Akimis neaprėpiamoje žydrynėje iš karto pradėjau ieškoti papirusinių valčių.

Būtent čia žymusis keliautojas Turas Hajerdalas nusisamdė du indėnus valčių statytojus ir nusivežė juos į Egiptą. Ten buvo pastatytas garsusis papirusinis laivas „Ra“, kuriam buvo lemta perplaukti Atlanto vandenyną.

Plaukiant Titikakos ežeru stebina viskas. Pirmiausia plaukiojantys indėnų kaimai. Jų statybos technologija iki absurdo paprasta. Atpjaunamos ilgos užpelkėjusių nendrynų juostos ir nuplukdomos į reikiamą vietą. Ten kelios dešimtys tokių juostų sujungiamos ir sutvirtinamos tarpusavyje. Taip suformuojama dviejų šimtų kvadratinių metrų sala. Ant suformuoto pagrindo klojami keli nendrių sluoksniai, permaišant juos su dumblu. Tai ir yra sala, ant kurios statomi namai, paukščių aptvarai, žuvų saugyklos ir net ligoninės.

Tačiau savo grožiu viską nukonkuruoja papirusiniai laivai. Būtent laivai, nes valtimis juos vadinti man neapsiverčia liežuvis. Tai tiesiog meno šedevrai, panašūs į milžiniškus drakonus. Lengvi lyg pienės pūkas, paprastai valdomi, jie grakščiai slysta ežero paviršiumi. Gaila, kad laivai labai neilgaamžiai. Retas kuris tarnauja ilgiau nei metus. Tačiau plaukti jais yra vienas malonumas ir jautiesi lyg popieriniame laivelyje.

Dar neatsigavus nuo patirtų įspūdžių greitaeigiu kateriu pasiekiame Takile salą. Kitoje ežero pusėje jau matosi Bolivijos krantai. Mums lemta pėstiems pakilti 600 metrų aukštyn į salos viršūnėje esantį miestelį. Lipu ir į šuns dienas keikiu save ko čia atsitrenkiau. Tai kelionėse kartojasi jau ne pirmą kartą. Matyt, valios manyje yra per mažai.

Tuo tarpu optimizmo jokio, nes bijau, kad spurdanti širdis neiššoktų iš krūtinės. Labai jau dažni ir greiti yra pakilimai ir nusileidimai, kuriuos patiriu šioje kelionėje. Tuo tarpu aukštyn ir žemyn zuja miestelio vaikai ir siūlo man kažkokias žoles. Veju juos šalin, o jie žiūri savo nustebusiomis ir užuojautos pilnomis akutėmis į kvailą svetimšalį. Galiausiai suvokiu, jog jie siūlo pauostyti žolės. Taigi uostau ir „eurika“ – kvėpuoti tampa lengviau ir nuovargis mažėja. Taigi pakišu žoleles sau po nosimi ir lipu toliau.

Kai jėgų praktiškai nelieka, pasiekiame pagrindinę salos aikštę. Tai ką išgirstu čia, vėl netelpa mano galvoje. Gyventojai nors ir kalba kečua dialektu, etniniu požiūriu visai nepanašūs į indėnus. Čia neveikia jokie Peru įstatymai(jei iš viso jie kur nors veikia).

Bendruomenė, kurią sudaro du tūkstančiai žmonių, gyvena uždarą gyvenimą. Sala turi savo merą ir šešis vicemerus, kuriuos gali atpažinti pagal juodas plačiabryles skrybėles. Valdžios privilegija yra parinkti jaunikiams nuotakas, nes esant mažai bendruomenei ir laikantis senų papročių, reglamentuojančių santuokas tik tarp salos gyventojų, egzistuoja rimta kraujomaišos problema.

Atkreipiu dėmesį į komišką ir labai nevyrišką vaizdą. Saloje visi vyrai mezga. Įdomiausia, jog mezga sau kepures, pagal kurių spalvą galima spręsti jaunikis jis, ar solidus vedęs vyras.

Įdomus dar vienas faktas, kad saloje nebūna jokių nusikaltimų. Kokie skirtingi ir panašūs mūsų kraštai. Nejučiomis prisimenu, jog panašią bendruomenę jau teko matyti Egipte, Nubijos saloje prie Asuano. Niekaip manęs neapleidžia mintis, kaip vietiniai gyventojai gali tokiose aukštumose lengvai nešioti sunkius nešulius, bėgioti, arba žaisti futbolą.

Pradžioje galvojau, kad viskuo kaltas yra besaikis kokos vartojimas. Daug vėliau sužinojau, kad Peru indėnams amžių bėgyje susiformavo visai kitokia plaučių struktūra, o kraujyje raudonųjų kraujo kūnelių yra žymiai daugiau nei pas mus. Tai padidina jų ištvermę aukštikalnėse, išretinto oro sąlygomis.

Bus daugiau.

Kelionės Peru akimirkos:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)