Bangladešo įdomybės: norėdamas vairuoti, turi mokėti piešti ir muzikuoti

Kelias žioji skylėmis, dunksi po kojomis, pro šalį skrieja rikšos, motociklai ir automobiliai, vienas su kitu prasilenkdami vos centimetro atstumu. Vairuotojų drąsa ir patirtis atsispindi ant transporto priemonių: šimtais spalvotų ornamentų ištapyti autobusų ir automobilių šonai primena smulkiai sulamdytus sarius. Maža bėda, jei pro tarpelį spūstyje prasprukti nepavyksta – ten, kur šonas kliudė šoną, išdygsta naujas ornamentas.

Lydi gatvės muzika

Bangladešietis vairuotojas - ne tik įgudęs dailininkas, kuriam svarbiausia taip išgražinti savo automobilį, kad būtų pranašesnis už varžovo, bet ir gatvės muzikos kūrėjas. Jei save gerbia ir laikosi tradicijų, nuspaus garso signalą bent kartą per minutę, tačiau kurią akimirką ir kiek ilgai – diktuoja įkvėpimas. Tik nemanykit, kad signalai spaudomi piktai, nekantriai ar nervingai. Vairuotojai čia kuria gatvės muziką su šypsena, netverdami džiaugsmu.

Atrodytų, kad tigrų šalyje vyrauja triukšmas ir chaosas, tačiau tikrai ne taip – tai tobula darna. Veiksmas pagal vairuotojų diktuojamą tempą vyksta it sugreitintame kine: tarp rikšų, dviračių, autobusų ir automobilių žaibo greičiu švysčioja pėsčiųjų rankos, kojos, galvos ir turbanai, nes nesuspėsi – pats kentėsi, nei rikšos, nei automobiliai savo pirmenybės teisės niekam neužleis.

Šiame sraute ant spūstyje prapuolusių pečių praplaukia įspūdingo dydžio krepšiai, sukiojasi tuntai dėžių ir šluotų ryšuliai, o kelkraščiuose pardavėjai ritmingai kiloja parduodamas daržoves, batų šveitėjai išsijuosę blizgina praeivių batus (jei tik praeiviai juos turi), arbatos virėjai pilsto gėrimą į stiklinaites.

Nėra kada liūdėti

Už Lietuvą vos dvigubai didesnis Bangladešas be gatvės muzikos netektų savo žavesio, o 150 milijonų šalies gyventojų panirtų į tylų nuobodulį. Nors kažin, ar turint tiek kaimynų įmanoma liūdėti. Čia viename kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyvena virš tūkstančio žmonių, o sostinėje Dakoje - dešimtkart daugiau.

Įsivaizduokite, jei proporcingai pagal plotą Lietuvoje žmonių skaičius staiga išaugtų daugiau nei dvidešimčia kartų. Vietoje vieno kaimyno turėtumėte dvidešimt, gatvėje tektų saugotis bene dešimtkart daugiau automobilių, o kur dar rikšos, dviračiai, mopedai.

Riedu rikša temstančiomis Dakos gatvėmis, kuriose pėsčiųjų ir automobilių srautas nemažėja nei dieną, nei naktį. Mirga žibintai, krautuvėlėse spindi spingsulės. Vairuotojas mieguistas, o gal drovus, pypteli tik kartkartėmis, matyt norėdamas prasiblaškyti.

Aplink klega, rėkauja, pypina. Jaučiu, kad gatvės maršui palaikyti trūksta mūsų rikšos balso. „Ko tyli?" – sakau, - „spausk!" Vyrukas nesupranta angliškai, o aš – bengališkai. Spusteliu signalą pati ir liepiu signalizuot dažniau. Kad neužmigtų ir kitiems miegot neleistų.

Dakos uostas

Prie Burigongos upės klegančiame Dakos uoste sūpuojasi laivai, ant bortų susėdę vyrai mataruoja kojomis, rūko, plepa, šūkauja. Pagrindinėje Sadargato prieplaukoje pilna žmonių, valčių, krovinių, prekeivių ir pasimetusių vaikų.

Upe zuja irklais daužydamiesi laiveliai, kilojantys keleivius iš vienos pusės į kitą. Kitame krante plyti tolimesni Dakos rajonai. Šioje vietoje kasdien per upę persikelia apie 25 tūkstančius žmonių. Saulei leidžiantis vieni skuba namo, kiti – į darbus. Yra ir be tikslo slampinėjančių pakampiais su tokia palaiminga veido išraiška lyg kiekviena diena būtų sekmadienis.

Vakarop prie uosto triukšmauja palei gatvę nutįsęs vaisių ir daržovių turgus ir, žinoma, rikšų pedalus minantys gatvės muzikantai. Kas išalkęs šveičia apelsinus, kas žiaumoja bananus, kas miega patvory ant savo nešulio ar žiovauja prie vairo. Kadaise Daką vadino 52 turgų ir 53 alėjų miestu, kur veiksmas niekad nesustoja. Dakoje kiekviena diena europiečiui žada naujų įspūdžių ir reginių, tik spėk žvalgytis.

Pagarba gimtajai kalbai

Bangladešo sostine Daka tapo tik 1971 m. šaliai paskelbus nepriklausomybę nuo Pakistano (po Indijos nepriklausomybės paskelbimo 1947 m. Bengalijos regionas buvo padalintas į dvi dalis: tada induistų gyvenama vakarinė dalis tapo Vakarų Bengalijos valstija, o rytinė musulmoniška – Rytų Pakistanu). Šiandien Dakoje telpa 15 milijonų šalies gyventojų.

