Pritaikė butą
Eglė Tulčiūtė pirmąjį šešką priglaudė prieš šešerius metus. Pažįstami ieškojo savo augintiniui naujų namų. Šešką apgyvendino laikinai, bet pasiliko visam laikui. Jis buvo jau senas, teko gydyti, bet išgelbėti nepavyko – augintinis nugaišo.
Dabar Eglės ir jos draugo namuose auga keturi šeškai ir rusų mėlynoji katė. Visa draugija puikiai sutaria. Šeškams įrengtas įstiklintas balkonas, jie laisvai bėgioja ir po visą butą.
„Pradedantiesiems šeškų augintojams patarčiau pirmiausia įsigyti narvą. Kiekvienas šeškas su charakteriu, vienas mėgsta visur šniukštinėti, kitas graužti laidus ar vogti daiktus ir tempti į slėptuvę. Jis gali atsidaryti spintelių dureles, kambario duris, atsisegti rankinę ir ištraukti piniginę, „pavogti“ batus. Butą reikia pritaikyti prie šeško – visus daiktus, kuriuos saugojate, geriau užkelti kuo aukščiau, kad nepasiektų. Prie spintelių durelių pritvirtinti magnetukus, kad jos sunkiau atsidarytų. Reikia užsandarinti tarpus tarp sienos ir baldų, kad žvėrelis ten neįlįstų“, – pasakoja Eglė. Šeškas pakeičia namus kaip mažas vaikas.
Kelionėje jaučiasi puikiai
Jei planuojate atostogauti Lietuvoje ir turite galimybių, geriau nepalikite šeško draugų priežiūrai. Nėra tinkama išeitis ir gyvūnų viešbutis. „Naujoje aplinkoje šeškas patiria stresą, tai atsiliepia jo sveikatai. Be to, niekas taip gerai nepasirūpins augintiniu, kaip jo šeimininkas“, – teigia E. Tulčiūtė.
Pasak Eglės, jos šeškai kelionėje jaučiasi gerai, tik svarbu, kad automobilyje būtų kondicionierius – jie nepakelia didelio karščio. Poilsiaudama prie jūros Eglė eina pasivaikščioti su visais keturiais savo augintiniais. Beje, tris parsivežė iš gyvūnų prieglaudos, tik vieną įsigijo veislyne.
E. Tulčiūtė apgailestauja, kad kilus šeškų auginimo bangai daugelis įsigijo šių mielų padarėlių neapgalvotai. Pastaruoju metu beveik kas savaitę į prieglaudą atveža po šešką.
„Tai ne žaisliukas“, – perspėja Eglė. Jei namuose yra vaikų, jaunesnių negu 6–7 metų, geriau įsigyti kitą augintinį, bet ne šešką. Juk jis – plėšrūnas, turi dantukus, gali ir įkąsti.
Atbėga pašaukti vardu
Jei svajojate namuose laikyti šį smalsų, judrų žvėrelį, apsispręsti padėtų patyręs šeškų augintojas ir įsitikinti, ar tikrai tai jūsų augintinis. Reikia pasiruošti ir pradinėms investicijoms – skiepai, kastracija, narvas kainuoja apie 400 litų.
Labai svarbu šeškui sudaryti tinkamas sąlygas, duoti kokybiško maisto. Užsienyje šie žvėreliai išgyvena iki 8 metų, kartais ir ilgiau, pas mus tik 4–5 metus, vėliau prasideda ligos. „Jei rūpinsitės tinkamai, šeškas gyvens iki 6 metų“, – teigia Eglė.
Šeškų augintoja pataria žvėreliui duoti žalio maisto (mėsos) arba maitinti aukščiausios kokybės sausu maistu, skirtu mažiems kačiukams. Svarbu skatinti šeškučio judėjimo, protavimo įgūdžius – pasiūlyti jam naujų žaislų, parengti įvairių užduočių.
Jauni šeškiukai kaip visi jaunikliai yra neklaužados, bet vyresni išmoksta klausyti komandų. Jie atbėga ir pašaukti vardu. Eglė sako, kad vyriausiąjį Taškį prisišaukia specifiniu garsu, kurį jis atpažįsta. Albinosas, vardu Blondinė, atbėga išgirdęs šeimininkės: „Ateik“. Jauniausi šeškiukai Kipšas ir Ozis taip pat jau žino, kad jei atbėgs pakviesti, gaus skanėstą.
Į lauką - su pavadėliu
„Šeškas pripranta ir prie pavadėlio, nors geriau petnešėlės. Jas žvėreliui reikia užsegti kambaryje, kad apsiprastų. Kai išvesite pasivaikščioti, jis gaus tiek daug informacijos – nauji kvapai, teritorija, kad tuoj pat pamirš petnešėles ir jausis komfortiškai“, – pasakoja Eglė. Ji perspėja, kad kai kurie šeškai taip ir nepripranta vedžiojami su pavadėliu. Pasitaiko, žvėrelis apskritai bijo eiti į lauką.
Šeškas reaguoja ir į svetimus žmones. Kai į namus ateina svečių, atbėgęs jis apuosto nepažįstamąjį ir gali krimstelėti į kojos pirštą. Taip šeškas patikrina, ar jo bijo. Jei žmogus neparodo baimės, šeškas daugiau nesikandžios, bet jei pajus baimę, bandys parodyti, „kieno čia viršus“.
„Šeškas kaip naminis gyvūnas savo gebėjimais užima tarpinę vietą tarp katės ir šuns“, – sako Eglė.
Šeškų augintojai susibūrė į klubą, kartą per metus su savo augintiniais važiuoja į susitikimą pas vieną iš narių į sodybą – dalijasi patirtimi, žiniomis. Kol šeimininkai bendrauja, šeškai irgi randa „bendrą“ kalba. Pasitaiko, kad pasipeša, tada tenka uždaryti į narvelius. „Šeškai man padėjo rasti daug gerų draugų“, – džiaugiasi E. Tulčiūtė.
