Nakčiai jau nusileidus ant Ostravos po šiek tiek užtrukusių paieškų pagaliau pasiekiame didingą miesto filharmoniją. Ant aukštų laiptų neramiai trypčioja mūsų hostas – būtent jis ir pakviete savo svečius šįvakar pasikultūrinti vietiniu mastu. Kairėje jo rankoje – bilietai į koncertą. Į dešiniąją parankę įsikibusi vaikino draugė - oficialioji jo šio vakaro palydovė.
Šengenas
© Reuters/Scanpix

Abudu atrodo taip, lyg į panašaus pabūdžio renginį būtų ištrukę po pakankamai ilgo laiko. Ilgi vaikino dredai bando pasislėpti po storu susegamu pilku megztiniu taip, lyg šis jų šį vakarą staigiai būtų pradėjęs gėdytis. Didžiulė nugaros iškirptė šviesiai rožinėje vakarinėje merginos suknelėje atidengia ryškią juodai raudoną tatuiruotę.

Dar viena, kiek mažesnė, puošia jos dailų, tačiau tvirtą kaklą. Mergina taip pat susivėlusi dredus – šie dar masyvesni, negu jos draugo, vietomis pakankamai estetiškai išblukę. Jos makiažas atskleidžia tolimesnius vakaro planus – po šio koncerto mums pažadėtas dar vienas – jau nebe filharmonijoje o undergruondiniame klube. Išgirdęs šią sąvoką, kuriam laikui susimąstau, ar visose Europos kampeliuose jį reiškia tą patį. Patirtis kužda, kad beveik – su tam tikromis žaviomis išimtimis.

Filharmonija pasitinka pagal visas taisykles padabintu holu. Čia – vietinės gamybos stiklo šviestuvai ir raudonas kilimas, neleidžiantis nei vienam lankytojui palikti ant jo savo šešėlio. Atrodo, viskas būtent taip, kaip ir turi būti, tačiau vienas dalykas sukelia pasąmoningą nuostabą. Įspūdis stiprėja, pakilus didžiaisiais laiptais, stebint kitus lankytojus, sulaukus savo eilės prie minimalistinio baro ir galiausiai įžengus į koncertų salę. Pagaliau, užėmus savo vietą priešais sceną galiausiai supranti, kur čia pakastas keturkojis.

Komunistinius laikus primenantis interjeras iš tikrųjų leidžia nukelti tave keliais dešimtmečiais atgal ne todėl, kad kažkokie konkretūs ženklai filharmonijos lankytojui čia primena apie neseniai prabėgusią epochą – tą epochą, kuria vis dar itin karštai kvėpuoja visas likęs miestas. Tuos praėjusius metus liudija kaip tik bet kokių papildomų ženklų nebuvimas – viskas, kas sutelpa į filharmonijos pastato vidų yra tik tai, be ko ši įstaiga nebegalėtų būti tuo, kuo ji faktiškai yra. Tai, be ko šis pastatas negalėtų vadintis filharmonija. Ir nieko daugiau.

Savo minimalizmu stebinanti koncertų salė atsako į dar nespėjusius susiformuluoti klausimus. Nes būtent čia pamatai, kad viskas šioje vietoje sukonstruota taip, lyg koncertų salės būtų išrastos planinės ekonomikos sąlygomis. Sienos, lubos ir bendras erdvės išplanavimas sukuria puikias akustines sąlygas, tačiau muzikos mylėtojui čia paruošta dar viena, galbūt net didžiausia dovana – niekas, absoliučiai niekas aplinkui neturi net menkiausios galimybės išblaškyti tavo dėmesį koncerto metu. Jokių prabangių šviestuvų, jokių ištaigingų papuošimų, jokių freskų imitacijų - ničnieko, į ką galėtum paganyti akis tol, kol tavo ausys bus užimtos.

- Kaip tau pavyko gauti bilietus? – klausia Rūta mūsų hosto.

- Iš darbo gavau, - atsakė šis, vėliau paaiškinęs, kad dirba socialinės rūpybos skyriuje.

Filharmonijos darbuotojai suskuba uždaryti salės duris ir apšvietimo intensyvumas sumažėja dvigubai. Po lygiai dviejų minučių koncertas prasideda.

