Tuo tarpu, kai turistai iš Vakarų masiškai plūsta į Prahą, dažniausiai net nepagalvodami apie galimybę iškišti nosį kur nors už stabiliai visos tautos vardu tarpkontinentinius skrydžius aptarnaujančio Ružynės oro uosto globojamos sostinės, lietuvių lankomiausiu Čekijos miestu išlieka Brno.
Sunkvežimis
© AFP/Scanpix

Ne todėl, kad mūsų tautiečiai pasisotino Praha kartą ir visiems laikams tada, kai į tolimuosius buvusios Čekoslovakijos vakarus patraukė pirmosios gausios tikrųjų lietuvių turistų masės – rimtesnis pagyvėjimas kelionėse iš Lietuvos į šį miestą planuojamas kaip tik dabar, kai tikroji vietinė oro linijų bendrovė paleido sąlyginai nebrangius skrydžius į Ružynę. Ir ne todėl, kad Brno turi gerą susisiekimą su gabaliuku Europos skraidančių autobusų dar kitaip žinomų kaip low-cost‘ai pagalba. Tikrai ne.

Tiesiog Brno – nepadoriai patogi tarpinė stotelė visiems, maunantiems iš Lietuvos autobusu kur nors toliau. Šio miesto viešbučiai tiek aktyviojo, tiek tarpinio sezono metu užgrūsti lietuviais (neretai ir latviais, estais, lenkais, baltarusiais), kažkur už horizonto jau reginčiais rytines ekskursijas Vienoje, iš kelionių agentūrų pateikiamų nuotraukų į realybę nusikėlusias Italijos Alpes ar tikrąją Veneciją – būtent tokia, kokią visi ją regėjome anapus ekrano filmuose, atkeliavusiuose pas mus iš žymiai toliau – veikiausiai kažkurio Los Andželo priemiesčio. 2006-ųjų Bondiados atgimimo „Casino Royale“ – pats tas.

Čia – ir Venecija, ir Florida

Tarp kitko, įvairios Čekijos vietos šiame filme tapo puikiu pakaitalu ne tik Flemingo „Casino Royale“ glaudžiančiai Juodkalnijai, tačiau ir Majamio parodų centrui (scena prieš gaudynes viename iš didžiausių Floridos oro uostų – filme jį taip pat atstojo Ružynė - buvo filmuojama Prahos Žižkovo rajone įsikūrusiame Karo muziejuje – o ką, argi nepanašu į Majamį?) arba Hotel Splendid, kurio vaidmenį kuo puikiausiai atliko Pupp viešbutis Karlovy Varose. Ir jeigu stebėdami gaminti kino produkcijos į Lietuvą būtent taupymo sumetimais atvykstančius švedus, italus arba ispanus, pagalvosite, kad Holivudas šitaip netaupo, pagalvokite dar kartą – Nacionalinis muziejus Prahoje priglaudė Bondą, pagal scenarijų besilankantį būtent Grand Venetian Hotel, nors Casino Royale komanda filmavimo metu dirbo ir Venecijoje.

Nacionalinis muziejus Prahoje
Nacionalinis muziejus Prahoje
© RIA/Scanpix

Grįžtant prie Rytų Europos keliautojų bei turistų iš kiek tolimesnių šalių pasirinkimų ir lūkesčių palyginimo – bent jau pastaruosius kelis metus Brno atrodė žymiai geriau už Prahą bet kuriuo metu laiku. Geriau reiškia tai, kad nepaisant fakto, jog turistai ten, be abejo, buvo aiškiai pastebimi, Brno niekada nekildavo sunkumu bandant praeiti senamiesčio gatve, nesigrūdant pro minią taip, lyg AM būtų surengęs savo paskutinį koncertą karjeroje būtent „Brodvėjuje“, o tau tuo metu žūtbūt reikėtų atsidurti pirmoje eilėje prie scenos. Todėl kartais pagalvoju, kad Praha nėra jau tokia neįdomi lietuviams – tiesiog truputį nepakeliui, o pamačius Karolio tiltą, nusėtą vienas kitam per galvą lipančiais tūkstančiais turistų taip, kad jis tuoj, atrodo, sugrius, norom nenorom pasistoja mintis, kad čia labai nežinia, ar rasi tinkamą progą vėl sugrįžti į Čekijos sostinę.

