Po beprotišku tempu lekiančio Niujorko, pašėlusio San Francisko, uraganų siaubiamo, bet vis tiek nenurimstančio Naujojo Orleano, net po ramaus, bet solidaus Vašingtono šios valstijos sostinė Fyniksas iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg nuobodus užkampis.
Kai leidomės Fynikso oro uoste, pro lėktuvo langą tyrinėjau rudai bei raudonai gelsvą miestą ir bandžiau nuspręsti, į ką jis panašesnis – į didmiestį (gatvės kairėn ir dešinėn driekėsi ne vieną kilometrą) ar į kaimą (kelių dangoraižių langai blizgėjo vos vienoje vietoje, visur kitur – namai, namai, namai… Žinoma, ne daugiabučiai, o mieli vienaaukščiai ar dviaukščiai su pievelėmis, palmėmis ir kaktusais kiemuose).
Per laiką, praleistą Fynikse, taip ir negalėjau atsakyti į šį klausimą. Mieste pilna prekybos centrų, kavinių ir restoranų (virtuvė – nuo aštrių meksikietiškų kepsnių iki vatos skonio storapadžių amerikietiškų picų), gana prabangių viešbučių. Bet vos išėjusi į gatvę pasijusdavau lyg miniseriale “Dvikova”, pastatytame pagal Stepheno Kingo romaną (ten kartą kone visas pasaulis išmirė dėl maro epidemijos).
Kad Fynikse esama gyvų žmonių, suprasdavau tik iš mašinų, lakstančių tiesutėlėmis gatvėmis. Kai kurie vairuotojai nelabai paisydavo raudonų šviesoforo signalų, todėl jaučiausi, lyg technikos ir metalo pasaulis būtų pakilęs į kovą prieš tris keistuolius, nusprendusius paslampinėti po miestą (čia aš apie save ir du bičiulius).
Vietinių teigimu, atstumai Fynikse yra tiesiog per dideli, kad kas nors vaikščiotų pėsčiomis. Tam kiekvienas turi mašiną. Net neabejoju – tokį žmonijos išradimą kaip šaligatvius radome tik kai kuriose gatvėse. Užtat į mus, einančius žole arba tiesiog keliu, vairuotojai žiūrėjo kaip į ufonautus.
Gaila, bet dėl to fyniksiečiai tikriausiai retai patiria malonumą paėjėti pėsčiomis iki prekybos centro, paganyti akis į palmes žydro dangaus fone, gerokai didesnius nei ant mano palangės kaktusus, įsaulyje sirpstančius apelsinus, man nematytus krūmus ryškiai rožiniais ir akinančiai baltais žiedais.
Kai 106 laipsnių karštį galima vadinti maloniu
Vienintelis man į galvą šaunantis paaiškinimas, kodėl amerikiečiai tūno kondicionieriais aprūpintuose būstuose ir mašinose, - karštis. Bet tai yra didžioji klaida – jiems reikėtų apsilankyti Lietuvoje tomis dienomis, kai nelauktai užsuka tikra vasara. Tada dėl tvankumos ir ore tvyrančios drėgmės norisi nebent sėdėti kur nors pavėsyje, sumerkus kojas į upokšnį, ir laižyti vaisinius ledus. Tokio oro baisiai nemėgstu.
Tačiau Fynikse, net termometro stulpeliui pakilus iki 106 laipsnių (Farenheito laipsnius rašau dėl stipresnio įspūdžio, mūsiškai būtų 41 laipsnis), kuo puikiausiai nuėjome iki prekybos centro ir parėjome atgal. Tiesa, kol aš krykštavau dėl puikių vaizdų ir stengiausi juos pagauti fotoaparatu, mano bičiuliai indonezietė ir filipinietis vis skundėsi dėl karščio. Į repliką, kad jie turėtų būti pripratę prie tokios temperatūros, abu atšovė: “Čia ir yra problema. Kartais norisi ko nors šalčiau”.