Koncertas po koncerto

- Taip, Čekijoje gali sutikti vieną kitą praktikuojantį kataliką – ironizuoja vienas iš mūsų vakaro draugų epizodinio prisėdimo bare tarpkoncertinio apšilimo tikslais metu – užsukus į bažnyčią sekmadienį, maždaug vidurdienį. Tačiau tikintys žmonės čia labiau į muziejaus eksponatus tinka. Faktiškai tokių yra, gali pastebėti aplinkui – nusišypso – tačiau pabandyk kurio paklausti ką nors tiek asmeniško.

Dauguma tiesiog bijo prisipažinti, kad eina į bažnyčią. Gėdijasi. Literally, gėdijasi. Ne taip kaip lenkai. Lenko paklausi, ar jis tikintis, tai gali ir nesuprasti klausimo. Tikėjimas – jų pasididžiavimas, jie net kaip savo tautos stiprybę tai įvardija. O čia – būti Romos kataliku reiškias būti kunigų pedofilų klano dalimi. Kas nori būti tokiu įvardijamas? Niekas, tikriausiai. Bet čia turbūt vienintelis mūsų skirtumas – šiaip lenkai su čekais ne veltui puikiai sueina.

Susipažinkime. Pasienio ruožo realijos. Lokali migracija, periodiškas valstybių sienų atsiradimas ir nunykimas, vietinės reikšmės asimiliacija, jeigu ją čia galima taip pavadinti. Visur aplinkui – sumaišytos šeimos, trankymasis iš vienos sienos pusės į kitą, o galiausiai – asmeninės tautinės tapatybės paieškos. Kiekvienam savos. Tačiau tai ne problema, tai – neutralūs reiškinys. Kaip ir daugumoje pasienio zonų jaukioje, o šiandien, regis, saugioje Europoje. Šio vakaro tema, kurioje persipina daug panašių aspektų. Aspektų, žinomų visiems, tačiau visiems atsiskleidžiančių individualiai skirtingoje šviesoje.

Ostrava, Čekija
Ostrava, Čekija
© R. Jakutytės nuotr.

Undergroundiniame pasienio didmiesčio klube ventiliacija daug kuklesnė negu galima būtų tikėtis, tad tabako ir žolės dūmuose susimaišo kur kas daugiau nei gali pamatyti – garbūs senoliai odinėmis striukėmis, panašiai apsirėdęs „paprastas“ vietinis jaunimas, „rezidentinės“ sunkiai nusakomos išvaizdos žmonių kastos atstovai ir itin „nenuspėjamų“ veislių šunys. „Beveik vietinės“ reikšmės post-roko grupė nebūdingai gausiu savo žanro kolektyvams instrumentalu (jeigu jį, be abejo, galima buvo taip pavadinti) kartkartėmis stebuklingai staigiai sugebėdavo prarasti lygiai pusės auditorijos dėmesį – ir po to lygiai taip pat staigiai šimtu procentų jį susigrąžinti.

Vis dėlto apie antrą nakties suvokiau, kad atsibudau, numigęs tikrai daugiau nei valandą ant Rūtos kelių, be to, po savo šikna dar radau tris užgesusias pusiau surūkytas cigaretes. Koncertas jau vyko kitas, bet viskas, ką man beliko padaryti – tai nusistebėti vietinių muzikantų aktyvumu, indikuojamu tokiu gausiu pasirodymų skaičiumi – iki ryto po klubo skliautais turėjo įvykti dar mažiausiai vienas koncertas – neskaitant nei jau pasibaigusio, nei to, kuris neseniai prasidėjo.

- Tai kiek tokių normalių klubu turite Ostravoje? – teiraujasi Rūta, hostui vedant mus išsvajotosios nakvynės link. Vaikinukas už rankos vedasi jau kitą draugę – žavią tamsiaplaukę rusaitę.

- Daug, labai daug, - po pusės sekundės trukusio apmąstymo sako šis. Gal net porą – nusišypso. Stebina tai, kad jo šypsenoje – nė menkiausios užuominos į sarkazmą anei bent į lengvą ironiją. – šiaip klubų čia apstu, gal net dešimt, bet likę – senių arba hipsterių susibūrimo vietos.

Tai kur tas skvotas?