Ir vėlgi – tiek lietuviai, tiek baltarusiai vargu ar kada nors sudarys tą kritinę masę, kuri padės persiskirstyti turistų srautams Čekijos Respublikos teritorijoje, o atvykėliams iš likusių planetos kampelių tikrai nedidelis skirtumas, kur išleisti porą dolerių už, atrodo, pigiausią alų pasaulyje, kai apsisprendimą palengvina būtent jiems sukurta infrastruktūra su didžiule tolimųjų skrydžių pasiūla, iš pirmo žvilgsnio bet kokią paklausą patenkinančia ekskursijų gausybe ir miestu, kuris, regis pastatytas tik dėl turistų – Praha.

Turistų nukankinta Praha
Turistų nukankinta Praha
© R. Jakutytės nuotr.

Ypač, atsižvelgiant į faktą, kad tas pats nebrangus tiesioginis skrydis į Ružynę iš Vilniaus Tarptautinio oro uosto kol kas itin sunkiai užsipildo net savaitgaliais, o pastarąjį kartą skrisdamas šia kryptimi lengvai susiradau dvigubą vietą vos iki trečdalio „sukomplektuoto“ lėktuvo salone ir užparpiau taip gerai, kad manęs nesugebėjo pažadinti net skysti būtent lietuvių tautą identifikuojantys plojimai „Embraer‘ui“ nusileidus. Skysti dėl to, kad trečdalis užimtų sėdimų vietų orlaivyje indikuoja ne patį didžiausia susidomėjimą naująja kryptimi Vilnius-Praha.

Prahos oro uostas
Prahos oro uostas
© Reuters/Scanpix

Pats Praha „pasisotinau“ dar gilioje jaunystėje – prieš gausiam būriui Centrinės Europos šalelių įstojant į Europos sąjungą, Čekijos sostinė buvo žymiai labiau autentiška – ne tiek visko „specialiai turistams“, o ir šiųjų net vidurvasarį čia buvo, atrodo, tiek nedaug, kad net sunku vieną-kitą vietinių minioje arba paskui gidą pėdinantį pastebėti. Tad dabar, vis sugrįžtant čia be jokio noro kelti akis į architektūros paminklus, vieninteliais atradimais recognizinu neseniai atsidariusius barus arba kokį tais seną kokteilį sumaišytą naujomis proporcijomis po kiek seniau pamirštu tiltu. Ir, kol mano kolegos iš skirtingų Lietuvos leidinių beigi kitokio pobūdžio žiniasklaidos priemonių laukė registracijos į skrydį kodiniu pavadinimu VNO-PRG 2013 10 18 09:45 idant juo pradėtų savo piarinę kelionę po milijonų fotokamerų nubučiuotus Prahos kampelius, iškeliavau į pietus, išsikėlęs sau tikslą pamatyti Čekijoje daugiau kažko, bent šiek tiek mažiau atrasto – arba kiek labiau turistų primiršto.

Pats principas – lyg ir aiškus

Autostopu keliauju netgi tada, kai pinigų, atrodo, užtenka susimokėti ir už autobuso, ir už traukinio, ir netgi ne pačių buržujiškiausių avialinijų lėktuvo bilietą. Priežastis paprasta – jeigu jau išsiruošei į kelionę, kurioje nori pamatyti ir patirti kuo daugiau, nutrintą antrą golfą padeginta sankaba vairuojantis vietinis bus daug geresnis gidas už bet kurį specialiai ištreniruotą profesionalą ten, kur jokios ekskursijos paprastai nevyksta. To paties gido vaidmenį puikiai atliks ir ant parko suoliuko dantų skalavimo skystį lėtai siurbčiojantis benamis – šie piečiau nuo Lietuvos esančiose šalyse be galo šnekūs ir jokiu būdu nesileidžiantys save pavadinti asocialiais asmenimis. Vienintelė taisyklė – nebandyk kreiptis į juos antrojo asmens daugiskaita. Todėl, kad pabandęs šitaip padaryti, turėsi išklausyti aibę ne itin vertingų argumentų, kodėl tavo pašnekovas – tik paprastas bomžas, o joks ne tamsta, ponas ir tikrai ne „Jūs“.

