Visų pirma, gyvenimo tempas šioje didžiulėje šalyje labai skiriasi. Kai kalbama, pavyzdžiui, apie didžiulę Rusijos valstybę, sakoma, kad viena Rusija – tai Maskva ir Sankt Peterburgas, o pakraščiai – tai tarsi visai kita valstybė. JAV tokių Amerikų begalės: nuolat skubantys niujorkiečiai bendrauja tik telefonuose paliktomis žinutėmis, Las Vegas garsėja žaidimais ir pramogomis, Čikaga vadinama Rytų europiečių miestu, o mažų indėnų tautelių siekis išgyventi griauna Amerikos – laimės oazės mitą.
Bet yra tokių vietų toje išsvajotoje Amerikoje, kur retai kada užsuka lietuviai, o juo labiau ir patys amerikiečiai, nes jiems keliavimas į kitą valstiją beveik prilygsta kelionei į kitą planetą – kiekvienoje valstijoje sava valdžia, savitos taisyklės ir net vairavimo tradicijos. Didžiausiame Nebraskos mieste Omahoje, kur įsikūręs antras pagal turtingumą amerikietis Voletas Bafetas, gyvenimas gana lėtas. Be viesulų ir didesnių liūčių čia įvykiai yra tik labai socialiniai: nuolat stebimas nusikalstamumo lygis, plečiami vyresnių žmonių priežiūros tinklai, prižiūrima čia besimokančių studentų mityba. Jeigu kieme trūko kanalizacijos vamzdis, tai keliais centais didesnius mokesčius mokės visas miestas... Prakiuręs vamzdis - miesto valdžios reikalas, maždaug: „Nesutvarkysi – meru nebūsi“.
Vis dėlto Nebraska nėra visiškai pamirštas JAV užkampis. Omahoje yra įsikūrusi viena didžiausių JAV organų transplantavimo klinikų, čia įsikūręs universitetas, įtrauktas į JAV geriausių universitetų šimtuką.
Šimto geriausių skaičiavimas JAV – įprastas dalykas. Jeigu kas nors užklysta į Omahą keliaudamas kur kitur, būtinai aplanko čia esantį zoologijos sodą. Jis įtrauktas į šimto labiausiai lankytinų JAV bei Kanadoje objektų sąrašą.
Šis zoologijos sodas yra didžiausių kontinente, pasižymintis čia esančių gyvūnų įvairove ir ypatingomis jų laikymo sąlygomis.
Visų pirma, gyvūnams siekiama sukurti jų natūralias gyvenimo sąlygas atitinkančią aplinką. Tropikų gyvūnams palaikoma reikalinga temperatūra ir drėgmė, pingvinams – atitinkamas šaltis ir reikalingo intensyvumo dirbtinės saulės spinduliai.
Įspūdingiausia, kad zoologijos sode siekiama palikti kuo mažiau užtvarų tarp lankytojų ir gyvūnų – tropikų beždžionės, paukščiai uždarme pavilijone, po kurį vaikšto žmonės, visiškai neatitverti. Augalai į dykumos paviljoną suvežti iš jų aplinkos. Kiekvienas lankytojas gali pačiupinėti ir lianas, ir kaktusus, alyvmedžius, ar pakišti ranką po vandens kriokliu. Tiesa, kad orchidėjų grožio sužavėti lankytojai jų „nenužiūrėtų“, jos saugiai žvelgia iš už stiklo.
Dykuma ir joje sančios oazės sukurtos po milžinišku gaubtu. Čia gyvūnai patys įvairiausi, pradedant europiečio akiai įprastais kolibriais, bailiaisiais skunsais, įvairiausiomis pelėdomis, baigiant ausiai negirdėtais vardais....
Giliau po žeme, t.y. po dykuma – terariumai ir akvariumai. Kuo skiriasi vienos kobros nuo kitų, galima tik paskaityti. Ir gerai, nes jos nekelia didelio susižavėjimo, ypač sužinojus, per kiek laiko nuo jų įgėlimo miršta žmogus ar koks didelis gyvūnas.