Praėję kelis kvartalus, pastebime, kad į priekį išbėgusi rusaitė krapšto iš pirmo žvilgsnio apleisto daugiabučio laiptinės duris. Porą minučių trunkantis krapštymas, deja, pasirodo, buvęs bevaisis – duris aklinai užkaltos. Kurį laiką visą procesą stebėjęs mūsų hostas vėl natūraliai išspaudžia savo keistą šypseną ir leidžia draugei suprasti, kad ši akivaizdžiai pamiršo, kur jis gyvena.

Neskubėdami nueiname iki kitos laiptinės ir vaikinukas ją lengvai atrakina iš kišenės išsitrauktu raktu.

- Tu... čia... gyveni? – nusistebiu.

- Aha – vėl nusišypso hostas – ir demonstratyviai aprėpęs žvilgsniu visą daugiabutį priduria – greitu metu tikimes gauti jį visą.

- Kaip? – ne ką mažiau nustebusi užklausia Rūta.

- Sudealinom su savivaldybe – gi aš su jais dirbu, šiaip taip, lėtai judant biurokratiniams procesams palaipsniui išeina sutarti, kad nebenaudojami ir neprivatizuoti gyvenamosios paskirties pastatai būtu leisti pritaikyti privatiems miesto bendruomenės narių tikslams – pavyzdžiui, užskvotinimui – paprastai sudėtingą procesą išaiškino jaunuolis.

Ostrava, Čekija
Ostrava, Čekija
© R. Jakutytės nuotr.

Pakilame į trečia aukštą, kur vieno kambario butą sau įsikūrė šeimininkas. Gyvena jis su dviem baltom katėm, labai panašiomis į maniškes. Rūtai puolus jas glostyti, susirangau į skubiai iš kuprinės ištrauktą miegmaišį ir jau puolu miegoti. Hostas, sulaukęs dar svečiu (kaimynų iš šalia esančių būtų – tokio pat alternatyvaus ir laisvo jaunimėlio socialinės grupės atstovų) itin mandagiai pakviečia visus į palėpę susisukti kasiako ar poros. Ir pagiria tiek žolės kainą, tiek kokybę man iš tikrųjų nežinant, kokius čiobrus jie ten ruošiasi sukti.

„Kažkur jau labai girdėta“ – pagalvoju sau. Ir vos susilaikau nepaklausęs, ar ir Čekijoje jau visiškas galiakas su prasta ir brangia žole.

Kol chebra jaukiai įsitaisinėja jaukioje iš pirmo žvilgsnio jaukiai privatizuoto daugiabučio palėpėje, baigiu užmigti. Kaip atrodo palėpė, pamačiau tik kitą dieną.

Ostrava, industrinė Vitkovice sritis
Ostrava, industrinė Vitkovice sritis
© Shutterstock nuotr.

Rytas prasidėjo šeimininkui su drauge su trenksmu išsirioglinus iš antro miegamųjų paviršių komplekso lygio. Kadangi svečiai, tai yra mudu, miegojome pirmame didelės lovos aukšte, rytinio budinimosi procesas savo apogėjų itin greitai.

Prieš paliekant namus, dar spėjau išeiti į laiptinę ir pasižvalgyti po bendras daugiabučio erdves, taip pat ir palėpę, kurioje išvakarėse neturėjau jėgų apsilankyti kartu su visais. Galiausiai, parodęs mums žemėlapyje geriausia savo atrastą vietą tranzavimui Prahos link, hostas išsivedė mus į ekskursiją, kurioje žadėjo sudėti paskutinius taškus mūsų pažintyje su Ostrava.

Ostrava, industrinė Vitkovice sritis
Ostrava, industrinė Vitkovice sritis
© Shutterstock nuotr.

Vitkovice pramoninė sritis – jau beveik vien istorinę vertę saugantis miesto pasididžiavimas. Didžiulis kompleksas, pirmoje XIX a. pusėje įdarbinęs vos ne visą regioną apsiemė viskuo – nuo anglies kasybos iki plieno gamybos. Šiandien tai – Europos kultūros paveldo objektas, visus metus priimantis šalia esančioje stovėjimo aikštelėje nesuskaičiuojamus lenkų ir čekų turistinių ekskursijų autobusus, kartais – pakankamai gausias atvykėlių iš tolimesnių Europos kraštų grupes, o vasarą – didžiulius muzikos festivalius, bene vienas žymiausių kurių - „Colours of Ostrava“. Būtent čia ir leidomes į ekskursiją mes, vadovaujami patyrusio vietinio gido.

