Bet ne visi žino, kad renginys, be kurio, neskaitant futbolo, brazilai neįsivaizduoja Brazilijos, privalo paklusti itin griežtoms taisyklėms, ir renkant karnavalo eisenoje dalyvavusių sambos mokyklų laimėtojus atsižvelgiama į daugybę reikalavimų, kurių nesilaikymas gali net užkirsti kelią mokyklai dalyvauti eisenoje sambodrome.
Tad siūlome šiek tiek susipažinti su šiuo visame pasaulyje žinomu fenomenu – Brazilišku karnavalu ir jo taisyklėmis. Šiemet karnavalas vyks vasario 18-21 d.
Sambos mokyklos (Escola de samba) atsirado 1928 metais Rio de Žaneiro mieste. Nors pavadinime minimas žodis „mokykla“, tai nėra mokykla, o veikiau klubas, kurio nariai dainuoja, groja ir šoka sambą, ir tai daro beveik visada rungtyniaudami su kitomis panašiomis organizacijomis.
Mokyklų dalyvių viešas pasirodymas karnavalo dienomis – tai įspūdingas, pagal tam tikrą pasirinktą temą, vadinamą enredo, sukurtas spalvingas spektaklis.
Pasirodymo metu, grojant dideliam mušamųjų instrumentų orkestrui (bateria), šokama taip vadinamą samba-enredo – teminę mokyklos sambą, specialiai sukurtą konkrečių metų karnavalo eisenai. Kiekvienos sambos mokyklos dalyvių, kurie kiekvienais metais dabinasi specialiai pagal pasirinktą temą sukurtais drabužiais, skaičius svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių.
Dauguma jų dalyvauja eisenoje pėsčiomis ir tik nedidelė dalis važiuoja užsilipę ant aukštų skulptūromis ir ornamentais papuoštų alegorinių vežimų, taip pat sukurtų atsižvelgiant į sambą-enredo temą, platformų. Visų vežimų dekoracijos privalo atitikti sambos temą.
Žinomiausios sambos mokyklos yra įsikūrusios Rio de Žaneiro valstijoje, daugiausia - Rio de Žaneiro mieste. Jų pasirodymas karnavalo dienomis vyksta Markizo de Sapukaji sambodrome (Sambódromo de Marquês de Sapucaí). Nemažiau žinomos yra San Paulo sambos mokyklos, kurių pasirodymai vyksta San Paulo miesto sambodrome (Sambódromo do Anhembi).
Sambodromai laikomi saugiausiomis vietomis Pietų Amerikoje. Kai čia apsilanko žinomi šalies ar užsienio asmenys, žvaigždės, politikai - niekas negali įeiti be patikros. Sambodromo vartai atveriami 5 val. ryto, nors sambos mokyklos pradeda pasirodymus tik vakare. Vienas žmogus paprastai stebi ne daugiau nei 4-5 sambos mokyklų pasirodymus, nes jie trunka gana ilgai...
Pasigėrėti šiuo nepaprastai įspūdingu spektakliu kiekvienais metais į Braziliją atvyksta turistų iš visų pasaulio kampelių.
Kiekvienos mokyklos pasirodymas yra visos miesto rajono bendruomenės darbo rezultatas. Nes mokykla yra ne tik muzikų ir šokėjų grupė, bet taip pat ir tam tikro miesto rajono asociacija, kuri rūpinasi savo bendruomenės narių socialinėmis bei kultūrinėmis reikmėmis.
Sambos mokyklos išsilaiko iš savo narių mokesčių ir iš vykdomos veiklos: mokykloje organizuojami mokami sekmadieniniai pietūs, šeštadieniais vidiniame mokyklos atvirame kieme, vadinamame quadra, organizuojami sambos vakarai; savaitgaliais vyksta repeticijos, kuriose už tam tikrą mokestį gali dalyvauti pašaliniai asmenys. Sambos mokyklų lyga teikia paramą mokykloms, be to, prie mokyklų pajamų prisideda valstybė, savivaldybės bei privatūs rėmėjai.
