Autostopu po Čekiją: nosies tiesinimas be operacijos ir pirma akistata su vietine policija

Pirma šios kelionės įspūdžių aprašymo dalis baigėsi maždaug ties ta vieta, kai kartu su kauniečiu vairuotoju kirtome Lenkijos-Čekijos sieną netoli Bohumino. Kažkur už dešimties kilometrų nuo Ostravos – trečio pagal dydį Čekijos miesto po Prahos ir Brno, koncentruojančiu antrą pagal gyventojų skaičių aglomeraciją visoje šalyje. Būtent šį miestą buvau numatęs pirmąja savo pasibastymo po Čekiją stotele.

Vis dėlto, kadangi šis pasibastymas nuo pat jo planavimo pradžios „paišėsi“ labai spontaniškas, pirmąja mano stotele Čekijoje tapo pasienio degalinė.

Išlipęs iš vilkiko lietuviškais numeriais supratau, kad einu gerai „nešiojamas“ į šalis o mano galva grasina artimiausioje ateityje išsitaškyti gabalais. Kadangi neturėjau, kuo užsigerti visais gyvenimo atvejais mane gelbėjančio paracetamolio, nusitaikiau pajudėti dar apie šimtą metrų į priekį – ten, kur supama didelės ir tuščios aikštelės stovėjo parduotuvė-prekybos kuru punktas.

Įėjau, pamačiau, supratau, kad esu tikrai Čekijoje ir nuskubėjau įsigyti random gėrimo, idant būčiau tikras, kad berydamas išganingąją tabletę nenuspringsiu anksčiau negu sprogs mano galva. Palydėjęs paracetamolį žemyn gerkle patraukiau išvažiavimo iš degalinės link – tolumon, kurioje blankiai švietėsi autostrada-„vienetukas“.

Pėdindamas šalikele kaip tik bandžiau nuspręsti, ar apsimoka judėti dešimt kilometrų iki Ostravos, ar geriau iš karto pabandyti patranzuoti. Iki jokio sprendimo „neprivedusias“ mano abejones, kurias galvoje vėliau, stebėdamas beviltiškai tuščią autostradą greitai išvaikė čia pat sustojusi kelių policija.

Pasirūpinę tuo, kad nuo autostrados paviršiaus kuo greičiau išgaruočiau, šie paliko man tik vieną išeitį – bandyti laimės paieškas toje pačioje degalinėje, kurią ką tik palikau. Kadangi man buvo leista aiškiai suprasti, kad judėdamas palei važiuojamosios kelio dalies ruožą toliau negu puskilometrio nenupėdinsiu (maždaug tokio atstumo įveikimui turėjau laiko iki tol, kol policininkai vėl mane pamatys – jau nebe taip gerai nusiteikę, be abejo), tranzuoti net prie išvažiavimo iš degalinės taip pat nemačiau jokios prasmės. Visgi, ir čia stovėdamas, elgčiausi ne visiškai teisingai, tad teisingumo sergėtojams netruktų vėl sustoti šalia manęs.

Laimei, greitai paaiškėjo, kad daryti išvadas apie tai, kad man paišosi liūdnokos perspektyvos gerokai paskubėjau. Netrukus į degalinę užsuko lenkų pora, prabangiu visureigiu keliaujanti aiškiai ne vieną šimtą kilometrų. Kai paklausiau, ar nesutiktų pametėti manęs iki čia pat esančios Ostravos, šie po kelias sekundes trukusių apmąstymų mielai sutiko.

Diena tą rytą išaušo, švelniai tariant, keistoka. Rudeniui būdingo itin menko tirštumo lietų keitė stiprus šaltas vėjas, greitai ganantis pakankamai sunkius debesis. Nors šie skubiai keitė vienas kitą, giedro dangaus prošvaisčių nesimatė. Pagalvojau, kas būtų, jeigu betranzuodamas užstrigčiau kuriame nors mieste, kuriame iki tol nebuvau lankęsis... Ar pavyktų, neradus nuorodų bent jau nustatyti, kur pietūs, o kur šiaurė?

Ne tokio dar yra buvę – pagalvojęs tai, nusišypsojau, nuvijau bereikalingas keistas mintis ir, atsirėmęs į ne itin skoningai baltu pamušalu padabintas duris taip, kad galėčiau ištiesti kojas skersai automobilio salono, paklausiau priekyje sėdinčiųjų apie jų kelionės tikslus.

- Ai, į Prahą nusprendėme šauti savaitgaliui. Šiaip sau, - tarė vairuotojas.

Lyg ir viskas aišku. Todėl pradėjome šnekėtis apie gyvenimą.

- Mano draugė beveik tavo kolegė, - metė vairuotojas, pokalbiui įsibėgėjus. TVP dirba.

