Tie keletas mėnesių išsitempė iki kelerių metų. Apie gyvenimą Airijoje ir kalbėjomės su Rasa, kuri šiuo metu, kai skaitysite šį straipsnį, augina savo vaikus laukinėje gamtoje, Brazilijos džiunglėse, ir rašo knygas.

Viena iš jų „Kaip išgyventi amžių sandūroje“ ką tik išėjo Lietuvoje, į kurią autorė sudėjo savo gyvenimo potyrius Lietuvoje, Airijoje ir Brazilijoje. Knyga įkvepia nepasiduoti, kurti gyvenimą patiems ir džiaugtis tuo, ką turime. Tokio pobūdžio knyga – pirmoji Lietuvoje. Jau yra siūlymų kurti pagal ją serialą ir versti į užsienio kalbas.

Siūlome interviu su autore, kai jinai dar gyveno Airijoje.

- Rasa, kuo tave paviliojo Airija?

- Airijoje gyvenanti mano draugė kartais paskambindavo telefonu ir pasakodavo, kokia nuostabi ši šalis. Aš pati visada skeptiškai žiūrėjau į emigrantus, nes buvau įsitikinusi, kad „tėviškės niekas tikrai nepakeis, mielas man šitas kampelis...“ (Laimutis Purvinis).

Bet esu avantiūristė, tad galiausiai pasinaudojau pigių bilietų akcija ir susiruošiau į svečius. Važiavau žiemą, vienai savaitei, bet kažkodėl į lagaminą įsimečiau savo jogos mokytojos aprangą.

Niekaip negaliu paaiškinti šito savo poelgio, bet atsitiktinumų, matyt, nebūna. Ten sutikau savo mokyklos ir kiemo draugų, todėl pasilikau ilgesniam laikui. Tuo labiau, kad namo statybai buvau pasiėmusi kreditą, o galimybės užsidirbti atrodė labai spalvingos...

- Ką ten veikei? Kokie airiai žmonės?

- O, airiai nuostabūs! Labai šeimyniški, šilti, linksmi, kartais pašėlę. Mes gyvename gražiausioje Airijos dalyje – vakarinėje pakrantėje. Čia žmonės kažkuo panašūs į mūsų dzūkus, nėra ypač pasiturintys, bet labai draugiški. Daug erdvės, miesteliai nedideli, kiekvienas žmogus, ypač naujokas, pastebimas ir rūpestingai prižiūrimas.

Vietinių gyventojų pagarba žmogui nepriklauso nuo tautybės, išsilavinimo ar pareigų. Kelis mėnesius plaudama indus kaimo restorane jaučiausi labai gerbiama tiek personalo, tiek klientų, nors visiškai nemokėjau kalbos ir nuolatos klydau. Ar dažnai pamatysi buvusią mokytoją virtuvėje? Teko kelerius metus dirbti draudimo agente. Pasibeldusi į bet kurias duris, galėjau būti rami, Airijoje esu saugi.

- Ar airiai daug dirba?

- Airiai labai atsipalaidavę. Per trejus metus Airijoje sutikau tik du airius, kurie padarydavo viską ir laiku. Tai mano draudimo komandos vadovas ir mūsų grafystės meras. Vienas yra dirbęs Abu Dabyje didelio viešbučio administratoriumi, o kitas Briuselyje, Europos Parlamente. Visi kiti yra žavingi, dirba pagal principą „take your time“ („neskubėk“).

Štai pirma mano diena naujame darbe. Baro šeimininko klausiu, kada ateiti į darbą? Šiandien, atsako. Kelintą valandą? Na, sako, kokią penktą arba septintą, gal šeštą. Ateinu penktą, žiūri visi nustebę, tu tokia ankstyva, mes dar nepasiruošę...

Bet iš tiesų airiai be galo nuoširdūs. Jiems svarbiau ne darbo rezultatas, o geri santykiai darbe.

- Kokį sportą mėgsta šios žaliosios salos gyventojai?

