Nors ir žinojome, kad 2000-aisiais metais oro uosto takas buvo gerokai praplėstas, kai lėktuvas staigiai apsisuko 180° kampu taikydamas nusileisti ant tako, stovinčio ant milžiniškų polių prie pat vandenyno krašto, išpylė šaltas prakaitas.
Pavergė iš pirmo žvilgsnio
Ši Portugalijos sala, kaip ir žemyninė šalies dalis, priklauso Europos Sąjungai. Čia atsiskaitoma eurais, o Europos Sąjungos piliečiai gali laisvai įvažiuoti į šalį. Nepaisant to, nustebom, kai atvykus niekas nepatikrino mūsų pasų.
Madeira pavergė iš pirmo žvilgsnio. Prasivėrus jaukaus oro uosto durims, mus pasitiko išpuoselėti gėlynai, palmės ir beribės Atlanto platybės, kur tolumoje stūkso negyvenamos Madeiros archipelago salos, Ilhas Desertas.
1419 m. salyną atrado Portugalų keliautojas Chuanas Gonzalesas Zarko (João Gonçalves Zarco), jo paminklas šiandien žvelgia į salos kolonistų palikuonis Madeiros sostinės Funčalio centre.
Funčalyje gyvena beveik pusė iš visų 250 tūkstančių salos gyventojų. Skirtingai nei kitose salos vietose, sostinėje verda aktyvus gyvenimas. Į Funčalio jūrų uostą kasdien užsuka kruiziniai laivai, taip pagausindami turistų būrį mieste. Sutinkom daug vokiečių, britų ir prancūzų, bet nei vieno lietuvio. Matyt, tik laiko klausimas, kada Madeirą užplūs keliauti mėgstantys tautiečiai.
Amžino pavasario žemė
Turistus į salą traukia ne tik gerai išvystytos turizmo paslaugos ir stulbinančio grožio gamta, bet ir puikus subtropikų klimatas, pasižymintis šiltomis vasaromis bei švelniomis žiemomis. Vidutinė oro temperatūra Madeiroje svyruoja nuo 22°C vasarą iki 16°C žiemą, o Golfo srovė net ir „šaltuoju“ sezonu jūros vandenį sušildo apie 18°C, todėl poilsiautojai čia lankosi ištisus metus. Vietiniai sako, kad nusikalstamumas Madeiroje beveik neegzistuoja.
Palankaus klimato dėka saloje vešinčių egzotiškų augalų gausa mus pribloškė. Daugelis jų buvo atvežti iš įvairiausių pasaulio kraštų ir sėkmingai prigijo Madeiroje. Pakelėse keroja laukinės kalijos, alijošių krūmai, eukaliptų giraitės. Ne tik miestų parkuose, kuriuos aplankyti vargu ar užtektų kelių dienų, bet ir vaizdingų kaimelių sodybose tarp kitų nerėgėtų augalų žydi kamelijos, retų rūšių orchidėjos ir strelicijos, dėl savo išskirtinės išvaizdos dar vadinamomis rojaus paukštėmis. Beje, ši gėlė laikoma Madeiros simboliu.
Vulkaninės kilmės salos dirvožemis labai derlingas, tačiau žemę dirbti čia akivaizdžiai sunku. Kėlė nuostabą stačių kalnų pašlaitėse supilti terasiniai žemės sklypeliai, sutvirtinti akmenų užtvaromis. Juose auginamos daržovės, noksta daugybė citrusinių ir tropinių vaisių – papajos, avokadai, mangai.
Ūkininkai mums juos nebrangiai siūlė pirkti tiesiog šalikelėje. „Anuna“, – juokingai ištarė vienas prekeivis, kai jo paklausėme kokį vaisių mums davė paragauti. Ir nors šis pavadinimas mums nieko nepaaiškino, gabalėlis didelio sultingo vaisiaus greitai ištirpo burnoje. Tik vėliau pavyko sužinoti, kad tai hibridinis anonos vaisius, kilęs iš Amerikos tropikų ir įleidęs šaknis Madeiroje.