Vidutinė maksimali metinė temperatūra Fynikse yra viena aukščiausių ne tik iš JAV, bet ir viso pasaulio miestų. Teigiama, esą tik kai kurie Persų įlankos valstybių didmiesčiai – Rijadas Saudo Arabijoje ir Bagdadas Irake – gali pasigirti dar kaitresnėmis vasaromis. Maždaug tris mėnesius per metus Fynikse termometras rodo daugiau nei 38 laipsnius. Vieną birželio dieną 1990-aisiais čia buvo užfiksuotas karščio rekordas – 122 laipsniai pagal Farenheitą (apie 50°C).
Fynikso oras toks malonus ir nesunkiai pakeliamas net šiauriečiams dėl menko drėgmės lygio. Pavyzdžiui, sausiausią mėnesį birželį kritulių čia būna vos 2 mm. Vandens telkiniai užima vos 0,05 proc. teritorijos. Musoniniai vėjai daugiau drėgmės atpučia tik nuo liepos iki rugsėjo. Arizonos sostinė įsikūrusi valstijos centre, Druskos upės slėnyje, dar vadinamame Saulės slėniu. Šiaurėje miestas siekia Sonoros dykumą. Druskos upę vadinti vandens tėkme būtų pernelyg skambu – dažniausiai jos vaga būna sausutėlė.
Tų, kurie negali pakęsti lietuviškų žiemų, dėmesiui – Fynikse vos penkias dienas per metus fiksuojama minusinė temperatūra. Jau nekalbant apie tai, kad sniegas kiekvieną kartą čia registruojamas beveik kaip unikalus gamtos reiškinys.
”Kaimas” – vienas didžiausių miestų JAV
Angliškas Fynikso pavadinimas - Phoenix suprantamas kiekvienam, mokančiam šią kalbą (tai – mitinis paukštis, kuris gyvenimo pabaigoje užsiliepsnoja, o iš pelenų pakyla jo palikuonis). Indėnai navachai miestą vadino Hoozdo (karšta vieta), o vakarų apačai – Fiinigis.
Nors Fynikse gyvena vos daugiau nei 1,5 mln. žmonių, jis yra didžiausia valstijos sostinė visoje šalyje. Pagal gyventojų skaičių miestas nusileidžia tik Niujorkui, Los Andželui, Čikagai ir Hiustonui, o pagal plotą – devyniems miestams.
Pirmieji gyventojai – hohokamo civilizacijos atstovai šioje teritorijoje įsikūrė maždaug 700 metais. Nutiesę porą šimtų kilometrų drėkinimo kanalų, jie pavertė žemę dirbama ir tinkama gyventi. Pietinė Arizonos dalis vėliau patyrė stiprią ispanų ir meksikiečių įtaką. Tiesa, Fynikso miestas atsirado tik XIX amžiuje.
Daugiau nei trečdalis miesto gyventojų yra ispanų kilmės. Todėl nieko keisto, kad čia jaučiama gana stipri Lotynų Amerikos kultūros ir gyvenimo būdo įtaka. Tačiau dar labiau į akis krinta indėnų palikimas – nuo miestų pavadinimų, žmonių vardų ir pastatų liekanų iki kičiniais dar nespėjusių tapti (nors kai kuriems tai jau gresia) suvenyrų. Patys indėnai sudaro vos 2 proc. gyventojų.
”McDonald’s” arkos iš geltonų virto turkio spalvos
Jei kam nors kils noras ir nukris galimybė apsilankyti Arizonoje, rekomenduoju būtinai nuvykti į Sedoną (miestelį, pavadintą vieno XIX amžiaus verslininko žmonos vardu). Nuo Fynikso – vos pusantros valandos kelio per dykumą ir serpantinais, užtat vaizdas yra tikra atgaiva monotoniško žalio kraštovaizdžio ir amerikietiškų dangoraižių nuvargintoms akims (iš karto atsiprašau lietuviškų miškų mėgėjų).
“We’re going to Sedona where we can see Madonna (liet. “Keliaujame į Sedoną, kur galėsime pamatyti Madonną”)”, - pro langą dairydamasis į kaktusais nusėtas pakeles surimavo bendrakeleivis uzbekas Ikromas. Popkaralienės, aišku, nepamatėme. Užtat kitokių įdomybių – tiek, kad tik spėk pleškinti fotoaparatu.