Varliagyviai, vabalai ir visokie kitokie gyviai, kurie neretai sukelia spėliones - ar tai šliužas, ar šiaip kažkas – įvairovė susuka galvą... Visai šalia stovi raminantis akvariumas – stiklinis koridorius, kur iš visų pusių zuja Viduržemio ir Raudonosios jūros žuvys. Čia pat vėžliai, rykliai, pjūklažuvės, medūzos, augantys koralai... Vaizdas lyg iš senosios animacijos, ar tarsi pats Waltas Disnėjus būtų pasidarbavęs, kurdamas tokią spalvų ir formų įvairovę. Ir visa tai už stiklo, regis, ranka gali paliesti.
Dar vienu aukštu žemiau – vadinamieji naktiniai gyvūnai. Čia vaikščioti reikia jau atsargiau – tai kokia žuvis aukščiau iššoka, tai kažkokie varliagyviai skleidžia garsus tiesiai iš po medinio tiltelio, kuriuo tenka eiti. Nors prietema, akys netrukus apsipranta – supranti, kad tai iš vieno, tai iš kito šono tave stebi ne visai draugiškai nusiteikę gyvūnai.
Už metaliniu tinklu sutvirtintu stiklų būriuojasi krokodilai – tie, kurie gyvena Amazonėje, kurie gyvena Nile, mažesni ir didesni, rusvai pilki, virš vandens grobio tykančiomis blyškiomis gelsvomis akimis.
Toje naktinėje aplinkoje siekiama palaikyti tinkamą drėgmę, lankytojų prašoma laikytis tylos, be to, čia net kvapas tvyro toks, kok turėtų būti natūralioje aplinkoje – stovinčio vandens ir pūvančio medžio.
Omahos zoologijos pasididžiavimas – kačių voljeras ir gorilos. Katės zoologijos sode, žinoma, suprantamos šiek tiek plačiau, nei šiaip švelnūs naminiai gyvunėliai. Tai visų pirma liūtų šeimyna, kelių rūšių gepardai, pumos ir tigrai. Šios didelės katytės tikrai nėra patys draugiškiausi gyvūnai. Todėl ir šio zoologijos sodo istorijoje yra buvę nelaimingų atsitikimų, kurie, tiesa, baigėsi visai laimingai.
Siekiant išlaikyti zoologijos sodo koncepciją, kad gyvūnai būtų arčiau žmonių, liūtų voljeras kažkada buvo atitvertas tiesiog aukšta tvora, o ne ištisiniu stiklu, manant, kad nuolat lankytojų kalbinami gyvūnai prie žmonių pripratę ir nekreipia dėmesio į erzinimus. Tačiau vienai trejų metų mergaitei išties nepasisekė – įsierzinęs liūtas peršoko voljero tvorą ir sukando ją beveik per pusę.
Tėvas nepasimetė, jis sugebėjo atgniaužti liūto nasrus ir ištraukti dukrą iki to, kai pasirodė prižiūrėtojai. Keisčiausia, kad liūtas daugiau nieko ir nepuolė, aplinkinių nedraskė. Žmonės sako, kad jo net neužmigdė, o jis nugyveno visą likusį laiką tame pačiame zoologijos sode.
Šalia statomas naujas zoologijos kompleksas turėtų išplėsti kačių voljerą. Jis turėtų pasipildyti naujomis rūšimis. Beveik visos zoologijos sode esančios laukinės katės yra nykstančios, kai kurių jau net nebėra gyvenančių natūralioje aplinkoje.
Pakeliui į gorilų voljerą lankytojus pasitinka šimpanzės. Jos ne visada draugiškai reguoja į lankytojus, o ypač vaikus. Net jeigu pasinaudosite suteikta galimybe atsisėsti į stiklinį rutulį, kuris įgobtas į voljero pusę ir pabandysite pasijusti vienu iš jų, tai nepadės ir galite nesulaukti jų dėmesio.