Vietinės virtuvės ypatumai
Per salą driekiasi gausūs vynuogynai ir bananų plantacijos. Madeira nuo seno garsėja spirituotu, malonaus skonio vynu, kurio svarbą salos ekonomikai primena vyno šventės, rengiamos kiekvieną rudenį nuimant vynuogių derlių.
Bananai yra neatsiejama madeiriečių valgiaraščio dalis. Iš jų gaminami ne tik alkoholiniai gėrimai, bet ir gardus džemas, kurį kiekvieną rytą radome ant pusryčių stalo. Keptas bananas valgomas su juodąja kardžuve. Portugalai ją vadina „espada“ ir sužvejoja net kelių šimtų metrų gylyje prie Madeiros krantų. Restorane šio skanaus tradicinio patiekalo paragavome už maždaug 10 eurų (35 LT).
Geriau pirma paragauti, o tik po to pamatyti, kaip ši žuvis atrodo, nes gali dingti apetitas. Ungurį primenanti juodoji kardžuvė atgraso savo didžiulėmis išsprogusiomis akimis ir aštriais dantimis. Ją išvydome, užėję į Funčalio turgų. Nors žuvies skyriuje kvapas nosį riečia, čia žioplinėja daug smalsių turistų, kurie kviečiami ir į nemokamą Madeiros vynų degustaciją kitame turgaus gale. Įdomu, kad nemažai turgaus prekiautojų vilki tautiniais drabužiais.
Net su žemėlapiu paklydome, bandydami surasti vieną įžymiausių Madeiros vietų – atokų Curral das Freiras slėnį salos gilumoje. Ironiška, nes šiame kalnų apsiaustame slėnyje senais laikais nuo piratų slėpdavosi Funčalio Santa Claros vienuolyno vienuolės. Kelią geranoriškai padėjo surasti vietiniai žmonės.
Šioje vietovėje dosniai užderantys kaštonai jiems yra maisto ir pasipelnymo šaltinis. Iš kaštonų kepama duona, pyragai, gaminamas saldus likeris. Bet turbūt labiausiai turistų mėgstamas skanėstas – keptuvėje skrudinti kaštonai, pabarstyti druska. Jais pasisotinom po kelių kasnių.
“Šįvakar gatvės bus tuščios”,- kartą šypsodamasi mus perspėjo viešbučio darbuotoja, paaiškinusi, kad tuoj prasidės rungtynės tarp Madeiros ir žemyninės Portugalijos futbolo komandų. “Mūsų vyrai pamišę dėl futbolo”,- pridūrė ji. Pasirodo, garsi portugalų futbolo žvaigždė Cristiano Ronaldo užaugo Madeiroje.
Daugelis vietos gyventojų gerai kalba angliškai. Ne kartą sustojus ko nusipirkti mažose kaimelių parduotuvėlėse, čia mėgstantys rinktis senyvo amžiaus vyriškiai mus puolė kalbinti, vaišinti vynu.
Vienoje smuklėje prisėdom išgerti populiaraus kokteilio „poncha”, kuris suplakamas iš saloje auginamų cukrašvendrių spirito, šviežiai išspaustų citrinos sulčių ir pagardinamas medumi. Labai skanu, bet už vairo sėsti jau būtų rizikinga.
Vairuoti nelengva
Pažintinėms išvykoms po salą turistai dažnai naudojasi palyginti nebrangiomis taksi paslaugomis arba, kaip mes, išsinuomoja automobilį. Patartina nuomotis kuo mažesnį ir su galingesniu varikliu. Madeiroje vairuoti nelengva, ypač kalnų keliais, kurie vingiuoti ir statūs. Kartais kelyje dviems automobiliams nelieka vietos prasilenkti.
Be naujai nutiestų modernių tunelių, kurie pagreitina susisiekimą, saloje tebenaudojami seni, neapšviesti prastos būklės tuneliai. Pro juos riedant mūsų automobilio stiklus ne kartą stipriai aptaškė per tunelių sienas varvantys kalnų upokšniai.
Prie kai kurių senų siaurų kelių stovi kelio ženklai, perspėjantys apie galimą uolų nuolaužų griūtį. Pabrėžiama, kad atsakomybė jais naudojantis tenka pačiam vairuotojui. Tačiau, kaip taisyklė, jų nepaiso net didelių turistų autobusų vairuotojai, nes važiuojant būtent šiais keliais atsiveria gražiausi vaizdai į vandenyną. Matyt, todėl temstant šie keliai uždaromi, antraip nelaimių kažin ar būtų išvengta.
