Jis 2007-aisiais metais įveikė visą ralio Paryžius-Dakaras maršrutą, su standartiniu automobiliu „Toyota Land Cruiser“ dalyvavo Libijoje vykusiame ralyje „Dykumos nuotykis“, kur ryžosi didžiausiai savo gyvenimo avantiūrai –nepabūgo važiuoti Murzuko dykuma, laikoma viena baisiausių Sacharoje.
Tauragėje gyvenantis užkietėjęs „džipistas“ tris kartus dalyvavo garsiausiose pasaulio bekelės varžybose aplink Ladogos ežerą prie pat Sankt Peterburgo. Antano Venckaus ir Algirdo Valentinavičiaus ekipažas iškovojo antrą vietą pačioje sunkiausioje „Proto“ kategorijoje.
Tarp prizininkų nepralenkiamasis tauragiškis pateko ir pasibaigus sudėtingumu „Ladogą“ lenkiančioms „Viepskij les“ varžyboms Rusijoje.
- Kada prasidėjo ėjimas į tokią neginčijamą šlovę?
Mane, kaip ir kiekvieną vyrą, visuomet traukė technika, aštresnis, visus pojūčius užkabinantis važiavimas. Įsisukus į automobilių verslą, pomėgiui atsivėrė visos galimybės. Pradėjau tikrąja žodžio prasme laužyti įvairias mašinas; jas sustiprindavome ir iš jų darydavome specialias transporto priemones, kuriomis įveikdavome visokiausias kliūtis. Kelerius metus taip pažaidęs, pradėjau domėtis Lietuvoje vykstančiomis varžybomis. Beveik dešimt metų dalyvavau Lietuvos visureigių bekelės čempionatų įvairiuose turuose.
Buvo be galo įdomu. Susirinkdavo didelis būrys bendraminčių, kuriems patinka pasikankinti dumble, sunkiai padirbėti ir išsikrauti. Varžybas vadinčiau laisvalaikio forma, tik ji ganėtinai ekstremali.
- Kodėl paminėjęs tris kartus šturmuotą „Ladogą“ tvirtinate, kad jau pasiekėte maksimumą? Kuo šios varžybos ypatingos?
„Ladogos“ varžybos laikomos vienomis sudėtingiausių pasaulyje, prestižiškiausiomis Rusijoje. Dar jos vadinamos rusų „Dakaru“. Jų trasa – 1200 kilometrų.
Šiauriau Piterio vyksta „Viepskij les“ ralis. Į jį susirenka patys geriausi sportininkai, norintys išbandyti mašinos ir žmogaus ištvermę. Praėjusiais metais jose užėmiau trečiąją vietą, buvome vieninteliai lietuviai, atstovavę Lietuvai šiose visureigių lenktynėse.
Abiejose varžybose teko važiuoti itin „žiauriomis“ aplinkybėmis. „Viepskij les“ vyksta Rusijos nacionaliniame parke, kuriame suvirtę kelių šimtų metų senumo medžiai, susiraizgę neišbrendamoje pelkėje. Per ją reikia važiuoti šimtus kilometrų. Sugedus mašinai negali tikėtis jokios pagalbos, dažnam ją teko palikti nepravažiuojamame miške ir 20-30 kilometrų eiti pėsčiomis. Turi įveikti, kas tau yra skirta, arba palūžti ir kankintis. Tris paras dieną naktį važiavę, finišo tiesiąją pasiekia nedaugelis. Didžioji dalis parsiranda dar po trijų parų.
Lietuvoje nieko panašaus negali patirti. Neturime tokio landšafto. Tai, kas vyksta Lietuvoje, reikia padauginti iš dešimties, – tada bus aišku, kas vyksta Rusijoje. Upės, kurias reikia įveikti, nepalyginamai platesnės, kanalai daug gilesni. Be to, varžybos mūsų šalyje vyksta tik vieną dieną.
- Įveikėte tūkstančius kilometrų nepravažiuojamais miškais. Galima tvirtinti, jog žmogaus jėgos beribės?
Kad tai sau ir kitiems įrodytum, turi būti labai gerai pasirengęs fiziškai, sukaupęs didžiulę „purvinio“ sporto patirtį. Sporto naujokui galynėjimasis minėtose varžybose baigtųsi labai liūdnai. Prarastų ir mašiną, ir sveikatą.
„Ladogoje“ varžosi suomiai, anglai. Čia jie sugeba važiuoti ir siekti sportinių rezultatų. Su vienu jų teko susitikti „Viepskij les“. Britas atvažiavo brangiausia, naujausia mašina, bet nesuprato, ką reikia daryti. Nesuvokė, kaip reikia pravažiuoti pro ypač tankius medžius, leistis nuo itin stačių šlaitų. Jam tokie pojūčiai buvo per aštrūs.