- Futbolą, žirgų lenktynes ir „Guinness“ alų. Barai tada būna sausakimši, gatvėse eismą reguliuoja gerieji policininkai, o miesto parduotuvių grafikas priklauso nuo varžybų laiko. Žirgų lenktynėse visada renkama dienos karalienė – stilingiausia žiūrovė moteris. Tai žinoma, ne sportas, kaip ir alus, bet airių irgi labai mėgstama pramoga.

O štai futbolas Airijoje kaip Lietuvoje krepšinis – antra religija. Jau darželinukai spardo kamuolius ir stovi vartuose. Joga populiaresnė tarp moterų ir pagyvenusių žmonių. Net mažiausiuose miesteliuose vyksta užsiėmimai. Joga grupėse sportiškesnė nei Lietuvoje. Populiaru turėti šeimai asmeninį mokytoją.

- O kaip dėl airių emigracijos, juk jų labai daug emigravę ir dabar emigruoja?

- Jei kada teko skaityti knygas „Anželos pelenai“ ar „Morganos kryžius“, suprasite, kad Airija jiems yra šventa iki šiol. Galima žavėtis airių ištverme amžinuose religiniuose karuose su Anglija.

Nuo to laiko, kai Šv. Patrikas išvijo visas gyvates iš šalies ir airiai priėmė krikščionių katalikų tikėjimą, niekas nesugebėjo jų pavergti. Nors anglai buvo gudrūs, draudė laikyti mišias, blokavo prekybinius kelius į Airiją, sekė bet kokius susibūrimus, marino badu ir viliojo sriubos dubenėliais už atsivertimą į protestantizmą, bet niekas negelbėjo. Iki šiol sekmadienis – šventa diena.

Airių bažnyčios būna pilnos ir jie tiki nuoširdžiai. 800 metų išsaugoję tikėjimą, jie didžiuojasi savo originaliomis tradicijomis. Štai per Velykas dalyvaujame ypatingose mišiose – saulei tekant slaptu keliu į mišką ant ežero kranto prie laužo renkasi tikintieji. Ši tradicija išliko nuo druidų laikų ir atlaikė visus išbandymus...

- Ar jie vartoja savo kalbą?

- Airių kalba, žinoma, labai nukentėjo, beveik neliko žmonių, kurie savo šeimose kalbėtų airiškai, bet mokyklose dabar vyksta privalomos airių kalbos pamokos, vienas televizijos kanalas nuolatos dirba airiškai, o ūkininkų šeimos, išlaikiusios kalbos egzaminus, įgyja teisę gauti valstybės paramą sodybos statybai savo žemėje.

Be galo daug airių (kaip ir šiuo metu lietuvių) per visas krizes ir karus yra emigravę. Kas į Ameriką, kas į Australiją, bet po 15–20 metų jie grįžta, kuriasi ir lieka ten, kur užaugo.

- Ar daug svetimtaučių šioje Šiaurės Atlanto saloje?

- Airiai ypač myli lietuvius. Šalyje labai gerbiami vaikai, senukai ir besilaukiančios mamos. Nesvarbu, kokios tautybės. Čia ypač daug lenkų, pakistaniečių, indų, brazilų. Visi siekia gauti Airijos pilietybę. Ir visų jų šeimos tikrai didelės, gimsta daug vaikų.

Valstybės politika yra tokia, kad netgi nelegaliai gyvenantys užsieniečiai, susilaukę kūdikio Airijoje, tampa visateisiais bendruomenės nariais. Dirbančiu ir valstybei mokesčius mokančiu žmogumi pasirūpinama taip, kad jis jaustųsi saugus.

Lietuvių bendruomenė Airijoje viena didžiausių pasaulyje. Miestelis, kuriame dabar gyvename, garsėja tuo, kad prieš 75 metus čia nusileido lietuvio piloto valdomas lėktuvas. Amerikos lietuvis Feliksas Vaitkus pagal Dariaus ir Girėno testamentą kartojo skrydį per Atlantą. Bet pritrūkęs kuro, privalėjo nusileisti Airijoje.

