Antarktida: sveiki atvykę į pingvinų ir mokslinių stočių šalį

Nesvetingai šaltą ir amžinai baltą žemyną galima aplankyti tik labai trumpą laiko tarpą: nuo lapkričio iki kovo mėnesių, kuomet čia vyrauja kiek šiltesni, vasariški orai. Kitu metų laiku temperatūra nukrenta žemiau -40 laipsnių ir joks transportas čia nekeliauja, užsidaro ir mokslinės stotys.

Antarktidą patogiausia pasiekti iš Ušuajos, piečiausio pasaulio miesto, nutolusio nuo Argentinos sostinės Buenos Airių per daugiau nei 4000 kilometrų. Nors pats miestelis visai neišvaizdus ir daugiau primena industrinį rajoną su viešaisiais ir gyvenamaisiais pastatais, tačiau išdidžiai skelbiasi esąs “vartais į Antarktidą ir Ugnies žemę”.

Kainos čia anaiptol nekuklios (priešingai nei išvaizda), tačiau, kur beužsuktum, restoranai pilni, viešbučiai taip pat (žinoma, sezono metu), parduotuvėse irgi gausu žmonių. Ko ir reikėtų tikėtis, importuotų prekių kainos skausmingai išpūstos, tačiau reikia įvertinti ne tik didelę muito mokesčių, bet ir ženklių transportavimo kaštų naštą.

Ušuajoje, be muziejų ir kalėjimo, nuo kurio veiklos pradžios skaičiuojama miesto įkūrimo data, žymių ir įdomių objektų daugiau kaip ir nėra. Daugelis turistų čia atvyksta turėdami tikslą - susipažinti su Ugnies žemės nacionaliniu parku ar pakeliauti po Antarktidą.

Taigi, apie pastarąją. 1000-čio kilometrų kelionė į pietus laivu per Dreiko sąsiaurį trunka nuo pusantros iki dviejų dienų. Deja, tai nėra ypač maloni išvyka: ją dažnai lydi nuolatinės 4-6-ių metrų aukščio (o kartais net ir įspūdingesnės, siekiančios visus 10 metrų!) bangos ir stiprus 30-40 mazgų greičio vėjas. Priežastis paprasta: šioje geografinėje platumoje tarp Antarktidos ir kitu žemynų nėra jokio kontinento, jokių didesnių salų, todėl jūrų srovės nevaržomos keliauja sūkuriais aplink Antarktidą, formuodamos didžiules bangas ir siautulingus vėjo gūsius. Taigi jau nuo pat kelionės pradžios laukia nemenkas išbandymas jūrlige ir pora bemiegių naktų, besiklausant bangų mūšos į laivo bortą ir nuo smūgių laikas nuo laiko sudrebančių kajutės sienų. Neguodžia ir mintis, jog tuo pačiu keliu teks grįžti ir atgal.

Maksimalistai, besitikintys kone iki pietų poliaus nusigauti, turės nusivilti, nes jūrinės kelionės, trunkančios nuo 10-ties iki 18-os dienų (kartu aplankant Folklendų ir Pietų Džordžijos salas), piečiausiąjį ledinį žemyną pasiekia tik šiaurinėje Antarktidos pusiasalio dalyje. Antarktidos pusiasalis- šiauriausia Antarktidos žemyno atšaka, 1300km ilgio “uodegėlė” besidriekianti nuo žemyninės dalies link Pietų Amerikos. 1A klasės ledo laivai, kuriais dažniausiai gabenami turistai, toliau į pietus negali prasibrauti, ledų sangrūdos giliau tepraleistų tik ledlaužius, kurie šiuo metu naudojami beveik išskirtinai tik mokslinėms ekspedicijoms.

Dienos, praleistos laive kertant Dreiko sąsiaurį, nepraeina veltui: ekspedicijos įgulos nariai- mokslininkai, jūrų biologai, ornitologai, ichtiologai, geologai, gamtosaugininkai - organizuoja paskaitas, dalinasi žiniomis ir patirtimi, moko skaityti gamtos ženklus, pažindina su gyvūnų ir paukščių rūšimis, jų elgsena. Antrąją kelionės dieną amžinojo įšalo žemė ima siųsti pirmuosius savo egzistencijos įrodymus - didžiulius ledkalnius, tingiai plūduriuojančius vandenyne, jų ilgis gali siekti net iki 20-ties kilometrų!

Plaukiant žadą atima ledo luitai, kurių aukštis siekia apie 20-30 metrų ir nuo laivo denio tenka užversti galvą, besigrožint šių baltų milžinų raižiniais ir masyvu. Panašių įspūdžių pakaks ir vėliau, guminėmis valtimis plaukiojant po Antarktidos pusiasalio kanalus, stebint 2-3 kilometrų aukščio kalnus, kurie atrodo dar didingesni ir todėl, kad stiebiasi viršun nuo jūros lygio, kitaip nei žemyninės kalnų viršūnės, kurios neretai jau tupi ant storos žemyninės plutos ir todėl nebeatrodo tokios aukštos, kaip tikėtumeisi pagal pateikiamus aukščio duomenis.

Tik nedaugelis vietų svetingai leidžia pasidžiaugti savo prieigomis, pabraidyti balta sniego danga užklotais paplūdimiais, užkopti įkalnėn ir nuo jos pasigrožėti vaizdais, smagiai nušliuožti žemyn ar pasmalsauti prie perinčių pingvinų kolonijos. Kai kuriose vietose netgi draudžiama išlipti i krantą, kadangi vyksta moksliniai darbai ar saugomos vietinės faunos populiacijos, pvz., stebimos labai lėtai augančios samanos (jų augimo greitis vos keli milimetrai per metus!), kitur siekiama ištirti žmogaus poveikį pingvinų kolonijoms, tiriamos atskiros populiacijos - sąlytis su žmonėmis lyginamas su kita netoliese įsikūrusia pingvinu grupe, gyvenančia izoliuotai.

