Indijos mauzoliejų grožis ir įrengimo prabanga išsiskiria bendrame musulmoniškos architektūros fone. Tai yra gana keista, nes iš pradžių ortodoksiškas Islamas nepritarė laidojimo statinių kūrimui: religiniuose raštuose rekomenduojama statyti tik antkapius ir tik iš nedegtų plytų, kad atėjus Paskutinio teismo dienai tikratikių dvasios galėtų nesunkiai išeiti iš kapo.
Tačiau plečiantis musulmonų teritorijoms valdovams laidoti buvo statomi specialūs pastatai – ir kartais gana dideli. Tikriausiai tam priežasties derėtų ieškoti tautų ir genčių, priėmusių Islamą (tiurkų, mongolų, uzbekų) senuosiuose įpročiuose – jų protėviai dar bronzos amžiuje savo mirusiuosius laidodavo kurgano tipo kapavietėse, kurių forma ir įrengimas imitavo gyvenamuosius namus.
Nuo IX amžiaus valdovų ir religinių lyderių mauzoliejai buvo statomi šiuolaikinių Turkijos ir Irano teritorijoje, Vidurinės Azijos valstybėse. Pirmieji Indijos užkariautojai, pagal kilmę tiurkai, iš pradžių užkariautuose kraštuose statydavo kuklias kapavietes, kaip ir pas save namie – Vidurinėje Azijoje. Be abejo, jie buvo gana turtingi, bet ne tokie turtingi, kaip juos pakeitę Didieji Mogolai, įsteigę stiprią ir turtingą imperiją. Tik jiems pakako lėšų iš tikrųjų grandioziškiems pastatams (ypač po to, kai buvo užkariauta pietinė Indijos dalis).
Kronikos liudija, kad valdovai savo būsimas kapavietes statytis pradėdavo tada, kai tik jie atitekdavo tam tikros teritorijos valdovo sostas. Taip pasielgė Iltutmišas, vienas iš pirmųjų Delio sultonato, egzistavusio XIII-XVI amžiais, valdovų. Šis Indijos teritorijoje seniausias mauzoliejus yra greta Qutub Minar bokšto pietinėje Delio dalyje. Jis išliko iki šių laikų, nors jo tikrasis kupolas sugriuvo dėl žemės drebėjimo.
Senosios Delio dalies labirintuose paslėptas kuklus kapaviečių kompleksas. Čia palaidota sultono Iltutmišo duktė Razija Sultan (1236-1240), pirmoji ir vienintelė Indijos valdovė musulmonė, išsiskyrusi savo neeiliniu protu bei drąsa. Ji į sostą atsisėdo išstūmusi savo brolį, bet netrukus patyrė pralaimėjimą. Razija savo pavaldinių nepasitenkinimą sukėlė savo karšta aistra vergui etiopui. Ir nors ji žuvo garbingai – karo žygyje – bet buvo palaidota kukliame kape, toliau nuo karinės citadelės, žmonių nelankomoje miškingoje vietovėje.
Pirmosios musulmonų valdovų kapavietės, Delio apylinkėse atsiradusios XIII-XIV amžiuose, neretai atrodė kaip gynybiniai pastatai ir visai gali būti, kad taip buvo ir naudojami. Pavyzdžiui, sultono Ghiyath al-Din Tughluqo mauzoliejus, esantis Tuglakabado tvirtovės citadelėje, pastatytoje 1325 metais. Tai yra galingas, kvadratinis pastatas į viršų siaurėjančiomis sienomis iš raudonojo smiltainio ir su baltu kupolu. Tokie mauzoliejai gynybinių įtvirtinimų fone išsiskirdavo ir savo išvaizda, ir puošyba bei nedviprasmiškai parodydavo priešininkams, kad žemė, kurioje stovi šis mauzoliejus, amžinai priklausys joje besiilsintiems valdovams.
Nuo Delio sultonato laikų išliko keletas dešimčių gana kuklių kapaviečių. Dauguma jų buvo statomos laikantis nesudėtingos schemos: kvadratinis pastatas, kurio sienos atgręžtos į skirtingas pasaulio šalis. Iš trijų pusių įėjimo arkos paliktos atviros ir tik vakarinė niša, atgręžta į Meką, yra uždara. Pastatus užbaigdavo platūs kupolai iš smiltainio arba marmuro. Mauzoliejų vidus ir išorė būdavo puošiami akmenyje išrėžtais Korano įrašais, o kartais ir glazūruotomis plytelėmis (kaip Šiš Gumbad, Delio Lodi soduose pastatytas 1490 metais).
