau dviratį prie būdelės sienos ir iškeliavau atgal į Sukotajų.

Jei kelionių alkis atvestų į čia aprašomas vietoves, patarčiau neaplenkti Si Sichanalajaus, nors kelionių vadovai pristato jį gerokai santūriau negu Sukotajaus architektūros paveldą. Beždžionių tiltu persikėlę į kitą upės pusę, pirmiausia pamatysite neprilygstamo grožio Chaliango šventyklą, o paskui prieš akis atsivers vis daugiau įstabių vaizdų.

Čia, kaip ir Sukotajuje, esama nemažai khmerų architektūros liekanų. Pagrindinis šventyklų kompleksas gerokai labiau apleistas, todėl nė iš tolo neprimena „istorinio parko“. Ant kalnų stūksančias šventyklas supa vešli džiunglių augalija, laiptais kopdamas aukštyn matau, kaip išbaidyti pakyla ir sklando virš galvos šimtai šventyklas nuolatos aplipusių paukščių.

Tai vienur, tai kitur šauna į orą šikšnosparnis. Gaivališkos gamtos ir bežadės architektūros karalija. Žmogaus pėdsakų čia nedaug. Net ima atrodyti, kad esi vienui vienas susimąsčiusio, pasaulio sumaištimi nė kiek nesidominčio Budos akivaizdoje.

Aišku, tai tik optinė apgaulė. Nušvitimo būsena, kurią įkūnija gausūs Budos veidai ir pavidalai, simbolizuoja ne nusišalinimą nuo žemiškų reikalų, o išmintį ir supratimo pažadą… Jeigu, žinoma, Rytuose ieškai ko nors daugiau, negu paplūdimiai ir saulės vonios…

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Europos oro uostuose pradedami naudoti melo detektoriai (33)

Kai kurių Europos šalių oro uostuose jau visiškai pasirengta pradėti ypač išmanių melo...

Lietuvis pasidalijo atrasta pigių kelionių schema: aplink pasaulį per dvi savaites už juokingai mažą sumą (116)

„Aplink pasaulį per 14 dienų“. Skamba neįtikėtinai? Taip pasirodė ir mums, kai gavome taip...

Atostogos Turkijoje: atsakymai į dažniausius lietuvių klausimus apie poilsį šioje šalyje (13)

Pirmojoje „Kelionių panorama“ laidoje daugiausia dėmesio skirta kelionėms į Turkiją, kurią...

Pristatytas filmukas apie Lietuvą skirtas daugiausiai pinigų išleidžiantiems turistams (12)

Tel Avive (Izraelyje) vyksta Lietuvos turizmo skatinimo renginys. Jame vietos turizmo profesionalams,...

Keliautojas apgavo „Ryanair“ ir įlipo į lėktuvą be jokio papildomo mokesčio už bagažą (86)

Vienam keliautojui pavyko apeiti prieštaringai vertinamas pigių oro linijų bendrovės...

Top naujienos

„Norfa“ atsitraukia: pirkėjai privertė keisti prekybos tinklo planus (9)

Prieš metus pirmąją parduotuvę be tradicinių kasų atidaręs mažmeninės prekybos tinklas...

Naujausiuose reitinguose – didėjanti praraja tarp lyderių (634)

Spalį smuko visuomenės palaikymas didžiausiai valdančiajai „valstiečių“ partijai, tačiau...

Nausėda: Lietuvos rezervai krizei amortizuoti nėra pakankami (33)

Seime prabilus apie artėjančią krizę skubama pabrėžti, kad ji nebūtų tokia, kaip 1998 metais...

Formalumus tvarkysiančios rinktinės sąraše – du „žali“ naujokai, penki „Ryto“ atstovai (3)

Lietuva jau turi kišenėje kelialapį į kitų metų pasaulio krepšinio pirmenybes, bet rinktinės...

Atskleidė schemą, kaip laimimi viešieji pirkimai ligoninėse: nustatė įdomią tendenciją (8)

STT analitinės antikorupcinės žvalgybos pareigūnai atliko tyrimą, kuriuo nustatė atvejus, kai...

Starkevičius: į Lietuvą grįžta baudžiava – žemė atimama, bet savininkas paliekamas ją dirbti (239)

Kazimieras Starkevičius , buvęs žemės ūkio ministras, ūkininkas, dabar Seimo narys ir...

Apokaliptinės užuominos: Maskva turi planų prie pat JAV sienų? (274)

Panašu, kad Vladimiras Putinas ketina atkurti sovietmečio laikų radioelektroninės žvalgybos...

Juozas Statkevičius: jei pradėčiau kalbėti, veikiausiai vėl likčiau atpirkimo ožiu (36)

„Apmaudu, kad tiek kelių pramyniau, iš esmės koja atidariau Paryžiaus duris, tačiau niekas tuo...

Pokalbių šou „Kitokie pasikalbėjimai“ tiesioginės transliacijos nuo šiol – tik per DELFI TV (3)

Populiariojo gyvų pokalbių šou „ Kitokie pasikalbėjimai “ tiesioginės transliacijos kraustosi...

Karbauskis: jei opozicijos kaltinimai būtų teisingi, mane turėtų suimti (64)

Tikriausiai turėčiau būti suimtas ir ilgus metus kalėti, jeigu opozicijos kaltinimai Tėvynės...