Sambos mokyklų veikla suteikia darbo vietas milijonams žmonių, taigi valstybė, vienokia ar kitokia forma, finansuoja jų veiklą. Nuo 4-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio didžiausi sambos mokyklų rėmėjai yra nelegaliai veikianti gyvūnų loterija (o Jogo do Bicho), kuri gyvuoja nuo 1892 m. ir yra Brazilijos folkloro dalis. Loterija vadinama „gyvūnų“, nes lažinamasi lažybų kortelėje pasirenkant vieną iš 25 gyvūnų, kuriems yra priskirti atitinkami numeriai.
Jei brazilas naktį susapnuoja kokį gyvūną, ryte jis būtinai bandys laimę – tuo galite neabejoti... Manyta, kad ši loterija yra susijusi su nelegalia prekyba ginklais, narkotikais, pinigų plovimu ir nusikalstamumu, todėl 1940 metais ji buvo uždrausta, nors iki šiol visoje Brazilijoje vis dar veikia. Loterijų organizatoriai paramą sambos mokykloms skiria norėdami pritraukti klientų ir siekdami legitimizuoti save visuomenės akyse. Kaip ten bebūtų, kalbama apie labai didelius pinigus.
Sambos mokyklos priklauso kultūros paveldui ir turi samdomus darbuotojus. Bet koks fizinis ar juridinis asmuo, sumokėjęs 50 procentų mokyklos karnavalui išleistos sumos, gali pasiūlyti savo sambos temą (enredo).
Eisenos dalyvių karnavaliniai kostiumai yra kiekvieno dalyvio nuosavybė, vadinasi, pats dalyvis įsigyja savo karnavalo drabužius. 2010 m. į karnavalą buvo investuota 45,5 milijonų realų (apie 68 milijonus litų). Turistai per karnavalą San Paulo mieste 2011 m. išleido apie 51 milijoną realų (82 milijonus litų).
Pagrindiniai reikalavimai dalyviams
Laikraščio Mundo Esportivo paragintos Rio eitynėse 1929 metais dalyvavo 19 sambos mokyklų. Tuomet laikraštis nustatė sambos mokyklų dalyvavimo eitynėse kriterijus.
Viena būtina sąlyga buvo baijiečių sparnas – tautiniais Baijos (Brazilijos valstija) drabužiais apsirengusios moterys. Be to, mokyklos, kurių narių skaičius viršijo 100, turėjo karnavalui sukurti dar niekada negirdėtą sambą ir orkestre negalėjo būti pučiamųjų instrumentų.
Pagrindiniai dabartiniai reikalavimai dalyvauti eitynėse: muzikinis žanras – moderni samba, palyda, kuri visos eisenos metu privalo nesustodama šokti ir dainuoti, mušamųjų instrumentų sparnas pučiamųjų instrumentų nebuvimas ir baijiečių sparnas.
Tokios eitynės tapo populiarios ir kituose Brazilijos miestuose. Jos vykdavo paprasčiausiai miesto gatvėse. Galiausiai 1984 m. Rio de Žaneiro savivaldybė pastatė vietą išimtinai skirtą karnavalo eitynėms – sambodromą. Netgi Manausas, Porto Alegrė, Vitorija šiandien turi savo sambodromus.
Būdamos vietinės reikšmės organizacijos, sambos mokyklos įsikuria neturtinguose miesto kvartaluose arba miesto apylinkėse, tad savivaldybės eitynėse, kur dėl geriausios mokyklos titulo varžosi visos miesto sambos mokyklos, kiekviena mokykla atstovauja tam tikram miesto rajonui.
Jų pasirodymą vertina savivaldybės sudaryta 50 teisėjų komisija. Kiekvienas teisėjas pažymiais įvertina po vieną atskirą eitynių elementą. Vokai su pažymiais yra užklijuojami, užantspauduojami ir laikomi paslaptyje iki tos dienos, kai baigiasi eitynės, kurios tęsiasi kelias dienas, nes jose dalyvauja labai daug mokyklų ir kiekvienos jų pasirodymas trunka apie valandą ir daugiau.