Lenkų furistai
Lenkų furistai
© Reuters/Scanpix

Tolimųjų reisų vairuotojai visada pasidalins naudingais praktiniais patarimais apie šalis, kuriose dar nebuvai, tačiau būtinai žadi apsilankyti artimiausiu metu – jas jie žino daug artimiau ir geriau už epizodiškai čia pasirodančius gidus – nors ir patys nėra tikrieji vietiniai. Pasakysite, kad jiems trūksta teorinio pagrindo ir rimtos, įdomios ekskursijos jie nepravestų? Anaiptol – tiek lietuvių, tiek lenkų, tiek baltarusių, tiek čekų arba rusų įmonių vilkikų vairus dienomis ir naktimis iš rankų nepaleisti iš visų jėgų besistengiantys furistai ilgesnių poilsio dienų (vadinamųjų, stop‘ų) metu ne tik samdosi prostitutes ar žiūri veiksmo filmus. Retas jų kabinoje nesivežioja vienos-kitos storesnės (dažniausiai – istorinės) knygos ir vengia skaityti laikraščius – bent jau tomis kalbomis, kuriomis skaityti gali.

Tad, kad ir kokio malonaus aptarnavimo gali tikėtis autobuso, traukinio ar lėktuvo salone (o ir šis dažnai juk nepateisina bent dalies išankstinių lūkesčių), pats nuoširdžiai tikiu, kad labiau praturtėjęs iš kelionės grįšiu tada, kai miego turėsiu mažiau, peržengęs gimtųjų namų slenkstį pulsiu po dušu taip, lyg šį urbanizacijos stebuklą būčiau matęs pirmąsyk gyvenime, o pakelėse būsiu palikęs mažiausiai dvi poras beviltiškai suplyšusių batų. Na, o iki senatvės gal ir atsitranzuosiu pakankamai – ką ten gali žinoti.

Praha, Čekija
Praha, Čekija
© R. Jakutytės nuotr.

Tad ankstyvą penktadienio rytą Varšuvos centre šoku į septintu numeriu pažymėtą tramvajų, kuriuo žadu sėkmingai nuzuikiauti kaip įmanoma toliau į pietus. Lenkijos sostinės prieigose įsikūrusioje Janki gyvenvietėje išsišakoja viena pagrindinių miesto transporto arterijų – ji pereina į du kelius, kurių abu veda į pietus – vienas Krokuvos, kitas – Katovicų link. Čekiją galima pasiekti bet kuriuo iš jų, tačiau patyręs tranzuotojas turi atsiminti, kad tiesus kelias – dar ne viskas. Vilkikų ir lengvųjų automobilių jame santykis, eismo intensyvumas bei degalinių ir poilsio aikštelių, taip pat, kaip ir nusukimų nuo plento gausa vaidina lemiamą vaidmenį, norint bent šiek tiek nuspėti tokį, atrodo, visiškai nenuspėjamą dalyką, kaip tai, ar gerai tau seksis tranzuoti. Tai lemia ir pradinį maršruto pasirinkimą.

O taip, čia ir Vietnamas

Į Janki gyvenvietę priešaušrio tamsoje kertantį viešojo transporto vienetą, artėjant prie Varšuvos miesto ribos, vis dažniau ir dažniau įlipa ir išlipa skirtingi Pietryčių Azijos tautoms būdingų veido bruožų savininkai. Kai kurie susižvalgo tarpusavyje, kartais paspaudžia vienas kitam ranką.

Jų veidai pavargę, nei viename nepamatysi ko nors, bent iš tolo primenančio šypseną. Lieka tik spėlioti, ar šie žmonės grįžta iš naktinės pamainos, ar tik žada pradėti rytinę. Veikiausiai, čia sutiksi ir vienų, ir kitų. Kai tų, kas bent jau iš tolo primena penktos kartos lenką, salone pasidaro mažuma, akimirkai pasijuntu lyg esantis kur nors Vietname – ir man pačiam pradeda atrodyti, kad irgi judu į darbą, kartu su visa šia norom nenorom nupilkėjusių žmonių mase. Iš savotiškos užmaršties pažadina švieslentė, kurioje užsižiebė mano stotelės pavadinimas – kaip tik tuo metu žvilgsnis nejučiomis užkliuvo už jos. Paspaudžiu „Stop“ mygtuką ir esu paleidžiamas stotelėje „Pagal reikalavimą“.

Statoilo degalinė Varšuvoje
Statoilo degalinė Varšuvoje
© Reuters/Scanpix

Pėdinimas per šlykštų tirštą lietų laukais, vis dar saugančiais kažkada čia stovėjusių, o vėliau nugriautų pastatų liekanas. Kas tai per pastatai – sunku atspėti, kadangi saulė tuo metu dar net nesiruošė pakilti, o per vietinį radiją skambanti naujieną apie vištą, kuri staiga pakeitė lytį ir tapo gaidžiu truputį blaško dėmesį, kadangi, pripažinkite – norom nenorom intriguoja.

