Tibeto beieškant
Kad giliau suvoktų pasaulyje bei žmoguje veikiančius visatos dėsnius, Tibeto mistikai, magai, atsiskyrėliai ir vienuoliai savo kasdienybę paskiria budizmo studijoms bei meditacinėms praktikoms. Ten, šiurkščioje gamtos ir šventyklų aplinkoje, jie paprastai turi iškęsti skausmus, išgyventi haliucinacijas, rūstų klimatą, kol perpranta tuštumos prigimtį, nuskaidrina protą arba... išprotėja.
Pastarasis likimas dažnai ištinka ir europiečius, kurie, bėgdami nuo savo kompleksų ir kasdienių rūpesčių ar nežinia ko pritrūkę, stačia galva neria rytietiškų dievybių glėbin ir "pramogauja". Apie tokius dvasios nelaimėlius ironiškai rašo mano bendrakeleivis, juodojo realizmo atstovas Raimondas Dikčius.
Viešnagė ant Pasaulio stogo, kaip įprasta ekstremaliomis kelionių į tolimus kraštus sąlygomis, suteikė naujų minčių.
Grįžęs namo, R. Dikčius jau baigia rikiuoti paskutinius savo antro "šoko terapijos" romano žodžius ir žada, jog tai bus tarsi tęsinys ir papildymas pirmosios jo knygos "Velniai baltais chalatais", kurioje kaip atkirtį Vakarų medikų, "žiniuonių" ir astrologų veidmainystėms jis įterpė pasakojimų apie tradicinę kinų mediciną bei Rytų psichofizines savireguliacijos sistemas.
Įkvėptas ekspedicijų po "sniegynų šalį", R. Dikčius ketina kitame romane daugiau dėmesio skirti senai tibetiškai kultūrai, kurią artimiau pažinome per pastarųjų metų keliones.
Šių metų rudenį į Tibetą vykome Pekiną ir Lhasą jungiančia geležinkelio linija. Tai vienas tiesiausių ir patogiausių kinų kelių į Bo žemę. Iš Vidurio Kinijos Sijanio miesto į Tibeto autonominio rajono sostinę Lhasą moderniuoju ekspresu važiavome 36 valandas.
Ne skristi lėktuvu, o verčiau pusantros paros dundėti traukiniu nusprendėme dėl to, kad galėtume stebėti pamažu besimainantį gamtos ir kultūrų peizažą.
Vakarų link veriasi vis platesnės laukymės be žmonių, be namų. Depresyvūs kinų darbininkų miestai lieka toli. Artėjant prie Tibeto, matyti nuo šalčio ir šlapdribų pašiurpusiuose laukuose šen bei ten išsimėčiusios jakų ir avių piemenų vienišos palapinės ir jas supančios šimtų raguočių bandos. Lygumų dykvietes išstumia kalnai, jų aksomines viršūnes keičia sniego kepurės.
Kelias eina palei didžiausią dabartinėje Kinijos teritorijoje Kokonoro ežerą. Šitaip pasitinka istorinio tibetiečių regiono - Amdo žemės. Dabar ten - Kinijos Činghajaus provincija. Nuo jos sostinės Siningo iki Lhasos telieka apie 2000 kilometrų kelio, iš kurio didelė dalis vingiuoja 4 kilometrų aukštyje. Nauja, tik praeitų metų vasarą atverta Činghajaus-Tibeto geležinkelio magistralė nutiesta aukščiausiai pasaulyje.
Traukinys kerta Tangulos kalnų perėją, kur aukščiausią tašką pasiekiame 5,072 km virš jūros lygio. Traukinyje papildomai tiekiama deguonies, dėl to didesnių dramų, kurioms vis dėlto aukštikalnėse tenka nusiteikti, organizmas išvengia, tačiau kūnas apsunkęs, spaudžia galvą.
Žemės pagrindas, ant kurio rieda "dangaus traukinys", tampa panašus į mėnulio paviršių. Atvirukuose įamžinti laukinio Tibeto plotai atrodo lyriški, o regimi natūraliai jie - šiurkštūs ir aikštingi. Galų gale priešaky horizonte iškyla jau istorija tapę Potalos rūmai.
