Taip pat skaitykite: Automobiliu iki Albanijos I: nesaugusis „Via Baltica“ ir jokių problemų Lenkijoje
Skrydžių į Graikiją pasiūlymų ieškokite čia.
Atsisveikinę su Viduržemio jūros pakrantės įlankoje Pelaponeso Pietuose esančio Pilos miestelio viešbučio šeimininku (rekomenduojame apsistoti „To Kastro“ viešbutyje prie pilies ant kalno esančiame šeimos viešbutyje), pasukome Spartos ir UNESCO paveldo – Mystros archeologinio komplekso link. Dar kartą pasidžiaugėme, kad vaizdingame kelyje per kalnus tiek mažai mašinų, tad važiuoti vingiuota kalnų trasa tarp Pilos ir Spartos buvo labai smagu (važiuokite Spartos kryptimi – tuomet daugiau laiko leisitės nuokalne su įspūdingais gamtos vaizdais).
Tiesa, jei ketinate domėtis šioje vietoje esančiu XIII amžiaus tvirtovės kompleksu, pasistenkite tam skirti mažiausiai pusę dienos. Mes gi pasitenkinome apžiūrėdami kompleksą iš išorės. O ir Olimpo dievai tądien mums buvo nepalankūs – kalnų papėdėje lietus prapliupo lyg iš kibiro.
Ne bėda, nes tądien mūsų dar laukė Peloponeso Šiaurėje esantis Nemėjos olimpinis stadionas ir Mikėnų civilizacijos lopšys.
Tačiau sėkmė ir vėl nusisuko. Nemėjoje radome uždarytus antikinio stadiono vartus. Bet reikia pripažinti tai, kad be kelių kolonų ten ne daug kas ir išlikę. Tad pasukome visai šalia esančių Mikėnų link.
Lietuviškas verslas Graikijoje
Sustoję Mikėnų miestelyje, netikėtai buvome užkalbinti lietuviškai. Pasirodo, jau šešiolika metų Graikijoje gyvenanti Lina iš Lietuvos čia turi savo restoraną. Tądien pas ją lankėsi dukterėčia, su vyru gyvenanti Japonijoje – išties netikėtas susitikimas neįprastoje vietoje! Tad važiuodami apžiūrėti istorinių Mikėnų, būtinai sustokite žemiau esančio miestelio „Mycinaiko“ restorane.
Mums Lina papasakojo, kad per krizę labai sumažėjo turistų, tad daug užeigų neišsilaikė ir turėjo užsidaryti. Ir tik šiais metais turistų pagaliau ėmė daugėti, nors visgi pagrindinis pajamų šaltinis – vietiniai gyventojai. Ką gi, padėkojome už vaišes ir kuo nuoširdžiausiai palinkėjome sėkmės šiame nelengvame versle.
Vėliau puikiai praleidę porą valandų apžiūrėdami XV-XII amžiuje pr. m. e. gyvavusios Mikėnų civilizacijos palikimą, vakare atvažiavome į Venecijos respublikai priklausiusį Nafplijos miestą. Jis dar žymus tuo, kad XIX a. buvo pirmoji nepriklausomos Graikijos sostinė. Palyginti su ramiuoju Pilos, gyvenimas čia tiesiog kunkuliuoja, tad mėgstantys šurmulį ir įvairias turistines pramogas tikrai ras ką veikti.
Įdomybių daug, bet laiko mažai
Kitą dieną suplanavome bene labiausiai įtemptą visos kelionės maršrutą. Į planą įėjo: Nafplios miesto pilies lankymas, Jonijos ir Egėjo jūras jungiančio Korinto kanalo apžiūrėjimas, apsilankymas Senovės Graikijos Epidauro šventykloje su įspūdingu amfiteatru, Atėnų senamiestis, Akropolis ir didžiausias Graikijos istorijos muziejaus, Delfų šventovės lankymas, pakilimas į Platamono pilį, iš kurios puikiai matosi Olimpo kalnas – vakar rūstavusių dievų buveinė, pasivaikščiojimas po Salonikus ir dar šis bei tas.
Aišku, juokauju. Norint gerai susipažinti su vieta, tam reikia skirti pakankamai laiko. Na, o mes tokios prabangos neturėjome ir važiavome savo pasirinktu maršrutu. Žinoma, laiką naudodami ne tik kilometrų įveikimui.