Vienas svarbiausių istorinių miesto paminklų, kurį Dakoje derėtų aplankyti - Šahido minaras. Tai paminklas kankiniams, menantis 1952 m. vasario 21 d. įvykius. Tą dieną Pakistano policijos pajėgos sušaudė dešimtis bengalų protestuotojų, daugiausia studentų, reikalavusių lygių teisių savo gimtajai bengalų kalbai.

Kasmet vasario 21 d. prie Šahido minaro minima Gimtosios kalbos diena. Čia susirenka minios su gėlėmis, girliandomis, vainikais ir būriai tvarką reguliuojančių policininkų. Iki paminklo sunku prasibrauti, o prasibrovus galima sustoti tik akimirkai padėti gėlių. Norintys patekti prie paminklo turi aikštės pakrašytje nusiauti batus ir į aikštės vidurį ateiti basomis. Tai pagarbos ženklas aukoms, šaliai ir gimtajai kalbai.

Užmiestyje muzika nenutyla

Už Dakos irgi lydi spūstys. Tik mažesnės, gatvės melodija ramesnė, o riedėti galima net trisdešimties kilometrų per valandą greičiu. Pro šalį plaukia ryžių laukai, ant polių pastatytos lūšnos, vyrai su dideliais krepšiais ant galvų ir moterys, sukančios akis į šalį. Pastarųjų mažai – kuo toliau į pietus, tuo labiau žmonės laikosi musulmoniškų tradicijų, moterys dangstosi skaromis, slepia veidus.

Kaimeliuose gatvės muziką pakeičia vaikų krykštavimai, medžių ošimas, staklių stuksenimas, pasitaiko net tylos intarpų. Namukai sustatyti vienas šalia kito, atskirti moliu grįstomis siauromis gatvelėmis. Langai be stiklų, tik lentomis sutvirtintos kiaurymės. Kai visus metus šilta, stiklų nereikia. Nebent tinklelių nuo uodų.

Ar čia taip saugu, kad namai nerakinami, be durų, be langų? Kažin, ar reikia saugotis, kai nieko neturi, išskyrus dvi rankas kasdieniam darbui dirbti. Bangladešas – viena neturtingiausių pasaulio šalių. Šių žmonių turtas ne išorėje - jie jį nešioja savyje. Niekur nemačiau tiek šiltų žvilgsnių ir nuoširdžių šypsenų, nebuvau sutikta taip mielai ir nuolankiai kaip Bangladeše. Ilgiuosi tų žvilgsnių ir šypsenų.

Atradimų šalis

Bangladeše turistų dar nedaug, tad viskas čia autentiška, įdomu, keista, nematyta. Net verslai keistoki: pavyzdžiui, kažkas iš senų žurnalų meistriškai gamina popierinius maišelius prekėms sukrauti, juos šimtais bei tūkstančiais parduoda tarpininkams, o šie – prekeiviams. Čia už kiekvieno kampo laukia netikėti atradimai.

Tiems, kam mielas tik penkių žvaigždučių poilsis, griežta tvarka, švara ir prabanga, geriau į Bangladešą nevažiuoti, nes ši improvizacijų šalis - autentikos ir nuotykių mėgėjams, ideali - keliautojams su kuprine. Čia kelionės planas gali netikėtai pasikeisti keliskart per dieną.

Juk normalu, kad kelią pastoja nuvirtęs sunkvežimis, pakilus rūkui neveikia keltas per upę, dėl kokių nors kliūčių nekyla lėktuvas ar ilgam įstringama spūstyje. Tai tik nuotykių pradžia. Jei manot, kad pasaulį jau pamatėt ir jis tapo nuobodokas – pats laikas į Bangladešą.

Kaip keliauti Bangladeše

Europos Sąjungos piliečiai Bangladešo vizą gali gauti Dakos oro uoste sumokėję 51 JAV dolerį. Už 1 JAV dolerį apytiksliai gausite 76, už 1 eurą - 98 Bangladešo takas. Už dvivietį kambarį geresniuose šalies viešbučiuose parai sumokėsite apie 20-30 eurų, ekonominio lygio – keliskart pigiau. Maistas restoranuose keliskart pigesnis nei Lietuvoje.

Po šalį galima savarankiškai keliauti autobusais, traukiniais ir laivais arba užsisakyti vietinių kelionių agentūrų parduodamus įvairios trukmės turus (aš keliavau su kelionių agentūra Bengal Tours). Į tolimas vietas, tokias kaip Sundarbano mangrovių miškas, kur gyvena tigrai, arba į Bandarbano regioną, kur gyvena čiabuvių gentys, galima patekti tik su kelionių agentūromis.

Skrydžiai į Daką pigesni iš Varšuvos oro uosto su Emyratų, Kataro ir Turkijos oro linijomis (su persėdimu Dubajuje, Dohoje arba Stambule). Į Varšuvos oro uostą patogiai nuveža Simple Express autobusai, iš Vilniaus ir Kauno kursuojantys dukart per dieną (ryte ir vakare).

Temperatūra Bangladeše žiemą 11-20 laipsnių šilumos, vasarą 20-38 laipsniai šilumos. Daugiausiai lyja liepos, mažiausiai – sausio mėnesį. Turistams geriausias sezonas – nuo spalio iki kovo mėnesio.