Vos 11 tūkst. gyventojų turintis kalnų miestelis šiaurinėje Sonoros dykumos dalyje kasmet sutraukia 2-4 mln. turistų. Viena iš populiariausių atrakcijų – Raudonieji kalnai, supantys Sedoną. Degto molio, o saulei kylant ar leidžiantis – gelsvos ir oranžinės spalvos uolos puikiai dera prie Arizonos spalvinės gamos.
Manoma, kad kadaise šioje vietoje tyvuliavo jūra. Besitraukiantis vanduo, judantys Žemės plutos masyvai, vėjas ir erozija suformavo sluoksniuotą pyragą primenančius kalnus, kuriuos drąsiai galima vadinti savotiškais meno kūriniais. Štai viena uola esą primena garsųjį animacinio filmo šuniuką Snoopy, gulintį prie būdos.
Vos daugiau nei šimtmetį gyvuojanti Sedona traukia ir tradicinį, žmonių sukurtą meną vertinančius turistus. Čia pilna keistų skulptūrų, meno dirbinių, vietinio dizaino ir originalių suvenyrų parduotuvėlių, nedidelių meno galerijų, yra net dviejų kambarių kino muziejus.
Dėl pastarojo nereikėtų stebėtis – didelė dalis klasikinių Holivudo vesternų buvo nufilmuota Sedonoje ar netoli miestelio. Raudoni kalnai ir dykumos kraštovaizdis buvo puiki arena kaubojų nuotykiams. Čia taip pat vyksta kasmetinis tarptautinis filmų, taip pat – džiazo ir roko festivalis.
Sedonoje galima pamatyti ir unikalų vaizdą – turkio spalvos “McDonald’s” arkas. Miestelio valdžia pagalvojo, kad tradicinė arkų spalva – geltona raudonų kalnų fone atrodys nekaip. Todėl kompanija pasiūlė į dangaus žydrynę panašesnę spalvą.
Kalnų miestelis – dvasinės stiprybės šaltinis
Istorikai spėja, kad pirmieji žmonės Sedonos apylinkėse apsigyveno prieš 10 tūkst. metų. Indėnai nuo seno laikė šią teritoriją šventa, nes čia esą iš žemės gelmių kyla metafizinė energija. Raudonos uolos neva sustiprina žmonių pojūčius, todėl čia atkakus galima atrasti tikrąjį save.
Tokių taškų, vadinamų sūkuriais, Sedonoje ir aplink miestelį esama ne vieno. Tvirtinama, esą iš čia sklindanti mistinė energija padeda sustiprėti dvasiškai – kai kurie žmonės būtent to ir atkeliauja.
Net keli kalnų masyvai – McDowell, Baltojo rezervuaro, Prietarų bei Sierra Estrella – supa ir Fyniksą. Pačiame mieste yra Fynikso ir Pietiniai kalnai, tačiau nė viena iš šių kalnų grandinių grožiu negali varžytis su raudonaisiais. Jiems konkurentas gali būti nebent Didysis kanjonas, taip pat esantis Arizonos valstijoje. Deja, mes iki jo nenuvažiavome…
Užtat pakeliui į Sedoną užsukome paganyti akis į Montesumos pilį. Pietų sinagua (ispaniškai “neturintys vandens”) genties žmonės ją pradėjo statyti XII amžiaus pradžioje. Uoloje maždaug 100 metrų aukštyje buvo iškaltas 20 kambarių būstas. Pirmieji gyventojai taip žavėjosi juo, kad pavadino Montesumos – indėnų dievo ir actekų imperatorių vardu.
Netoli nuo šio statinio yra vadinamoji pilis A – kadaise buvęs įspūdingas šešių aukštų, 45 kambarių statinys, iš kurio dabar likę tik likučiai.
Pietų sinagua gentis, pastačiusi net dabar įspūdingai atrodančių pastatų, XV amžiaus pradžioje pasitraukė iš šių vietų. Istorikai iki šiol spėlioja, kas paskatino taip pasielgti – populiacijos gausėjimas, nesutarimai su kitomis gentimis, klimato pasikeitimas, gamtos resursų sumažėjimas, o gal – tikėjimo dalykai.