Lankant kiekvieną istorinę ir, žinoma, turistų pamėgtą vietą, vertą ten atvykti kuo anksčiau. Štai 8 valandą ryto į UNESCO paveldą įtraukto Epidauro istoriniame komplekse turėjome puikią galimybę vienui vieni apžiūrėti 14 tūkst. vietų amfiteatrą ir kitas įdomybes. O mums kompaniją palaikė du šaunūs keturkojai gidai.
Kadangi viena sėdyne apsėsti dviejų vietų neįmanoma, į Atėnus atvažiavome gerokai įdienojus. Nors Atėnų Akropolis matomas beveik iš kiekvienos miesto vietos, privažiuoti iki jo nėra taip paprasta (be to, mūsų telefone naudojama nemokama „Android“ operacinei sistemai skirta navigacijos sistema „Navigator“ visus vietovardžius rodė tik graikų kalba – kai kurie pavadinimai taip ir liko paslaptimi).
Gerą pusvalandį praleidome Senamiesčio kamščiuose, o padėties nepalengvino ir tai, kad kaip ir kitose Graikijos vietose, taip ir sostinėje Atėnuose itin mažai kelio nuorodų į lankytinas vietas. Kaip ir galima buvo tikėtis, Akropolis buvo aplipęs turistais iš viso pasaulio, tad ilgai čia negaišome. Kelionės maršrute pasižymėjome „varnelę“ ir pasukome Delfų link.
Kas patiko labiausiai
Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad Delfų šventykla man buvo įspūdingiausia lankyta vieta visoje Graikijoje, kurią tiesiog būtina aplankyti (maždaug 150 km nuo Atėnų). Čia ne tik neįkainojamas archeologinis palikimas, bet ir įspūdingo grožio kalnų gamta.
Kurios rimtį trikdė nebent tik garsiai klegantys turistai iš Azijos šalių.
Be to, link Delfų ir toliau iki Larisos miesto per kalnus vedantis kelias vėl dovanojo puikias akimirkas prie vairo. Tam įtakos turėjo ir puikiai subalansuota „Renault Captur“ važiuoklė, kuri leido ne tik tiksliai įveikti posūkius, bet ir puikiai sugerdavo kai kur pasitaikančius kelio nelygumus.
Iš Delfų pasukome Salonikų miesto link. Likus apie 100 km iki antro pagal dydį Graikijos miesto, greitkelis netikėtai baigėsi (šalia matyti jo pradėtos ir nebaigtos statybos), tačiau dvejose atkarpose teko susimokėti neaišku už ką (nors Graikijoje greitkelio atkarpų įveikimas nėra labai brangus (nuo 1,40 iki 4,50 eurų), galiausiai per dieną važiuodamas greitkeliais visgi turi sustoti kokiuose penkiuose mokėjimo postuose) – tai šiek tiek sugadino gerą nuomonę apie Graikijos kelius ir jų infrastruktūrą.
Patys Salonikai pasižymi puikia atmosfera su daug klubų ir barų. O kitą dieną gana spontaniškai pasukome Azijos link.
Beje, važiuoti žemyninės Graikijos keliais man buvo malonus atradimas. Gera kelio danga, puikūs vaizdai važiuojant kalnų keliais ir, svarbiausia, itin nedaug automobilių (kai kuriose kelio atkarpose per valandą prasilenkdavome vos su keliomis mašinomis). Tad net ir tolima kelionė automobiliu Graikijoje tikrai neišvargins.
Vairavimas tiek Atėnuose, tiek ir Salonikuose labiausiai erzina ne dėl spūsčių, o dėl informacinių kelio nuorodų trūkumo. O šiaip tiek vieną, tiek ir kitą miestą per patį centrą pravažiuoti užtruko apie pusvalandį (tiesa, Atėnuose mes buvome išeiginę dieną, bet ir lankantis čia anksčiau, milžiniškų spūsčių nepastebėjau).
Nustebino tai, kad graikų vairuotojai jei ir važiuoja greitai, visada mandagiai praleidžia greitesnį į priekį, pasitraukdami į kelkraštį, tad vairavimas Graikijoje tikrai patiko. Priešingai, nei vėliau aplankytoje valstybėje.