Tradicija reikalauja, kad pirmą kartą eitynėse dalyvaujanti mokykla būtų „pakrikštyta“. Nepriėmusi šio „sakramento“, nė viena mokykla negali dalyvauti eitynėse.
Sambos mokyklų eisenos trunka apie valandą, priklausomai nuo savivaldybės priimtų taisyklių. Pavyzdžiui, Rio de Žaneire mokyklų nariai šokdami ir dainuodami privalo praeiti visą sambodromą per 65-82 minutes, San Paule – per 40 minučių. Eitynėms skirtame take būna įtaisyti laikrodžiai su chronometrais, pažyminčiais, kada į sambodromą įžengė pirmasis mokyklos dalyvis ir kada pasibaigė konkrečios mokyklos pasirodymas.
Prieš įžengdami į sambodromą dalyviai ruošiasi pasirodymui už sambodromo ribų: grojant senesnėms samboms jie šoka ir dainuoja, tačiau publika jų dar negirdi, nes jų mikrofonai išjungti. Toks apšilimas trunka apie dešimt minučių. Kai tik baigiasi sambodrome žygiavusios sambos mokyklos pasirodymas, pranešėjas publikai ir teisėjams pristato kitą mokyklą, jos pasirinktą temą ir tada įjungiami laukiančios mokyklos dalyvių mikrofonai.
Pasigirsta taip vadinamas alusivo – sambos mokyklos tų metų sukurtos sambos pagrindinė eilutė arba mokyklos himnas – ir po jo – karo šūkis. Chronometrai pradeda skaičiuoti laiką. Karo šūkį pasirenka tas sambos mokyklos dainininkas, kuris veda dainavimą eisenos metu. Tuo šūkiu jis kviečia visus dalyvius kuo geriau pasirodyti.
Eisenos priekyje žygiuoja Priešakinė komisija (Comissão de Frente). Tai pirmoji elementų grupė, sudaryta iš 10-15 šokėjų, kurie šoka pagal tam tikrą choreografiją ir supažindina su sambos tema.
Likusių šokėjų grupių eiliškumas nėra iš anksto nustatytas, bet ši grupė privalo būti pirmoji. Jų aprangos stilius ilgainiui keitėsi. Šiuo metu naudojamos su sambos tema susiję kostiumai. Šio sparno šokėjai paprastai yra profesionalai, cirko artistai, teatro trupių nariai ir tiesiog apsinuoginusios gražuolės.
Alegoriniai vežimai būna papuošti medinėmis, plastikinėmis, izoporo, papjė mašė ir iš kitokių medžiagų pagamintomis skulptūromis, kurių visuma privalo turėti kažką bendra su sambos tema. Rio de Žaneire šių vežimų ilgis negali viršyti 8,50 m, o plotis – 9,85 m, bet kituose miestuose jie būna kur kas ilgesni, kartais siekia net 60 m. Vežimų aukštis gali siekti ir 13 m.
Ant alegorinio vežimo aukščiausios platformos šoka įspūdingais karnavaliniais rūbais apsirengęs šokėjas, vadinamas destaque, tai yra, išskirtiniu.
Pirmojo vežimo šone paprastai būna mokyklos pavadinimas arba mokyklos emblema. Vežimus stumia žmonės, pasislėpę vežimo apatinėje dalyje arba už jo. 1990 m. dėl gaisro pavojaus motorizuotos mašinos buvo uždraustos. Taip pat draudžiama vežimų traukimui naudoti gyvulius.
Eisenos mestre-sala ir porta-bandeira yra toji šokėjų – vėliavnešio ir ceremonmeisterio – pora, kuri šokdama gracingai pristato mokyklos vėliavą. Paprastai jie būna apsirėdę šventiniais XVIII a. drabužiais, tik kur kas puošnesniais ir spalvingesniais. Tam tikru momentu ši pora sustoja ties teisėjų kabinomis, jiems nusilenkia ir šoka savo parodomąjį šokį. Komisija juos vertina. Ši šokėjų pora negali tuo pačiu metu vienas kitam rodyti nugaros. Jų pasirodymas yra labai svarbus, nes bet koks netikslumas gali sumažinti mokyklos pažymį.
Bus daugiau.
