Mažai kas žino, kad kultūriškai Tibeto įtaka apima kur kas didesnę teritoriją nei Kinijos provincijos, vadinamos Tibetu, plotas. Daugelis žino apie tibetiečius Indijoje, apie Indijos Himalajuose įsikūrusį Ladaką, Nepale esančią Mustango karalystę ar Butaną, labai glaudžiai kultūriškai susijusius su Tibetu.
Tačiau pačioje Kinijoje tibetiečiai sudaro daugumą Kinijos Činghai provincijos gyventojų, nemažai jų gyvena Gansu, Sičuanio ar Junanio provincijose. Šiose provincijose tibetiečiau gyvena nuo seno. Dar ir šiandien daugelis jų gyvena tradicinį klajoklišką gyvenimą. Be abejo, daugumai Tibetas neįsivazduojamas be Lhasos, Potalos rūmų, Džokango vienuolyno ar Gyantse Kumbumo. Tačiau norintiems patirti tibetietišką kultūrą ir išvengti daugelio su leidimais keliauti Tibete susijusių formalumų, patarčiau pasirinkti kitas istorines Tibeto vietoves.
Tradiciškai Tibetas skirstomas į tris regionus: Amdo, Khamą ir Lhaso regioną. Amdo regionas, dar vadinamas Rytų Tibetu, apima Činghai provinciją ir pietinę Gansu provincijos dalį. Būtent Gansu provincijoje, apie 300 km. nuo jos sostinės Landžou, yra įsikūręs antras pagal svarbą Gelugpos mokyklos vienuolynas – Labrangas. Aplink vienuolyną įsikūrė Siahe miestelis. Čia draugiškai sugyvena tibetiečiai, kurių čia dauguma, musulmonai, valdantys verslą, ir kinai.
Miestas įsikūręs beveik trijų kilometrų aukštyje, apsuptas kalnų. Aplinkui, kiek tolėliau nuo miesto, vešliose pievose gyvena klajokliai tibetiečiai. Kaip ir prieš tūkstančius metų, kiekvieną vasarą jie seka paskui savo bandą į vasaros ganyklas, o žiemą sugrįžta. Dar ir šiandien galima pamatyti tradicines jako vilnos palapines, kuriose gyvena klajokliai. Tiesa, dabar dažnas žiemai turi pasistatęs namelį, įsitaisęs saulės bateriją, kurios sukauptą energiją naudoja apšvietimui.
Tačiau vasarą nameliai ištuštėja ir klajokliai patraukia į savo vasaros ganyklas. Turint gidą tibetietį, galima aplankyti klajoklių šeimą, jie mielai priims, pavaišins tibetietiška arbata su jako sviestu ir tradiciniu patiekalu – tsampa – arbata užmaišytais ir išminkytais miežiniais miltais. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad specifinį kvapą turinti arbata, kaip ir jos pagrindu paruošta tsampa, patiks ne visiems.
Klajokliai tibetiečiai dėvi tradicinius apdarus, kuriuos turi skirtingus vasarai ir žiemai. Moterys dėvi tradicinius sarafanus ir spalvingas prijuostes. Neatskiriamas vyrų klajoklių atributas – peilis ar kalavijas. Moterys nešioja daug sidabro papuošalų, turkio, koralo ir gintaro karolius. Kūdikius motinos nešioja spalvingomis prijuostėmis pasirišusios ant nugaros. Tibetiečiai vaikiukai ypatingai mieli, nors ir nesiprausę, pasišiaušę, tačiau visad su didele šypsena.
Klajokliai dažnai atvažiuoja į Labrango vienuolymo komplekso šventyklas. Ypač daug piligrimų suplūsta didžiausios Tibetiečių šventės - Monlamo festivalio metu. Tai tibetietiškų Naujųjų metų šventė, kai į vienuolyną dalyvauti keturias dienas trunkančiame festivalyje suvažiuoja visų aplinkinių kaimų ir miestelių gyventojai. Jie pasipuošia gražiausiais savo rūbais ir šeimomis keliauja į apeigas. Veža kalnus jako sviesto, smilkalų ir tsampos aukojimams.