- Kada manydavote, kad neįveiksite trasos?
Tokių epizodų buvo be galo daug. Neviltis apima, kai sugenda mašina, o pats, iki pažastų stovėdamas vandenyje, dideliame šaltyje, turi ją remontuoti. 5-6 valandas nardai dumble, norėdamas prisukti ar atsukti reikiamą varžtą. Toks remontas labai daug jėgų atima.
Uogautojai į tas vietas, kuriomis mes važiuojame, uogų rinkti neina. Per liūnus kartais gali pavažiuoti tik du tris šimtus metrų. Kai negali, mašiną su automobiline gerve „prasitempi“. Varžybose kiekvienas už save kovoja. Priešininkui padedi, jei matai, jog jo gyvybei gresia pavojus. Tik tokiais atvejais atverti aukštyn ratais apvirtusią mašiną.
Per varžybas porą kartų apsiversti kūliais yra normalu. Širdis nebesuvirpa. Pradedantiesiems „padaryti stogą“ yra kažkas nerealaus, patyrusieji nebedramatizuoja. Greitai kabiniesi už medžio ir atsistoji „ant kojų“.
Širdis sudreba, kai nusiverti nuo aštraus kalno. „Ladogoje“, „Viepskij les“ reikėjo šturmuoti statų kaip siena kalną. Į jį dorai neįsiropštum pėsčiomis. Mašiną pririšom prie gervės ir leidomės kabarodami ore. Kartą tai daryti teko net naktį. Jausmas neapsakomas. Prakaitas bėga, kūnas įsitempęs kaip styga.
„Ladogoje“ pavojingų, labai akmenuotų kalvų yra nemažai. Atsargesni sportininkai nuo jų leidžiasi prisitvirtinę prie gervės. Tačiau norint būti lyderiu, negali gaišti laiko gervei tvirtinti. Gerai apsižiūri, įsibėgėji ir bandai į kalną su džipu įlipti. Nepavykus, per veidrodėlius žiūrėdamas, taikai atsimušti į medį, kad nenusiverstum į pačią apačią.
Sutinku, daugelis tai vadins beprotybe. O mane kova su gamta „veža“. Važiuojant aplink Ladogos ežerą, tenka kirsti Ursu upę. Jos plotis kaip Nemuno, bet ji daug sraunesnė, srovė žmogų iškart nuneša. Brisdami per ją vos nepaskendome – vanduo vienu metu buvo apsėmęs mašinos stogą. Kai tokią upę įveiki, iš laimės norisi šaukti, šokinėti.
Bekelės varžybas drąsiai galima vadinti pavojingu sportu. Dažnos rankų ir kojų pirštų traumos, nes nuolat mašinos traukiamos trosais.
Didžiausios nelaimės įvyksta, net mirštama apsinuodijus išmetamosiomis dujomis. Taip paprastai nutinka rusams, nes jie važinėja mašinomis su benzininiais varikliais. „Vazams“ įklimpus pelkėje, išmetamosios dujos be paliovos sklinda, nuodydamos žmogų. Kitų aplinkybių, nulemiančių tragediją, nėra. Varžybose nevažiuojama dideliais greičiais, sportininkai prisisegę saugos diržus, mašinos turi didelius apsauginius lankus. Jas galima vadinti monstrais, sveria 2-2,5 tonos. Kai tokia nuverčia medį, nelabai jauti.
- Visureigių sportas – turtingų žmonių sportas?
Taip. Daug kainuoja džipų parengimas varžyboms. Kiekvienose reikia mokėti starto mokestį. Be to, mokama techninė priežiūra, atsarginės detalės.
- Kas sudaro Jūsų ekipažą?
Lietuvos čempionatuose dažniausiai važiuojame dviese – aš ir šturmanas. Už šalies ribų vežamės bent porą mechanikų. Jie sutepa mašiną, šalina gedimus. „Ladogos“ varžybos trunka porą savaičių. Gyvenama palapinėse, miškuose. Stovykla aplink ežerą kilnojama kiekvieną dieną. Neįmanoma vienam visko aprėpti. Aptarnaujantis personalas tokiose varžybose yra būtinas.
- Kaip rengiatės visureigių bekelės sporto varžyboms? Kur treniruojatės?
Dalyvavimą visuose Lietuvoje vykstančiuose čempionato etapuose galima vadinti mano treniruotėmis. Į jas išsiruošdavau kas antrą savaitgalį. Tarpuose tarp varžybų remontuodavau mašiną.
Lietuvos bei Europos visureigių bekelės sporto čempionatuose ne tik išlaikau fizinę formą, bet ir gaunu tam tikrą adrenalino dozę. Jos užtenka dviem, o kartais ir trims savaitėms. Paskui vėl norisi važiuoti.
