Aplink pasaulį dviračiais per 525 dienas: badas, karštis ir nežinomybė Afrikoje

Ar įmanoma pasaulį apvažiuoti dviračiu? Goda Čiplytė, vilnietė anglistė, nė nemirktelėjusi atsakytų „taip“, nes ji tai padarė. Prieš penkiolika metų, kai Lietuva gyveno dar tik pirmąjį savo nepriklausomybės dešimtmetį, keturi keliautojai savanoriai iš Lietuvos susiruošė dviračiais apvažiuoti pasaulį.

Tada ne tik mes, bet ir pasaulis buvo kitoks – tik nedaugelis posovietinių šalių gyventojų išdrįsdavo leistis į tolimas šalis, Jugoslavijoje vyko karas ir daug kas atrodė kitaip. Tai buvo tikra avantiūra, perujiečiui Valteriui Ramonui kainavusi gyvybę.

DELFI toliau spausdina G. Čiplytės knygos „Ir aš buvau Afrikoje. Aplink pasaulį dviračiais per 525 dienas“ ištraukas.

+ 37 C

Kai vasario viduryje lėktuvas pakilo iš Argentinos, Buenos Airių, ten buvo pats vidurvasaris. Europą gniaužė šaltis, o čia, Ganoje, dusino pirtis. Išlipę iš lėktuvo pasijutome patekę tiesiai į lietuvišką kaimo pirtį, kai ant įkaitintų akmenų užpili vandens. Tvokstelėjo karšti garai ir pasklido kažkoks degėsių kvapas.

Į Akrą atvykome gerai, bet ne be problemų. Nespėjus nupjauti lipnios juostos, pakuojant dviračius oro uoste, Edvardui nušvilpė jo juodą krepšį. Jame buvo fotoaparatas ir videokamera. Edvardas sakė pasidarysiąs galą. Atrodė susenęs ir be jokio ūpo. Jam kelionė atrodė beprasmiška, nes naujos kameros nusipirkti nebegalės. Fotoaparatą – gal. Gediminą palikome Buenos Airėse. Liūdna dėl Edvardo ir karšta – dieną +37 C, naktį +28 C.

Nebuvo elektros, neveikė telefonai – visa tai dėl vėjo ir stiprios liūties. Sustojome vienoje didelėje šiaudinėje kavinėje, kad pasislėptume nuo sunkių debesų ir pailsėtume. Aš mėgavausi gaivinančiu lietumi stovėdama lauke tik su maudymosi kostiumėliu.

Visus daiktus palikau kavinėje. Staiga kažkas šūktelėjo, grįžtelėjau atgalios, o vandens pritvinkęs stogas žnegtelėjo tiesiai po kojomis, prispausdamas dviračius prie grindų. Šoktelėjau prie sienos ir taip išlikau gyva. Nuostoliai nebuvo tokie dideli, kaip galėjo atrodyti iš pradžių, – šiek tiek apgadintas mano dviratis ir Achmedo fotoaparatas.

Tarptautinės moters dienos proga Dramblio Kaulo Krante suvalgiau keturis kiaušinius ir išgėriau keturis litrus vandens.

„Summertime“ Gvinėjoje

Labe, Gvinėjos viduryje, praleidome net dvi naktis, daugiau nei leido maršruto tvarkaraštis. Afrikoje buvome penkiese – Slavekas, Valteris, Sigitas, Edvardas ir aš. Kiti, išvarginti maliarijos, grįžo namo.

Po ilgos ir varginančios kelionės ilsimės Katalikų misijos bažnyčioje. Penkias dienas važiavome palei Liberijos ir Siera Leonės sieną. Mano tėvas maldavo: „Dukra, nevažiuok per tas šalis.“ Teisybė, aš irgi nenorėjau, kad mane nušautų. To nenorėjo ir nesitikėjo ir pabėgėliai, kuriuos sutikome važiuodami. Danane – jų susibūrimo centras Dramblio Kaulo Krante. Mokykloje, mus priglaudusioje nakvynės, jie vakarais mokosi prancūzų kalbos, kad adaptuotųsi ir pradėtų naują gyvenimą.

Sutikome draugiškus angliškai kalbančius berniukus. Jie pasakojo, kad dažnai neprivalgo, parodė skurdžią stovyklą, kurioje gyvena. Sutikau jauną vyrą, kuris maldaute maldavo: „Padėk man iš čia ištrūkti.“

Štai tokia yra Afrikos realybė. Dauguma afrikiečių mano, kad mano adresas garantuoja jiems kelią į baltųjų pasaulį. Nors aš per mėnesį įveikiau juodųjų fobiją ir suprantu jų negandas, žinau, kad niekada negalėsiu padėti galybei žmonių.

Išsiųsti elektroninį laišką čia yra labai brangi ir retai pasitaikanti galimybė. Priekyje – kelionė per Kundaros nacionalinį parką, didžiausia nežinomybė – Vakarų Sachara. Tada – Senegalas, į kurį atvyksime iš Pietų.