Vietiniams gyventojams šis žygdarbis pasirodė neįtikėtinas. Apie jį šiandien airiai sužino mokyklose per istorijos pamokas. Vienas airis, dabar jau senukas, visą savo amžių saugojo šio lėktuvo nuolaužą su F. Vaitkaus parašu.

Airijoje gyvuoja stipri lietuvių bendruomenė – organizuoja tradicines liaudies šventes, steigia lietuviškas mokyklėles. Aš pati dalyvauju emigrantų verslumo skatinimo projekte.

Šiuo metu Airijoje gyvena apie 150 tūkst. lietuvių. Žinoma, ši bendruomenė dešimt metų formavosi, turėdama tikslą greitai praturtėti ir per daug nemąstyti apie ateitį, bet lietuvis ir Afrikoje lietuvis.

Jei čia gyvena su šeima, tuoj ima auginti pomidorus ant palangės, kepti duonukę. O žiūrėk, ir versliuką kokį įsuka – susitaisai savo automobilį pigiau nei vietiniame servise, dar draugui padedi kokią detalę parsivežti, kurios pavadinimo angliškai nežinojai.

Arba va, sužinai, kur pigiai kiaulaitę pasiskersti, išmoksti lašinuką kieme po šiferiais parūkyti, su draugais pasidalini, žiūrėk, jau ir keičiasi tavo gyvenimas, pamažu vėl tampi lietuviu.

Imi vaikus leisti savaitgaliais į lietuvių mokyklėlę, o čia tau ir Velykos, ir Kalėdos su visais kūčiukais ir margučiais. Vis dažniau gali sutikti lietuviškus laikraščius, žurnalus ar knygas skaitantį tautietį, žiūrintį lietuviškas žinias.

- Kokia valgymo kultūra Airijoje?

- Maistas Airijoje labai paprastas. Yra keli tradiciniai patiekalai, kurių visuose restoranuose rasi – tai kiauliena su troškintais kopūstais, airiškas jautienos troškinys su daržovėmis ir lašiša su bulvių koše. Bulvės Airijoje labai vertinamos.

Populiarūs airiški greito maisto restoranai Fish and Chips, tešloje keptos menkės ir skrudintos bulvytės. Apskritai, airiai gana konservatyvūs, nedrįsta ragauti naujovių, tarkim, kinų maistas populiarus tik tarp jaunimo ir užsieniečių. Viena didžiausių airių mitybos problemų – priklausomybė nuo vienos rūšies maisto.

Jei kada esate girdėję apie baisųjį Airijos badmetį XIX a., kai išmirė tūkstančiai airių, suprasite. Tada viskas įvyko tik dėl bulvių maro, per tris dienas šalyje žuvo visas bulvių derlius. Keli drąsuoliai išdrįso aliejuje troškinti vandenyno pakrantėse surinktas jūrų žoles. Taip airiai atrado jūros kopūstus – be galo vertingus, nes juose daug jodo ir mineralų.

- Tikriausiai laisvu laiku keliauji po šalį?

- Kiekvieną savaitgalį keliaujame po nuostabias vietas. Čia pažiūrėti tikrai yra į ką... Airija tokia pat graži, kaip ir Lietuva, tik mistiškesnė. Šioje Atlanto vandenyno saloje yra daug laukinių paplūdimių, kuriuose nesutiksi nė gyvos dvasios.

Vakarinėje Airijos dalyje kas porą kilometrų keičiasi pakrantės vaizdas – tai smėlio paplūdimys ir kopos, kaip Šventojoje, tai skardžiai ir uolos, kaip Norvegijoje. Lietuviai nuomojasi jūrinius katerius ir plaukia žvejoti ryklių.