Išlipame tviskančioje Lhasos traukinių stotyje. Pasigauname taksi vairuotoją ir jo paprašome mudu nuvežti į jaunimo nakvynės namus, įsikūrusius pačioje "dievų miesto" širdyje - senojoje Barkhoro gatvėje. Į ją veda visi Tibeto budizmo maldininkų keliai.
Išsibarstę po "sniegynų žemę" budistai siekia bent vieną kartą per savo dabartinį gyvenimą aplankyti Lhasą, panašiai kaip musulmonai - Meką. Tibete įprasta ir dabar, kai į šį atšiaurių platybių kraštą po truputį skverbiasi mašinos, šventąsias vietas pasiekti tradicinėmis transporto priemonėmis - arkliais ir asilais arba savo kojomis, net jei maršrutas nusidriekia šimtus kilometrų.
Asketiškieji piligrimai keliaudami pėsčiomis suka maldos malūnėlius arba malas - vėrinius iš 108 rutuliukų, kartoja mantras, taip pat nuolat nusilenkia, išsitiesdami visu kūnu ant žemės ir paliesdami ją galva, dėl to ilgainiui kaktoje atsiranda žaizda. Piligrimo kuklų biudžetą papildo praeivių išmalda, laikiną stogą atokvėpiui suteikia kaimų gyventojai, gyvulių augintojai, vienuolynai, urvai.
Šie Tibeto dvasios "ekstremalai" nepritekliaus ir kaprizingų gamtos stichijų kupiną kelią į šventoves pasirenka laisva valia. Jų tikslas - išreikšti pagarbą Budai Šakjamuniui, kraštą globojančioms dievybėms, idamams, iškilioms budizmo asmenybėms.
Ties jų atvaizdais tibetiečiai aukoja iš jako patelės pieno pagamintą sviestą (lydytą jį pila į sviestinių žvakučių indus), taip pat pinigus, niršiąsias dievybes šeria kuo didesniais banknotų pluoštais ir po jų kojomis į dubenėlius pila ryžių degtinę. Šitaip žmonės tikisi pelnyti dievybių palankumą ir globą.
Kai kurie tibetiečiai, kaip įprasta nuo senų laikų, savo dvasinę išvyką į Lhasą derina su prekyba. Juk tai karšta Tibeto, Kinijos, Nepalo, Indijos ir kai kurių musulmoniškų kraštų prekeivių kryžkelė. Joje, kaip niekur kitur Tibete, gausu įvairių Azijos regionų siūlomų buitinės, gydomosios, puošybinės bei religinės paskirties gėrybių.
Mat Lhasa aukštikalnių žmonėms yra palyginti patogi vieta kurti gyvenimą ar stabtelėti atsikvėpti: beveik 3,6 km aukštyje iškilęs miestas - ne tik arčiau kai kurių Tibeto dievybių, bet ir saulės kaitros. Lhasą gali visą dieną glostyti saulės spinduliai, o laukuose vos tolėliau nuo miesto maišysis žemė su dangumi.
Kalnų slėnyje įsikūrusį miestą juosiančios viršūnės saugo nuo smarkių vėjų, siaučiančių virš Tibeto plokščiakalnio, o anksčiau sulaikydavo ir įsibrovėlius. Tokia saugi erdvė buvo tinkama Bo šalies valdovų ir įtakingų lamų sostui. Lhasoje ir jos apylinkėse kilo didieji (ne tik ploto, bet ir dvasios atžvilgiu) vienuolynai. Jie buvę svarbūs okultinių mokslų, o dabar - pagrindiniai budizmo studijų centrai bei čiabuvių masiškiausiai lankomos vietos. Lamaizmas smarkiai veikia tibetiečių kasdienybę, tad apskritai Tibeto budizmo židiniuose ištirpsta ribos tarp pasaulietinio ir religinio gyvenimo.