Šimpanzės – nuotaikos bezdžionės. Štai gorilos – iš tiesų karaliauja zoologijos sode. Čia visada gausu lankytojų. Jos gyvena šeimomis, visos turi vardus. Praleidus ilgesnį laiką – bent keletą valandų, galima pastebėti, kad visos gorilos turi ir savo vietą šeimoje, ir nuo to priklausančias pareigas.
Gulėti ir nieko neveikti čia gali tik gorilų vyriausioji, tiesa, ir kai kurie jaunikliai nelabai veiklūs, bet draugiški kepštlėjimai ar pikti pasistumdymai grąžina juos prie darbo – maisto likučių prižiūrėjimo ar vyresnių giminaičių kailio kedenimo.
Kelios valandos šiame zoologijos sode – labai trumpas laiko tarpas, jo vos užtenka užbėgti pažiūrėti paukščių ar Omaho drugelių kolekciją. Nuo spalvų ir garsų čia akys raibsta. O kur dar ruonių ir jūrų liūtų voljeras, šalia – pingvinų akvariumas. Tikriausiai tiek daug pingvinų nė viename zoologijos sode nėra – nuo pačių mažiausių iki karališkų. Jie šildosi dirbtinės saulės spinduliuose ir vaikštinėja ant tikro ledo.
Pingvinai Omahoje labai mylimi gyvūnai, nes jų atsiradimas turi labai romantišką, nors ir liūdną istoriją. Jauna moteris, mylima ir gerbiama visoje bendruomenėje, tik ištekėjusi mirė. Ji labai mylėjo pingvinus, todėl visi, kurie atėjo į laidotuves, nenešė gėlių, bet aukojo pinigus, už kuriuos ir buvo perkami arba atgabenami sužeisti pingvinai, šiuo metu gyvenantys zoologijos sode.
Pingvinų ir visų kitų gyvūnų maitinimas yra kompiuterizuotas, davikliai, kuriuos dėvi visi gyvūnai, prižiūrėtojams leidžia ne tik juos savotiškai sustatyti į eilę prie maisto (pingvinų akvariume tai ypač akivaizdu), bet ir stebėti gyvūnų savijautą, jų elgseną.
Zoologijos sodui išlaikyti miesto ir valstijos valdžia skiria nelabai daug lėšų, bilietai čia nėra labai brangūs, o moksleiviams, studentams, pagyvenusiems žmonėms ir neįgaliesiems – didelės nuolaidos. Viskas išlaikoma rėmėjų lėšomis. Ir ne tik tokiomis pavienėmis liūdnomis akcijomis kaip pingvinų akvariumas, bet ir solidžiais aukojimais, daugiamečiais įsipareigojimais išlaikyti vienus ar kitus gyvūnus.
Be to, zoologijos sodas teikia įvairias paslaugas – švietimo, įvairios gyvūnų terapijos. Pasiturintys asmenys gali sau leisti išsinuomoti stiklinį akvariumo koridorių ir surengti čia vakarienę (suprantama, ne lankymo valandomis, nes zoologijos sodas jokiu būdu negali prarasti savo visuomeninės reikšmės).
Omahos zoologijos sodo skirtumas nuo esančio Kaune slypi ne gyvūnų kiekyje, bet jų laikymo sąlygose, zoologijos sodo sampratoje bei gebėjime užtikrinti normalų jo funkcionavimą be valdžios paramos.
Suprantama, lietuviams trūksta ne tik amerikietiško verslumo jausmo, bet ir tikrų žaliųjų, kurie galėtų paskatinti labiau susirūpinti gyvūnais, apgalvoti, kokią reikšmę visuomenei toks objektas gali turėti.
Kita vertus, jeigu JAV tūkstančio kalorijų vertės sumuštinį galima valgyti ten, kur iš rankų jį gali išplėšti pro šalį „praskrendanti“ makaka ar kokia kita beždžionė, tai Lietuvoje visą norą valgyti užmuša ten tvyrantis kvapas, todėl jokie ES fondai, skirti gyvūnų priežiūrai, nepadės pakeisti mūsų požiūrio į sanitariją, pramogas ir visuomenės neformalų švietimą.