Fasadai vizualiai buvo dalijami į du ar tris „aukštus“ su nišomis, papuoštomis dekoratyviniais akmenimis. Kupolai buvo išbaigiami gėlių arba taurių pavidalo papuošalais, o nuo centrinio kupolo keturiose pusėse buvo statomos smailės čchatri – juntama indiška įtaka. XV-XVI amžiais mauzoliejų konstrukcijoje atsirado ir esminių naujovių: aštuoniakampiai pastatai, kurie atrodė ne tokie sunkiasvoriai dėl didelio kiekio arkinių ertmių sienose. Pavyzdžiui, Šer-Šacho Suri mauzoliejus Sasarame (1540 m.) ir Isa Khano kapavietė Delyje (1547 m.) panašūs į puošnias pavėsines su kupolu.
Vėliau architektai pradėjo naudoti vis daugiau vietinio kolorito. Ryškus indiškos ir musulmoniškos kultūrų susiliejimas juntamas Didžiųjų Mogolų epochos statiniuose. Ši epocha prasidėjo po to, kai Tamerlano palikuonis Kabula Baburas (1483-1530) užkariavo dalį Šiaurės Indijos žemių.
Pirmasis iš Mogolų, atgulęs Indijos žemėje, buvo Baburo sūnus Humajunas (1508-1556 m.). Jis nespėjo pradėti savo kapavietės statybų Delyje, todėl statyboms vadovavo jo žmona Hamida Banu Begum. Statybos baigtos 1564 metais. Yra žinoma, kad Humajuno mauzoliejų apie 9 metus statė iš Irano atvykęs architektas Aga Mirza Gijasas. Statyboms išleista daugiau nei pusė milijono rupijų.
Mauzoliejaus architektūra yra gana neįprasta. Nuo ankstesnių projektų šį pastatą skyrė plati platforma, kuri uždarė cokolinį aukštą bei sudėtinga pastato struktūra (keturios kvadratinės patalpos centrinės salės kampuose), dvisluoksnis kupolas, kuris pelnytai vadinamas Tadž-Mahalo kupolo prototipu. Mauzoliejus pastatytas iš raudonojo smiltainio, o vertikalios detalės, arkų ir fasadų kraštai meniškai paryškinti balto marmuro apvadais.
Ypatingas dėmesys skirtas teritorijos aplink mauzoliejų tvarkymui: ji suplanuota taip, kad pastatas atsidurtų stačiakampio sodo, vandens kanalais padalinto į kvadratus, centre (toks sodo tipas vadinamas Chahr Bagh). Sodas apsuptas sienomis su aukštais arkiniais vartais. Sodo aplink Humajuno mauzoliejų kompozicija išliko nepakitusi iki šių laikų. Tuo tarpu sodo aplink Tadž-Mahalą struktūra keitėsi kelis kartus. Pirmą kartą mauzoliejus buvo statomas ne kaip atskiras pastatas, o kaip komplekso, kuriame architektūra susilieja su aplinka, dalis.
Valdant Mogolams kapaviečių statyba buvo skirta labiau ne musulmonų dinastijos Indijos žemėje įtvirtinimui, o siekiant įkūnyti estetinę ir metafizinę koncepciją, susijusią su pomirtinio gyvenimo suvokimu. Neatsitiktinai Humajuno mauzoliejaus statybai buvo pasirinkta graži vieta ant upės kranto, šiek tiek atokiau nuo karinės tvirtovės. Gali būti, kad sodai diduomenės ir paties imperatoriaus poilsiui toje vietoje buvo įkurti dar iki statybų pradžios.
Terasiniai sodai buvo sugalvoti Irane: tradicinis Chahr Bagh yra iš keturių kvadratų, kurie vienas nuo kito atskirti vandens kanalais. Į Indiją Chahr Bagh idėją atgabeno Baburas. Nuostabus, geometriškai taisyklingas sodas su vandens šaltiniu ir kalnu viduryje – savotiškas rojaus žemėje įkūnijimas, valdovų verta vieta ir, galų gale, sukultūrintos žemės idėja, prieštaraujanti „laukinės“ dykynės idėjai.