Keliose apsilankymo vietose įkurtos mokslinės stotys. Kai kurios iš jų veikia, kitose, akivaizdžiai, prieglobstį dažniau randa pingvinų kolonijos. Britai vieną tokią Port Lockroy stotį išradingai pavertė muziejumi, bylojančiu apie atšiaurias, vienišas ir sudėtingas mokslinių ir techninių darbuotojų gyvenimo sąlygas ir asketišką buitį 60-taisiais 20-tojo amžiaus dešimtmečiais šioje stotyje. Šiuo metu čia veikia ir piečiausias pasaulio pašto skyrius, iš kurio galima išsiųsti atvirlaiškį, pažymėtą Antarktidos antspaudu (žinoma, ne oficialiu) arba įsigyti kokį tipinį suvenyrą: marškinėlius ar puodelį su užrašu Port Lockroy ir stoties geografinėmis koordinatėmis ir, be abejo, papuasinio pingvino atvaizdu.

Kad sąlygos mokslinėse stotyse nebuvo tokios jau malonios, byloja faktas, kad vieną Argentinos mokslinę stotį Cierva Cove įlankoje nusivylęs tyrėjas net padegė, kad tik netektų joje praleisti dar vieno ilgo ir šalto sezono.

Beje, kai kuriose stotyse gyvenimas verda ištisus metus, o dar ne taip seniai Argentinos stotis Esperanza (isp. Viltis- aut.past.) registruodavo kūdikius, gimusius Antarktidoje, taip siekiant užtikrinti savo kąsnį Antarktidos žemių dalybose.

Na, o išsiilgusių ‘nepaliestos gamtos’ Antarktidoje laukia be galo malonus atradimas: nei albatrosai, nei pingvinai, nei ruoniai žmonių nebijo, matyt, įpratę, visgi per metus Antarktidą aplanko apie 40 000 turistų. Kita vertus, sutinkami žmonės jiems grėsmės nekelia (kaip gera, kad čia jau nebevyksta banginių ir ruonių medžioklės), todėl smalsumas dažnai būna abipusis- trypčioja dvikojai, apsišarvavę fotoaparatais ir išmaniaisiais telefonais, o pingvinai irgi kraipo galvas, žiūrinėja, tarytum stebisi, kas gi čia tokie, kodėl taip keistai atrodo. Paspokso, pakedena plunksnas ir nurypuoja jiems vieniems težinoma kryptimi.

Adelės pingvinai yra vieni mažiausių, bet tuo pačiu vieni guviausių iš Antarktidos pingvinų. Vienas malonumas stebėti jų grupes, rypuojančias palei krantą. Pūškuoja visi drauge lyg apvalainos močiutės apsikrovę pirkinių maišais, lyg kažkur toli būtų pas gimines išsiruošę kartu su visa užgyventų metų ir nešulių našta. Ir čia nei šio nei to, grupės vedlys sustoja. Kaipmat sustoja ir visi kiti iš paskos, lyg sutarę būtų. Dairosi, kraipo galvas į visas puses, sakytum, patys stebisi, ne tik kodėl sustojo, bet išvis, į kur ir ko ėjo. Stoviniuoja lūkuriuoja, kol vienas kuris pagaliau pajuda. Visi kaip žirniai pabyra jam iš paskos. Į jūrą? Ir mes kartu! Į kalną? Ir mes kartu!

Adelės pingvinai yra ne vieninteliai, kuriuos čia galima sutikti: antarktiniai pingvinai savo išvaizda primena britų policininkus. Jų galvelės atrodo lyg papuoštos juodu šalmu, prisegtu prie smakro dirželiu. Angliškai jie tiesiog pagal šį keistą bruožą taip ir vadinami „chinstrap penguins“.

Nereti ir papuasiniai pingvinai: šie stebėtojams kelia daugiausia juoko, ypač savo išmone. Kadangi šie gudragalviai dažniausiai kuria lizdus gerokai aukštesnėse vietose nei kiti jų gentainiai, jiems tenka gerokai paplušėti keliaujant sniegu ar ledu aukštyn-žemyn. Kad palengvinti tolimą ir neretai gana sunkų kelią, šie pingvinai įsigudrina šliuožti pilveliu ne tik leisdamiesi, bet ir kildami įkalnėn! Iriasi pelekais, mataruoja kojelėmis, vaizdas išsyk kelia šypseną. Lygiai taip pat smagu juos stebėti vagiančius akmenėlius iš kaimyno lizdo tiesiai šiam iš panosės.

Ruoniai paprastai tingiai ilsisi lyg riebios dešrelės ant ledo lyčių ar pakrantėse, ir dažniausiai tepalepina smalsius žiūrovus žiovuliu ar apsivertimu ant kito šono. Vedelio ruoniai, krabaėdziai ruoniai, jūrų drambliai, leopardiniai ruoniai.. Įvairovė nemenka, kaip ir tikimybė juos pastebėti, palaimingai drybsančius sniego paplūdimy.

Stulbinančio dydžio ledynai, besidriekiantys tolyn už horizonto yra vieninteliai nuolatiniai šios atšiaurios žemės liudininkai. Praeis keli mėnesiai, ir vasario pabaigoje - kovo pradžioje pakrantėse neliks pingvinų, ruonių, albatrosų, teliks tik šaltas kraštovaizdis ir kelios argentiniečiu šeimos Esperanza stotyje, čia gyvenančios ištisus metus kartu su vaikais, lankančiais bazės mokyklą.