Korespondentė klausia stebuklingą paukštį globojančios ūkininkės – kaipgi jaučiasi kitos vištos tokios metamorfozės akivaizdoje. „Be galo laimingos – sako pastaroji – lyg gavusios išsvajotąjį tėtį“. „Ar tik tėtį?“ – kikena korespondentė.

Vėliau dar išklausau porciją backgroundinės teorijos apie testosterono kiekio kitimą paukščių organizme ir išjungiu radiją. Greitu metu ateina laikas iškelti nykštį atsistojus kelkraštyje – žinoma, prieš tai dar susiradus pakankamai gerai apšviestą vietą po žibintais – artėjant šeštai valandai ryto saulė vis dar nesiruošė pakilti virš Varšuvos.

Greitkelis Varšuvos prieigose
Greitkelis Varšuvos prieigose
© Reuters/Scanpix

Pirmas vairuotojas, sustojęs man vis dar aklinoje tamsoje, buvo iš Varšuvos namo po paros nemiego grįžtantis apsauginis. Kadangi išvaizda (net ne tiek, kiek apranga) vyrą išdavė kuo puikiausiai, vietoj klausimo „Ką dirbate?“, uždaviau: „Tai apsaugoj dirbate?“ ir gavau teigiamą atsakymą. Tradiciškai užmigti keleivio sėdynėje nesiruošiau ir nedaviau to padaryti vairuotojui, tad po geros valandžiukės labai draugiškai išsiskyrėme, pajudėję apie pusantro šimto kilometrų į pietus.

Lietaus čia nebebuvo o ir saulutė jau pakilo virš horizonto – tad gerai matomas, kitą automobilį pasigavau po maždaug dešimties minučių. Priekyje sėdėjo dvi linksmos mergyčkos – Karolina ir Evelina.

Nesustodamos mane šnekino, laidė šmaikščius bajerius ir išsižiojusios stebėdavosi mano pasakojamais nuotykiais iš tranzavimo gilesnėje jaunystėje – dauguma jų man jokios nuostabos jau seniai nebesukeltų, net jei ir būčiau šiuos patyręs ne pats, o išgirdęs iš kieno nors automobilyje, linksmai riedančiame viena geresnių kelio atkarpų visame ruože.

„Į merginas pakelėje ne žiūrėti reikia“

„Kelkis, mes jau Čekijoje“ – išgirdau vilkiko vairuotojo balsą tądien jau po pietų. Kiek dabar atsimenu, nepaisant didžiausių pastangų, vis dėlto galiausiai užlūžęs, susapnavau Karoliną ir Eveliną. Nors gal iš tikrųjų prisiminiau jas tik atsibudęs ir viskas tiesiog susimaišė mano neprasimiegojusioje galvelėje.

Šį furistą pasigavau, sąlyginai įžūliai užsipuolęs jį nedidelėje aikštelėje šalia užkandinės dar Lenkijoje. Pamačiau, kad vilkiko numeriai lietuviški ir šoviau kalbinti, kaip vėliau paaiškėjo, visai neseniai prie didesnio automobilio vairo atsisėdusį kaunietį. Pavėžėti jis manęs iš pradžių nenorėjo, tad teko šnekinti ilgai, kol galiausiai sutiko. Kitaip nebūčiau išsisukęs – lietuviai vairuotojai užsienyje nestoja praktiškai niekada.

Statoilo degalinė Varšuvoje
Statoilo degalinė Varšuvoje
© Reuters/Scanpix

Atsimenu, kaip sykį, tranzuojant su draugais Serbijoje, pamatėme senovinį raudoną golfuką lietuviškais numeriais. Tuo metu gaudėme vairuotojus degalinėje, kadangi plentu šie lėkė per greitai ir kitos išeities nelabai teturėjome. Pribėgus prie aplinkui mašiną niūksančių lietuvių, pradėjome džiaugsmingai rėkti jiems kažką lietuviškai, tačiau mūsų nuostabai, tie susižvalgė, šovė „Blemba, Petrai, plaunames iš čia“, susipakavo į savo golfą ir davė per gazą.