- Žmona lengvai susitaikė su tokia Jūsų aistra?
Ji nėra nei prieš, nei už. Jai nepatinka stebėti, kas vyksta trasose, nes vaizdai moters akims per žiaurūs. Ji stengiasi nevažiuoti ir nežiūrėti. Į varžybas pasiimu septyniolikmetį sūnų. Jis jau dalyvavo keliuose ekstremaliuose važiavimuose.
- Ar yra šiame sporte moterų?
Tarp stebėtojų jų būna. Vieną kitą mergiotę džiperę gali sutikti lengvojoje klasėje, sunkiojoje nedalyvauja. Rusijoje kitaip. Dvi rusės už džipo vairo sėdėjo Tauragėje vykusiame Europos visureigių bekelės čempionato ture. Jos nesibodi lįsti po mašina, ją taisyti. Mūsų moterys klampoti po molį tikrai nenori.
Rusaitės tikri stebuklai. Viena dalyvavo net „Ladogoje“. Visą laiką vaikščiojo apsitempusi neperšlampamą neopreno kostiumą, nesitraukdavo nuo rezultatų lentos. To kostiumo ji, ko gero, nenusivilkdavo net naktį. Kiek sutikdavome, visuomet matydavome juo vilkint, purviną iki ausų, išsitepliojusią.
Po kiekvieno važiavimo mes, nors lauke ir šalta, šokdavome į ežerą nusiplauti dumblo ir atvirsti į žmones. Bent iš ryto norėdavosi būti panašiam į sportininką.
- Važiuodamas į varžybas pasiimate kokį talismaną?
Geriausias talismanas – geras poilsis. Išsimiegojęs ir pailsėjęs būni puikios formos, tuomet gali siekti sportinių rezultatų. Latvijoje, Estijoje vykstančiuose raliuose turi važiuoti po 14-15 valandų. Neišsimiegojęs neištempsi. Jau po aštuonių valandų liesis vaizdas, nebematysi, kur važiuoti.
Daugelyje varžybų sulūžta ne mašinos, o žmonės. Jie negali pakelti fizinio krūvio, nebeužtenka ištvermės.
„Ladogoje“ dalis rusų vakarais organizuodavo „kordebaletus“. Rytą jie nebežinodavo, į kurią pusę važiuoti. Viskas taip ir pasibaigdavo. Jei nori kovoti ir ko nors pasiekti, turi rimtai rengtis.
Aš sportuoju visą gyvenimą. Devynerius metus atidaviau karatė sportui, dabar bėgioju maratonus. Pernai ir šiemet dalyvavau Vilniaus maratone. Bėgdamas 42 kilometrus, noriu pasitikrinti, ar dar turiu parako.
- Kokie uždaviniai vertė dalyvauti Libijos ralyje „Dykumos nuotykis“, vykti į Mongoliją?
Mongolijoje vyko ekspedicija, kurios tikslas buvo susipažinti su šia šalimi. Iš Lietuvos važiavo trys džipai, jais įveikėme visą Mongoliją ir per Rusiją grįžome namo. Kelionė truko mėnesį, sukorėme penkiolika tūkstančių kilometrų. Viskas vyko ganėtinai ramiai, nes mašinos buvo prikrautos mantos. Lėtai važiavome bekele, dykuma, nes kelių nebuvo. Surizikavome ir kirtome Gobio dykumą. Sakau – rizikavome, nes manėme, kad dykumoje tik smėlis, ji sunkiai pravažiuojama. Iš tikrųjų man ji priminė skalda grįstą autostradą. Mongolijoje teko važiuoti kalnais, perėjomis. Jų tikrai daug, bet jos nėra tokios neįveikiamos, kaip Murzuko dykuma.
Libijoje dalyvavau, ko gero, pačiame įdomiausiame, ekstremaliausiame ralyje. Šokinėjome nuo 300 metrų aukščio kopų, nardėme po smėlį. Nepamirštamas jausmas, kai kartu su šimtais tonų slenkančio smėlio nubyri, nuslenki nuo 150 metrų aukščio kopos.
- Dar pokalbio pradžioje sakėte, kad viską, kas tik buvo įmanoma, pasiekėte ir įveikėte. Kas toliau? Nejaugi dedate tašką?
Dabar noriu išbandyti greitąjį, t. y. dakarinį, sportą ir persėsti į kitokią – daug greitesnę mašiną, nes traukia kopos, dykumos. Šiame sporte kur kas mažiau purvo, užtat adrenalino daug daugiau. Nors dar nesakau, kad su džipais atsisveikinu. Mašina nuo vasaros vidurio visiškai parengta varžyboms dar stovi garaže.