Pirmąją festivalio dieną, iškilmingai skambant kriauklėms ir budistinėms giesmėms, išnešamas ir išskleidžiamas milžiniškas budistinis ant audinio tapytas paveikslas – tanka. Tibetiečiai stengiasi prieiti ir užmesti savo aukas – baltus šilkinius šalius kuo arčiau paveikslo vidurio. Tai garantuotų jiems sėkmę visus ateinančius metus.
Antrąją festivalio dieną vienuoliai pasipuošia įspūdingomis kaukėmis ir šoka religinius Čamo šokius. Trečioji diena skirta jako sviesto skulptūroms. Labrango vienuoliai garsėja savo spalvingais kūriniais iš jako sviesto. Net nesitiki, kad iš tokios nestabilios medžiagos kaip sviestas, galima kurti pasakiško grožio skulptūras. Geriausios jų visus metus, iki pat kito festivalio, saugomos vienuolyno muziejuje. Paskutinė festivalio diena skirta didžiajai korai – ritualinei eisenai aplink visą vienuolyno kompleksą. Iš viso maldininkai turi įveikti daigiau nei tris kilometrus. Daugelis jų korą eina kas žingsnį nusilenkdami ir pilnai atsiguldami ant žemės.
Monlamo festivalis yra didžiausia tibetiečių šventė. Jis švenčiamas vasario mėnesį, kai Tibete dar pats viduržiemis ir temperatūra kartais nukrenta iki 15 laipsnių šalčio, dažnai sninga. Tačiau pavargusiems nuo lietuviškos žiemos ir trokštantiems apsilankyti Labrange vasarą taip pat neteks nuobodžiauti. Daugybė įvairiausių festivalių vyksta ištisus metus.
Anksti pavasarį, Tibete jis ateina gegužės mėnesį, galima stebėti įspūdingą prekybą tradicinės tibetiečių ir kinų medicinos žaliava – kirminžole. Tai įspūdingai atrodantis grybas, Kinijoje vadinamas „Žiemą kirmėlė – vasarą žolė“. Ją tibetiečiai renka kalnuose ir tai pagrindinis jų pajamų šaltinis tuo metų laiku. Įspūdingai apsirėdę pardavėjai būriuojasi po kelis ir karštai derasi dėl kainos. Tiesa, jų suderėta kaina lieka paslaptyje, kadangi derybos vyksta plačiose tibetietiškų paltų rankovėse spaudant viens kito ranką. Mėnesiui ar dviem kirminžolė tampa vietine valiuta, kuria galima atsiskaityti parduotuvėje ar užkandinėje.
Vasarą pražysta gražiosios pievos. Tai palankiausias metas žygių pėsčiomis mėgėjams. Per dešimt dienų iš Siahe miestelio galima pėsčiomis nukeliauti iki Činghai provincijoje esančio Repkongo miestelio. Jo prieigose įsikūrusi garsiausia visame Tibete Ūdungo tankų tapybos mokykla. Tiesa, vasarą ji ištuštėja, kadangi jos studentai išvažinėja po mažesnius ir didesnius miestelius tapyti budistinių freskų vienuolynuose ir šventyklose. Tačiau keletas vienuolių lieka ir jie puikiai gali pristatyti savo mokyklą, papasakoti apie tankų tapybos meną, jų simboliką bei taikomąja reikšmę.
Kai sniegas nebetrukdo susisiekimui, galima per mažus tibetietiškus kaimelius ir gyvenvietes nuvažiuoti iki pat Sičuanio sostinės Čengdu, pakeliui aplankant daugybę vienuolynų ir nuostabių gamtos stebuklų.
Taigi besidomintiems Tibeto kultūra ir trokštantiems pamatyti ją savo akimis, bei patirti nepamirštamų kelionės nuotykių, visiškai nebūtina keliauti į Nepalą ir ieškotis tarpininkų, galinčių organizuoti kelionę į Tibetą. Užtenka įsigyti turistinę Kinijos vizą ir skristi į Pekiną. Iš čia parą važiuoti traukiniu ir atsidurti Gansu provincijos sostinėje – Landžou, iš kur ir prasideda nuotykių kupina kelionė į Tibeto Amdo regioną.