Su kauniečiu vilkiko vairuotoju, žinoma, taip nuostabiai sunku nebuvo. Tačiau, pasigavęs jį, labai džiaugiausi, kadangi Čekijos link judėjau klaikiai rizikuodamas – pasirinkau maršrutą lenkiškojo Rybniko apylinkėmis, kur išsiplėtusi begalė sraigės tipo transporto mazgų – iš čia automobiliai juda žymiai daugiau nei į keturias pasaulio puses, tad pasigauti tiesioginės neturėjau jokių šansų, o visą tą mazgyną reikėjo kažkokiu būdu įveikti – geriausiai, ji peršokant vienu vilkiku, kursuojančiu tiesiai pro Čekiją – ką ir pabandžiau padaryti.

„Matai, kiek gražių merginų?“ – paklausė manęs furistas, rodydamas į pakeles apspitusias prostitutes. „Taip, žinau, kad jų čia daug – atsakiau – užmetu akį į kiekvieną, kai pro čia keliauju. Įdomu kartais pažiūrėti, kai vasarą, būna stovi čia tik su maikutėm ir aukštakulniais“.
„Ne žiūrėti į jas reikia, o pasiimti kada kokią, – piktai atšovė vairuotojas – po pidisą zlotų jos čia.“

„Bet tai išsirinkti sunku turėtų būti“ – tęsiu pokalbį.
„Oi, būna gražių tikrai. Čia neseniai tokią jaunutę pasiėmiau aikštelėje, na baisiai graži, kūdutė, aukšta, tamsiaplaukė. Bet tai parsiverčiau čia pas save – numojo ranka į čiūžinį – o ta tik guli kaip baslys.“

Užjaučiau vairuotoją, bet tas pasakė, pernelyg nepergyvenąs - „Ko tikėtis, kai per dieną jai jau penkioliktas koks“ – nusišypsojo.

Bus daugiau.

www.perpasauli.lt
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Iš čiaupo tekantis vanduo jau tris savaites baugina gyventojus (2)

Kaimas viduryje Vilniaus centro. Taip galima apibūdinti situaciją, į kurią pateko Šv. Stepono g....

Darbas pagal partinę liniją: tarp socialdemokratų ir partijos atskilėlių užvirė mūšis dėl padėjėjų Seime (19)

To jau seniai nebuvo: iš socialdemokratų gretų pasitraukę Seimo nariai, įkūrę valdančiojoje...

Orai: dangus maišysis su žeme – užgrius krituliai (22)

Artimiausiomis dienomis šalyje viena kritulių banga keis kitą, tad vairuotojų laukia galybė...

Vilniuje kavinę atidaręs klaipėdietis darbuotojams 350 eurų mokėti nenori (180)

Gruodžio 1 d. vilniečiai sugužėjo į Katedros aikštę ir plodami katučių stebėjo eglės...

Naujausios medikų išvados privers suklusti: kasdienio palydovo žala sveikatai nusileidžia tik rūkymui (39)

Medikai sunerimę: dabartinė karta po truputį kursta, o ypač dažnai skundžiasi blogai girdintys...

Į Lietuvą grįžusi emigrantė: buvo juokinga, kiek gausiu pinigų (49)

Dieną, kai su Egle susitikau Bernardinų sode, švietė šiam metų laikui nebūdinga saulė. „Aš...

Girdėjote daug neįtikėtinų legendų apie Chucką Norrisą? Tačiau tikrieji faktai iš jo gyvenimo stebina ne mažiau

„Kai Chuckas numeta bumerangą, jis niekada negrįžta. Bijo“. „Kai Chuckas Norrisas eina per...

LaVaras Ballas prakalbo apie kelionę į Prienus, pasilikti Lietuvoje jo prašo NBA legenda supažindinti su šalimi žada Valančiūnas (34)

Savo sūnus iš Kalifornijos į Prienus siunčiantis LaVaras Ballas žada vykti kartu su jais, o...

Psichologiškai perdegę Sabonis ir Oladipo neatsilaikė prieš nušvilptą George'ą ir „Thunder“

NBA pirmenybėse apmaudžiai nutrūko Indianos „Pacers“ (16-12) keturių pergalių serija....

Būna ir taip: vėjas nulenkė pasakiškai išpuošto dvaro eglę (6)

Antradienio vakarą DELFI skaitytoja pranešė, kad dėl stipraus vėjo nulinko pagrindinės Kauno...