Airijoje yra vienas gražiausių pasaulio gamtos stebuklų – Moherų skardžiai. Reikia būti labai atsargiems juos apžiūrint. Airiai sako, kad vandenyne draugų nėra. Kol įkritęs į vandenį padaras rėkia, mosuoja rankomis ir kojomis, visokie gyviai – krevetės ir krabukai rūpinasi jo akimis, ausimis ir burna. Už poros valandų nei motina žmogaus nebeatpažins... O gelbėtojų malūnsparnis atskrenda tik per 40 minučių.

Per visą Airiją tekančioje Šanono upėje vyksta vasaros laivų kruizai, čia kelioms valandoms įsikuri su šeima ar mylimaisiais ir mėgaujiesi pakrantės gamta bei airiška muzika. Kiekviename, net mažiausiame miestelyje gali rasti, kur apsistoti nakčiai. Gana aukštos klasės viešbučiai arba namai, kur galima pernakvoti ir papusryčiauti.

Ypač airiai didžiuojasi legendiniu Šv. Patriko kalnu. Jo papėdėje vandenynas. Vietiniai gyventojai tiki, kad būtent čionai šv. Patrikas atviliojo gyvates, o jos, nebeturėdamos kelio atgal, sušoko į vandenyną ir išplaukė visiems laikams.

Nuo tol Airijoje nerasi nė vienos gyvatės. Kasmet tūkstančiai piligrimų kopia į šį kalną. O pačioje viršūnėje pastatyta bažnyčia dar kartą airiams primena, kas yra jų gelbėtojas.

Turbūt girdėjote, kad Airijos miškuose gyvenantys nykštukai leprekonai didelėse puodynėse saugo visą Airijos auksą? Tai žinokit, kad taip ir yra. Jie tikrai ten gyvena. Kartą per metus išeina pasižmonėti ir dalyvauja Šv. Patriko paraduose su visais tais aukso puodais.

- Airijoje gyveni jau senokai. Kaip keičiasi ši šalis?

- Airija labai stipriai keičiasi. Prieš 20 metų Dublino gatvelėmis dar braidžiojo kiaulaitės, o diedukai važnyčiojo arkliukus. Dabar pamatysi visai kitą vaizdą. Gražūs ir tvarkingi nauji gyvenamieji rajonai, namai patogūs ir jaukūs.

Prasidėjus krizei, atsirado šiltnamių, žmonės patys augina daržoves. O po praėjusių neįprastai šaltų žiemų, kai netikėtai paspaudus 15 laipsnių šaltukui sutrūkinėjo namų vamzdynai, airiai ėmėsi šiltinti namus.

- Ar saugu šioje šalyje?

- Esu gyvenusi tik trijose šalyse, tad jei lyginčiau Lietuvą, Airiją ir Braziliją, Airijoje saugiausia. Nežinau, ar didmiesčiuose taip pat, bet mažesniuose miesteliuose tikrai saugu. Mes dažnai pamirštame nakčiai užsirakinti duris, jei vaikai pameta kur raktus, paliekame juos po durų kilimėliu ar akmeniu. Automobilius rakiname tik prie prekybos centrų. Gatvėje irgi saugu.

Airijoje daugiausia nusikaltimų įvyksta tarp emigrantų. Bet mes pamažu tampame vis taikesni.

- Kaip Airijoje vertinama šeima?

- Airiams šeima ypač svarbi. Jie tuokiasi sulaukę šiek tiek vyresnio amžiaus, kai jau susikuria savo namus ir stabilią materialinę padėtį. Jei gatvėje pamatai brandų vyrą su vežimėliu ir dar porele pametinukų iš paskos, žinok, tikras airis. Airiui vyrui yra didelė garbė, jei moteris pagimdo jam vaikų. Šeimoje 4–5 vaikai yra normalu.

Jei moteris praeidama pasižiūri į airį vyrą, jis jaučiasi labai pagerbtas. Jis pasistengs, kad tu taip pat pasijustum labai graži ir svarbi. Tada tau ypatingas, tik airiškas galvos linktelėjimas, šypsena ir pagarba, nes tu moteris. Sudėtingoje sankryžoje vyras kantriai lauks, kol apsispręsi, o aikštelėje padės, kad saugiai pastatytum mašiną.