Nacionaliniams transliuotojams jaunystės traumų pasekoje jaučiau ryškią antipatiją. Atsimenu, kai graikai – švelniai, bet ryžtingai, lyg iš pachmielo - nusprendė užsukti čiaupą ir priverti ERT, artimiausią vakarą gerdamas prie upės pasiūliau chebrai pakelti už tai biudžetinio vyno butelius, kuriais buvome nusprendę tąsyk pasisvaiginti.

Žinoma, toli gražu ne kiekvienos šalies „nacionalinis“ man asocijavosi vien su biudžeto pinigus pumpuojančiomis svainių respublikų principu dirbančiomis įmonėlėmis, tačiau būtent kiekvienas panašus atvejis versdavo viltingai pasidžiaugti už visus tuos, kurie mokesčius sąžiningai moka visą gyvenimą o išėjus į pensiją rausiasi kontuose. Būtent tokie atvejai mano manymu suteikia prielaidų tikėti, kad jų gyvenimas gali pagerėti.

- Ir kuo dirba? – pasidomėjau – už kadro ar tiesiai prieš kamerą?

Iš pradžių beveik dirbtinai išspausta mano šypsena taip ir nedingo nuo veido, išgirdus atsakymą.

- Ja to nie, tylko pudruję i układam.

Taigi, pagalvojau. Jeigu jau tiesiogine prasme savo kelyje susidėjau su vizažiste-makijažiste ir visokio grimo specialiste, reikia pereiti prie kokio-pusiau tipinio klausimo. Pusiau tipinį klausimą man pasufleravo Gintaras Deksnys.

Vieną apsiblaususį vasario rytą, vesdamas paskaitą Vilniaus Bernardinų gatvėje įsikūrusioje radijo studijoje, Gintaras nesusilaikė neprabilęs į studentus apie tai, ką visi seniai tikėjomės iš jo išgirsti. Apie tai, kas sunkiai buvo pastebima tą akimirką jį supančioje aplinkoje, tačiau būtinai primindavo apie save suskambus telefonui studento kišenėje. Apie tai, kas prasidėdavo vos pravėrus bunkerį primenančios studijos duris. Apie tai, kas, kaip mums tą akimirką atrodė, žmonijai nei trukdė, nei padėjo. Apie technologinę pažangą. Apie mokslo išradimus ir meno pasiekimus.

Apie didingas prožektorių šviesas ir teptuko kuriamus stebuklus.

O galiausiai apie tai, kad televizijoje nėra natūraliai negražių žmonių. Tik intentionally pabjurę.

Taigi, vis dar matydamas prieš save Gintarą, paklausiau:

- O tai tiesa, kad jus ir kreivą nosį galite ištiesinti?

- Galiu. Viską galiu. Bet tik trumpam, - nusišypsojo stebukladarė.

Už lango vis dažniau pasirodydavo autostrados išsišakojimai, o vis dažnėjantys viadukai primindavo apie tai, kad Ostrava – jau čia pat. Anksčiau čia lankytis niekada neturėjau progos, tad teko truputį įsitempti tam, kad bent kiek susigaudyčiau aplinkoje.

Automobiliui lenkiant eilinį nusukimą, pastebėjau, kad nuorodos į miesto centrą pasibaigė, tad nusprendžiau, jog nuo Ostravos senamiesčio jau tolstame. Po dešinę dėliojosi geležinkelio bėgiai, o ties jais išsirikiavę ženklai skelbė, kad kertame Svinovo (dar žinomo vokiškuoju Schönbrunn pavadinimu) geležinkelio stotį – svarbų antros XIX amžiaus pusės Šiaurės Austrijos geležinkelių tinklo transporto mazgą.

Let it be, pagalvojau.

- Išmeskite mane čia.

Stabdžių čirškimas, apsikeitimais „nuostabaus savaitgalio“ palinkėjimais ir jau bandau pasiekti viaduko viršūnę, nuo kur esu pasiryžęs brėžtelėti azimutą iki keleivinio stoties terminalo. Tada – trumpas pasivaikščiojimas palei bėgius ir aš jau jaučiuosi įžengiantis į Ostravą. Išskleistas svetingo miesto glėbys užsivėrė kartu su automatinėmis pagrindinio stoties pastato durimis.

Dyzelinio traukinio stabdžių aidui tylant, akimirkai į visas puses išsilakstę balandžiai tvarkingai sugrįžta į Schönbrunno stoties peronus o atšvaitines liemenes virš spindinčiai baltų marškinių vilkinčios darbuotojos skubiai stūmia kompaktišką, tačiau akivaizdžiai sunkų karutį iki bagažo vagono durų. Kelios sekundės į pakavimo popierių suvyniotų dėžių krovimo ant karučio platformos – ir personalas pasileidžia dar greičiau stūmti karutį priešinga kryptimi.