Be abejo, sodas, valdovo gyvenimo metais teikęs jam džiaugsmą, po mirties įgydavo ypatingą reikšmę, nes puošiant teritoriją aplink kapavietę toks sodas teikdavo mirusiajam amžinus malonumus rojaus aplinkoje. Nuo XVI amžiaus mogolų valdovų kapo ir juos supančio sodo sąvokos tapo nebeatskiriamomis. Tai, beje, turi ir praktinę reikšmę: kapavietę supančio sodo gėlės ir vaisiai priklausė tarnams kaip atlygis už teritorijos priežiūrą ir atminimo apeigų vykdymą.
Vėlesniame šimtmetyje Indijos mauzoliejų architektūra pasiekė apogėjų – valdovų, jų svarbiausių pavaldinių, šventųjų, religinių lyderių ir iždininkų kapavietėms statyti buvo išskiriamos neregėtos lėšos. Šiuo laikotarpiu vieningo kapaviečių stiliaus nebuvo – per keletą dešimtmečių skirtingose Indijos dalyse atsirado visiškai originalių pastatų.
Nuostabus architektūros pavyzdys – Akbaro kapavietė, 1612-1613 metais pastatyta netoli Agros. Paskutinio poilsio vietą sau išsirinko ir projektą patvirtino pats imperatorius. Jo mauzoliejus – tai lengvas paviljonas, kurio konstrukcija primena imperatoriaus mėgiamo Fatehpur Sikri miesto daugiaaukščius Panč-Mahalo rūmus. Kapavietė nuo visų kitų šios paskirties pastatų skiriasi ne tik privalomo kupolo nebuvimu: priešingai Islamo reikalavimams laidoti mirusiuosius nukreipus galvą į Kaabą, Akbaras prieš mirtį liepė jo galvą atgręžti į kylančios saulės pusę.
Bene paskutinis stambus Didžiųjų Mogolų architektūrinis projektas buvo Tadž-Mahalos statybos Agroje, ant Yamuna upės kranto. Per penkiolika statybos metų šiam projektui buvo išleista daugiau nei 30 milijonų rupijų, todėl valstybės iždas sparčiai tuštėjo, o tai, tikėtina, paartino imperijos žlugimą. XVIII amžiaus viduryje didžiulių mauzoliejų statybos beveik nebevyko ir valdovai buvo laidojami jų protėvių kapavietėse. Todėl Humajuno mauzoliejuje dabar ilsisi daug Didžiųjų Mogolų giminės atstovų.
Indijoje dar ir šiais laikais musulmonai retkarčiais laidojami mauzoliejuose, bet šie nauji nedideli pastatai vargu ar gali bent kuo išsiskirti ar sudominti. Praeities didybė negrįžtamai liko amžių glūdumoje.
Kalbant apie mauzoliejų ilgaamžiškumą: daugelis jų paskelbti architektūros paminklais ir jiems reikia rimtų restauravimo darbų. Reikia paminėti, kad sprendimą dėl restauravimo gali priimti tokia instancija, kaip Indijos Aukščiausiasis teismas. Šis teismas 2005 išleido nutarimą, įpareigojantį Delio miesto valdžią sutvarkyti žymaus Indijos politinio veikėjo Abul Kalam Azado laidojimo vietą, kad būtų sugrąžinta indų pagarba vienam iš kovos už Indijos nepriklausomybę lyderių.
Šiais laikais daugelio valdovų mauzoliejai ir kapavietės, esantys soduose ir parkuose, tapo populiariomis pasivaikščiojimų ir ekskursijų vietomis. Įėjimas į laidojimo vietų teritoriją paprastai būna mokamas, bet Indijos gyventojams šis įėjimo mokestis yra simbolinis – 10-15 rupijų.
Skirtingai nuo induistų šventyklų, mečečių ir dargahų (musulmonų šventikų kapaviečių), kurių lankymas yra reglamentuotas etikos bei religijos normomis, pasauliečių valdovų mauzoliejai dabar niekaip nesusiję su kulto pastatais ir daugumai Indijos gyventojų bei turistų šie mauzoliejai, lygiai kaip ir tvirtovės bei valdovų rūmai, tėra architektūros paminklai.