Moterys čia stiprios, valdingos. Jei tenka turėti kokių reikalų su airių šeima, sprendimą priima moteris. Vyras didžiuodamasis linkteli galva ir su šypsena veide pritaria: „Ji yra mano bosas...“

Vaikai didžiausias airių turtas. Čia galioja įstatymas, kad iki 12 metų vaikai negali likti vieni namuose, jiems draudžiama būti gatvėje po 10 val. vakaro. Tai griežtai stebi policija bei socialiniai darbuotojai. Jei tėvai dirba, vaikus prižiūri suaugę artimieji arba auklės. Vaikai žino, kad yra saugomi ir mylimi. Tokie jie ir užauga – atsipalaidavę, linksmi. Esu buvusi kaimo baruose, kur paaugliai šoka su savo močiutėmis tradicinius airiškus šokius.

Mokyklose mokoma pozityviai mąstyti. Man labai patinka airių švietimo sistemos požiūris į jaunimą. Pavyzdžiui, vyksta bendras susirinkimas prieš baigiamuosius egzaminus. Aš nerimauju, ką dar įmanoma išmokti vaikams per paskutines likusias dienas? O direktorius ir sako: mielieji vaikučiai, nesijaudinkite, šitie egzaminai yra tik vienas mažas laiptelis dideliame jūsų gyvenime, pirmiausia atsipalaiduokite ir iš tikrųjų žinokite, ko jūs patys, o ne jūsų tėvai, norite.

- Airijoje jautiesi gerai, bet tikėtina, kad kažko visgi labai pasiilgsti?

- Labiausiai pasiilgstu šeimos, draugų, lietuviško miško, sniego, turistinių žygių, šiltų žvaigždėtų naktų, lietuviškų dainų prie laužo, Joninių, žemuogių, kavinių...

- Keliauji po žemynus ir šalis, atokiausiuose kampeliuose sutinki lietuvių... Kokie jie, kaip juos apibūdintum?

- Didžiuojuosi, kad esu lietuvė, ir didžiuojuosi kiekvienu lietuviu, kad ir kur jį sutikčiau. Kad ir ką rašytų spauda ar verktų televizija, lietuviai yra nepaprastai ištvermingi, išradingi, išsilavinę, drąsūs ir be galo stiprūs žmonės. Brazilijoje į mane žmonės žiūrėjo kaip į vikingų palikuonę, nes tokių drąsių žmonių, kurie nebijo miško, būna tik šiaurėje.

Brazilijoje mišką pažįsta tik senieji indėnai, o jų likę jau tikrai nedaug. Airiai negali atsistebėti, kaip mes gydome savo vaikus žolelių arbata ir sportu. Sibiruose užgrūdinti mūsų seneliai įskiepijo tokį stiprų išgyvenimo instinktą, kad vien iš akių begalėje emigrantų atpažinsi lietuvį.

- Kas yra gyvenimas?

- Nuolatinis meilės romanas su savimi.  

- Gyvendama Airijoje sutikai savo gyvenimo meilę iš Brazilijos. Koks jis šeimoje?

- Brazilas vyras yra įsitikinęs, kad jis išlipo iš medžio, kur giedodavo su paukščiais, ir ėmė dirbti tik dėl to, kad pamatė moterį. O jai juk visko reikia... Pusamžis vyras, išgirdęs apie jaunimo priklausomybes ir svaigalus, nustemba – gal jie pamišę, juk aplinkui tiek gražių moterų! Jis visą gyvenimą tyrinėja savo moterį, nes nuo jos nuotaikos ryte priklauso jo vakaras...

Jie taip ir sako – iš ryto pirmas vyro darbas yra „įjungti savo moterį“. Kaip kokį žibintą. Mes visada linksmi ir atsipalaidavę. Elgiamės taip, kaip mums patinka. Dukra sako, „jums jau greit 50 metų, kada gi jūs suaugsite?“ Bet užtai esame laimingi kaip kokie triušiai!