Tuo tarpu aš įlipu į arčiausiai manęs sustojusį vagoną ir sustoju prie pat durų – mano kelionė iki pagrindinės Ostravos geležinkelio stoties truks ne ilgiau nei dešimt minučių.

Išlipus galutiniame tos dienos kelionės taške trumpai apsižvalgau ir pažymiu, kad čia mane sutiko toli gražu ne europinis XXI amžiaus didmiestis. Stotis geriausiu atveju primena 90-ųjų pradžios vietinės gamybos kino juostas o žvilgsnis, mestas į priestočio gatves šį įspūdį tik sustiprina. 

Artimesnį susipažinimą su Ostrava palieku vakarui ir susiradęs stebėtinai aukšto privatumo erdvę po stoties laiptais pabandau bent porą valandų numigti.

Pora valandų tikrai nespėjo praeiti iki to laiko, kai grubiu spyriu į užpakalį mane pažadino toli gražu ne epizodinė mano kelionių draugė Rūta, meet-point‘ą su kuria nusistatėme kaip tik tose geografinėse koordinatėse, kurios kirtosi būtent po mano miegančia šikna.

Po kiek daugiau nei valandos mūsų laukė dar vienas susitikimas – šį kartą su mūsų Couchsurfingo host‘u, mielai sutikusiu mus apnakvindinti šiame jaunųjų keliautojų, regis, visiškai pamirštame kampelyje. Tad turėjome dar šiek tiek laiko savarankiškam miesto ištyrinėjimui.

Beveik kiekvienas atvykėlis, atlikęs bent minimalius namų darbus, vos tik atvykęs į Ostravą visų pirmą tikėsis pamatyti dar pakankamai nedidelę kultūrinę vertę išsiauginusią, tačiau socialiniu požiūriu itin reikšmingą vietos įžymybę – Stodolni gatvę. Kaip bebūtų keista, tai – viena iš tų vietų, ties kuriomis Ostrava muša turistų numylėtą nugertą ir apvemtą Čekijos sostinę per vieną iš skaudžiausių vietų – beveik pagrindinę pasididžiavimo sritį.

Reikalas tame, kad Stodolni gatvė – oficialiai ilgiausias barų ir kitų skystai aktyvaus socialaus pasilinksminimo vietų ruožas visoje šalyje. Maža to, vietiniai vienbalsiai tvirtina, kad pagal šį rodiklį gatvelė pirmauja visoje Centrinėje Europoje.

- Tačiau mes, vietiniai, čia paprastai neiname, - papasakojo mums vienas iš vairuotojų, pagriebęs tranzuotojus, jau besievakuojančius iš Ostravos – ramiai pasėdėti ir pabendrauti su draugais atrandame kitas vietas. Kitaip, joks normalus pasibuvimas nebūtų įmanomas. Ateini pas vieną kompaniją ir su niekuo nesugebėjęs normaliai pasišnekėti, jau turi keliauti į kitą gatvės galą, nes tave pamatė kažkas iš kitos draugijos. Pamatė ir sumaniai persiviliojo. Ir tai tik pradžia – atėjęs į Stodolni ankstyvą vakarą, esi pasmerktas nesustojančiai iki pat ryto trunkančiai migracijai. Gali ir pusę barų, ar net daugiau per naktį apeiti. O ir savo mėgstamiausią vargu ar kas čia turi – iškabos gatvėje pastaruoju metu keičiasi stebėtinai dažnai.

Just for the record: Stodolni gatvėje šiandien vienu metu glaudžiasi apie 60 barų, o turistai (kalbant apie Ostravą o ne apie kokį kurortą ar sostinę, šio termino nevartoji visiškai savaime) susibėga čia paragauti visų pirma vietinio - „Ostravaro“ alaus. Net žymiausi kelionių gidai vienbalsiai tvirtina vieną – jeigu neragavai „Ostravaro“, nebuvai Ostravoj.

Be kasyklų ir itin turtingo vietinio industrinio paveldo objektų, lankomiausia tarp intensyviai alkoholiu nekvepiančių Ostravos vietų – Naujosios rotušės apžvalgos bokštas. Negana to, kad pats bokštas – itin išvaizdus architektūros šedevras, užlipus į jo viršūnę savotiškai nustemba net visko matę keliautojai.

Reikalas tame, kad – sąlyginai – itin retame pasaulio mieste nuo apžvalgos bokšto gali pamatyti visą jo panoramą. Literally, šimtu procentų. O lyg to dar būtų negana – iš to pat taško atsiveria ir nuostabus Beskidų kalnų vaizdas, ir kaimyninė Lenkija. Jeigu, žinoma, oras pakankamai geras – o čia jis toks būna daug dažniau negu galima būtų tikėtis.