Colours of Ostrava festivalis
Colours of Ostrava festivalis
© AFP/Scanpix

Asmeniškai man bene didžiausią įspūdį paliko didžiulis kuro rezervuaras, sumaniai paverstas koncertų ir parodų sale. Itin šauniai čia išnaudotos ne tik statinio tūrio savybės, tačiau ir unikali akustika, kuri, spėju, pasigirdus muzikai, įgauna gana savotiškų atspalvių.

Aprodydamas nesuskaičiuojamus visą didžiulį objektą apraizgiusius vamzdžius, hostas pasakoja linksmas istorijas apie keliones jais festivalių metų.

- Įlindome pro vieną galą ir erzinome apsauginį, atsiradę jau kitame. Šis aišku tiek pats lipti paskui bijojo, tiek kažko kito į pagalbą pakviesti nesiryžo. Tikrai smagu buvo. Aišku, pirmą kartą čia keliaujant lengva pasiklysti tame labirinte, be to, oficialiai lipti į vamzdžius griežtai draudžiama – net pats suvokiu, kaip tai pavojinga.

Ostrava, industrinė Vitkovice sritis
Ostrava, industrinė Vitkovice sritis
© Shutterstock nuotr.

Į tranzavimo vietą nukeliavome pro tą pačią Svinovo stotį, iš kurios ir pradėjau savo pažintį su Ostravą. Kelias link Prahos dar driekėsi pro Olomucą ir Brno – mažų mažiausiai. O kur atsirasime vakare, nežinojome nei vienas.

- Galbūt, susitiksime Prahoje – pasakė Rūta hostui atsisveikindama – kada nors...

www.perpasauli.lt
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Šis Verygos testas bus pas kiekvieną gydytoją: pasitikrinkite, ar esate alkoholikas (389)

Penktadienį Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pasirašė įsakymą, leidžiantį gydymo...

ES ėmėsi IKEA: tikrina, ar ji teisėtai naudojosi savo padaliniu (14)

Europos Sąjunga pirmadienį pradėjo išsamų tyrimą dėl švedų baldų gamybos milžinės IKEA...

Raimundas Lopata. Skvernelis įsigijo savo Borisovą? (250)

Prieš ketvertą mėnesių Lenkijoje buvo „nutekinti“ pokalbiai tarp buvusio Lenkijos užsienio...

Žiniasklaida: naujas taupyti raginančio Saudo Arabijos princo pirkinys gerokai nustebino (14)

Paaiškėjo, kad Saudo Arabijos sosto įpėdinis, pradėjęs kovą su korupcija, kurios metu buvo...

Žinoma ekonomistė Aušra Maldeikienė po 38-erių santuokos metų su vyru pasuko skirtingais keliais (160)

Viena žinomiausių šalies ekonomistų ir Seimo narė Aušra Maldeikienė su vyru Eugenijumi...

EBU: reikalavimas atskleisti konfidencialią informaciją kelia susirūpinimą dėl LRT nepriklausomumo (54)

Seimo narių prašymas LRT Tarybai atskleisti konfidencialaus pobūdžio informaciją kelia rimtą...

Čempionų sprendimai dėl ateities: Rapšys jau žino, Meilutytė – dar ne (6)

Keturių medalių kolekciją iš Kopenhagoje (Danija) praėjusią savaitę vykusio Europos plaukimo...

Būkite atsargūs – skrandžio ligas sukelia ne tik persivalgymas (13)

Artėjant gražiausioms metų šventėms malonius lūkesčius, bendravimo džiaugsmą retkarčiais...

Raimondas Kurlianskis traukiasi iš „MG Baltic“ (80)

Keičiantis koncerno „ MG Baltic “ akcininkų struktūrai keičiasi ir organizacijos valdymo...

Tokios technologijų revoliucijos istorijoje dar nebuvo: sėkmę darbuotojams garantuos 4 įgūdžiai (80)

Technologijoms sparčiai žengiant į priekį vis daugiau darbo vietų bus automatizuota, o norint...