Iš kaimiūkščio išlydėjo kunigas. Apsižergė motociklą ir, sukėlęs dulkių debesį, lengvai mostelėjo sekti paskui. Stabtelėjo priešais rausvą dulkėtą kelią ir palaimino mus.

Žmonės liko užnugaryje – prieš mus atsivėrė kitoks pasaulis. Priešais – laukinė dykuma pavasarį – žydinti ir gundanti savo karščiu ir nežinomybe.

Priešpiečiams sustojau didžiulio medžio paunksmėje, išsiėmiau tris nedidelius apelsinus ir lupdama klausiausi tylos. Nuščiuvę medžiai, gyvuliai, besislepiantys nuo saulės, – sekundėlę pasirodė, kad girdžiu Elą Ficdžerald sunkiai, lėtai ir tingiai dainuojant „Summertime“.

Apelsinmedžiai niūriuose ir tuščiuose vietinių juodaodžių lūšnelių kiemuose atrodė tarsi žavios mūsų Kalėdų eglutės, o aš staiga į juos bevėpsodama tarsi mažas vaikas užsigeidžiau tų nepasiekiamų kalėdinių saldainių. Paprašiau vietinio vaikigalio nuraškyti man vieną. Mano nuostabai, vaikai atnešė jų pilnus glėbius. Susigėdau. Atsidėkodama pasiūliau duonos. Jie neatsisakė.

Tačiau rankose apelsinai pasirodė visai ne tokie, kokius įsivaizdavau esant. Spalva žalsvai geltona, žievė surambėjusi. Kieta kaip moters krūtys, galinčios pamaitinti penkis alkstančius vaikus iškart, nors, jei reikėtų, pamaitintų ir visą dešimtį.

Tikriausiai atrodau pamišusi, na, bet juk tokia ir esu, tačiau moters įvaizdis persekiojo mane visą dieną tarsi geroji šmėkla. Vakarėjo. Mano rankos ir kojos nuvargo ir vėl ėmė tirtėti, mat visą laiką pamažu leidomės nuo aštrių akmenuotų kalvų. Su bičiuliu akimirkai sustojome, norėjau atsipūsti. Staiga jis pasisuko į mane:

– Klausyk, ar tu neišsikvėpinusi?

– Ką čia paistai. Juk esame vidury dykynės.

– Mane persekioja švelnus malonus moters kvapas.

– Taip, aš irgi jį jaučiu.

– Žinai, ką jis man primena?

– Kad esi nesiprausęs tris dienas.

– Laimingą moterį! Ji atsisėda, pažvelgia į veidrodį, kremu tepa veidą, kvėpinasi, šukuojasi ir nusišypso, nes žino, kad ateisiu aš, – tarė Valteris.

O saulė, didžiulis blyškus pasaulio apelsinas, ritosi žemyn.

Kelias pasidarė dar prastesnis, radosi daugiau akmenų. Matyti vis sunkiau, ėmėm klupinėti. Nulipau nuo dviračio, ėjau pėsčia ir stūmiau dviratį. Netrukus pasiekėme lygesnį taką, atvedusį į platų lauką – kietą juoda lava aptekusią žemę be jokios augalijos. Išvydom kaimą. Kai jį pasiekėme, gavome po saują ryžių ir žemės plotelį atsigulti.

(Bus daugiau)

xxx

Goda Čiplytė – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos anglų kalbos mokytoja, aistringa keliautoja dviračiais. Apvažiavusi pasaulį dviračiu Goda įgyvendino savo svajonę ir įrodė – jei moteris nori, ji gali viską. Keliautojos gyvenimo credo – laikas priklauso mums.

xxx

Knygoje emocingai ir nuoširdžiai, be pagražinimų, su geru humoru ir originaliais vertinimais, gana literatūriškai aprašomi įspūdžiai, kurių autorė patyrė važiuodama dviračiu aplink pasaulį su draugais iš įvairių šalių.

Tik kelionėje gali patikrinti save ir kitus, suprasti, kokių neišsemiamų klodų slypi kiekviename mūsų. Per 525 dienas apkeliautas pasaulis, nuvažiuota 23 500 kilometrų dviračiais. Tai buvo tikra avantiūra, vienam iš žygeivių kainavusi gyvybę.

xxx

G. Čiplytės knygą „Ir aš buvau Afrikoje. Aplink pasaulį dviračiais per 525 dienas” išleido “Mažoji leidykla” (direktorė – Inga Liutkevičienė, žinoma žurnalistė, lietuviškų bestselerių autorė, bendraautorė ir sudarytoja).

Knygą galima įsigyti visuose šalies knygynuose, taip pat ir internetu bei susisiekus su leidėja el. paštu [e-mail]

Godos Čiplytės, Edvardo Žižio ir Sigito Kučo asmeninio archyvo nuotr.