Todėl susidaro įspūdis, jog besižmonėjančių vienuolių, piligrimų ir maldininkų knibždanti senoji Lhasa yra vienas didelis vienuolynas po atviru dangumi.
Prekybinės Barkhoro gatvės šerdyje stūksantis Jokhango vienuolynas yra Tibeto budistų pasaulio centras. Jo ištakos - VII amžiuje, kai kūrėsi Lhasa (iš tib.k. - "Dievų vieta"). Tuo metu miestas dar vadintas Rasa - "Ožių vieta". Šis pavadinimas galėjo kilti iš Jokhango, nes, kaip pasakojama, jį statant akmenis nešiojo ožiai. Vienuolyno statybą inicijavo budizmo įtvirtintojas Tibete valdovas Songtsen Gampo.
Šventovėje įkurdinta bronzinė Budos Šakjamunio statula, kuri per šimtmečius tapo vienu labiausiai Tibete įjėgintų kulto objektų. Link jo be perstojo traukia srautai piligrimų. Taip pat šimtai maldininkų valandų valandas, kai kada - ir kelias paras, be atilsio lenkiasi vienuolyno prieigose. Būtent nuo ten prasideda pagrindinis Lhasos sakralinis ratas - kora.
Tai reiškia, jog Jokhangą supančioje Barkhoro alėjoje gyvenimas praktiškai teka ratu pasroviui, pagal laikrodžio rodyklę. Tik pavieniai atvykėliai neišmanėliai arba senosios Tibeto religijos bon išpažinėjai eina priešinga kryptimi. Visi Tibeto budizmo vienuolynai taip pat turi koras ir vidinius ratus, vadinamus khorlamais.
Šiandien Lhasoje ir jos apylinkėse gyvuoja kelios dešimtys vienuolynų, kurių stambesni dabar glaudžia iki aštuonių šimtų vienuolių, tačiau anksčiau, dar praeito šimtmečio pradžioje, didžiausiame Tibeto vienuolyne Drepunge gyveno net dešimt tūkstančių vienuolių. Kai kurie Tibeto budizmo vienuolynai savo dydžiu prilygsta kaimams. Jie paprastai buvo statomi sunkiai prieinamose, kalnų apsuptose vietovėse, kaip antai Gandenas, įkurtas 45 km už Lhasos miesto 4,5 km aukštyje.
Šis vienuolynas pastatytas XV a. pradžioje budizmo reformatoriaus Tsonghapos iniciatyva. Būtent Gandenas tapo įtakingiausios Tibeto budizmo sektos - Gelugpa, vadinamos Geltonkepuriais, lopšiu.
Iki šiol vienuolynuose pastoviai vyksta religiniai ritualai ir išlikusios šimtametės tradicijos, pavyzdžiui, Seros vienuolynas Lhasoje ir dabar garsėja Geltonkepurių debatais. Kad ir kaip teatrališkai, smagiai atrodo šios energingos, kai kada ir muštynėmis tarp vienuolių pasibaigiančios diskusijos budizmo temomis, jų paskirtis yra mokomoji, o ne šou.
Intelektinių dvikovų dalyviai turi savo teiginius pagrįsti ištraukomis iš atmintinai išmoktų budistinių tekstų. Šis minties karas gali vykti tik paisant tam tikros pokalbio tvarkos bei kūno gestų taisyklių. Tokiu būdu vienuoliai turi galimybę įtvirtinti įgytas žinias bei giliau suvokti budistines tiesas.
Nors vienuoliai didžiąją laiko dalį praleidžia mokydamiesi ir medituodami, laisvu metu jie lyg vaikai džiaugiasi paprasto pasaulietinio gyvenimo akimirkomis. Būna, jog jauni ir brandaus amžiaus vienuoliai žaidžia nuotoliniu valdymu reguliuojamomis mašinėlėmis, lėktuvėliais, taip pat laistosi iš savadarbių vandens purkštuvų. Išėję į miestą, jie nevengia palošti biliardą. Budos vaikai išties daug kvatoja, stebisi, smalsauja. Jų akys žiba gyvenimo aistra, o saulėje įdegusius veidus puošia šypsenos.