Madeiros sala tėra 57 km ilgio ir 22 km pločio, tačiau kelionė iš vieno miestelio į kitą trunka ilgiau nei mums įprasta keliaujant lygiu keliu. Benzinas brangesnis negu Lietuvoje – apie 1,25 euro (4,30 LT) už litrą.
Pėsčių keliautojų rojus
Vis dėlto smagiausias būdas pažinti salos unikalią gamtą yra pėsčiomis. Ne veltui Madeira vadinama pėsčių keliautojų rojumi – salos žemėlapyje pažymėti takeliai padebesiais vingiuoja į svaiginančio aukščio kalnų viršūnes ir nuošaliausius kampelius, kur nėra kelių.
Daug žygeivių takų eina palei „levadas”. Tai yra šimtmečių senumo drėkinimo kanalai, kuriuos nutiesti užsimojo salos naujakuriai, norėdami vandeniu iš kalnų aprūpinti sausringesnius dirbamos žemės plotus. Bendras levadų ilgis siekia apie 2 tūkstančius kilometrų, vietomis jos vagoja kalnuose iškirstus tunelius ar grėsmingai pakimba virš gilių tarpeklių.
Mes pasirinkom nesunkų 8 km maršrutą, kuris levados takais mus nuvedė pro šniokšiančius krioklius ir vešlią, smaragdo žalumo augmeniją į kerintį lauro medžių mišką. Neapleido jausmas, kad esame džiunglėse. Apie šio miško unikalumą liudija jį sauganti UNESCO organizacija – tai didžiausias pasaulyje išlikęs lauro medžių miškas. Tokie miškai buvo plačiai paplitę prieš milijonus metų, beveik visus juos sunaikino klimato kaita.
Kuklaus dydžio sala stebino savo gamtos įvairove – siekiant apsaugoti jos vertingą palikimą, Madeiroje paskelbti net penki draustiniai. Vienas gražiausių – beveik žmogaus nepaliestas São Lourenço pusiasalis, kurio uolėti skardžiai mums gniaužė kvapą.
Nepraleidome progos išsimaudyti tarp lavos rifų ant vandenyno kranto natūraliai susiformavusiuose baseinuose. Kone visą Madeiros salą juosia aukšti akmenuoti krantai – smėlėtų paplūdimių mažai, o ir tie daugiausiai tamsaus vulkaninio smėlio. Pasivoliojus ant šio drėgno smėlio, maudymosi kostiumėlis neatpažįstamai pasikeitė ir jį teko išmesti – juodų smiltelių nepavyko išplauti.
Savaitės - per mažai
Savaitė Madeiroje pralėkė kaip viena diena, neužteko laiko viską pamatyti ir patirti. Vaikštinėjant po Funčalio prieplauką, gundė galimybė su patyrusiais žvejais plaukti į žūklę vandenyne, ištraukti didžiaakį tuną, marliną ar net ryklį. Pasirinkome ne mažiau įspūdingą išvyką prie salos krantų „Santa Maria“ laivu. Iš raudonmedžio pačioje Madeiroje pastatytas laivas yra Kristupo Kolumbo burlaivio kopija. Tokio pat pavadinimo laivu Kolumbas, keletą metų gyvenęs Madeiros salyne, leidosi i savo pirmąją ekspediciją per Atlantą.
Vos tik išplaukėmė į atvirą vandenyną, už borto ėmė strykčioti delfinai. Laivo įgula pasakojo, kad čia dažnai ieškodami maisto apsilanko ir banginiai. Trumpam stabtelėjome pasigrožėti didinga 580 m aukščio Cabo Girão uola. Ši viena didžiausių uolų Europoje ypatinga dar ir tuo, kad jos papėdėje, ant mažo žemės lopinėlio šalia kranto želia vynuogynai, kur žemdirbiai patenka specialiai jiems ant uolos pastatytu kabeliniu keltuvu.
Į vandenyną prietaringai sviedę saują monetų, pažadėjome sau kada nors į Madeirą sugrįžti.
