Daugumoje vietų piemenų nameliai iš viso stovi vieniši kalnuose. Mane iki šiol persekioja vaizdas, kai moteris, apsijuosusi spalvingu pončo, kuriame miega kūdikis, vienui viena mina kalnų takais. Iš pažiūros jai ne daugiau, nei 15 metų. Situacijos tragizmą didina faktas, jog dešimties kilometrų spinduliu nėra gyvenamų vietų. Reikia būti dideliu optimistu, kad ryžtumeisi tokiai kelionės avantiūrai. Tačiau tai jų kalnai, jų likimas ir jie žino ką daro.
Ryškus pončas labai išsiskiria monotoniškame kalnų fone, todėl, reikalui esant, vieniša keleivė matosi iš labai toli. Ne atsitiktinai akcentuoju žodį keleivė, nes Anduose keturioms moterims vidutiniškai tenka vienas vyras.
Keista, bet priežastys labai žemiškos. Tarp vyrų tarpe labai paplitęs alkoholizmas. Nuolatinis piskos vartojimas kartu su koka, vyrų pragyvenimo vidurkį apribojo iki 40 metų. Tie, kurie negeria, sulaukia 100 metų ir daugiau, tačiau tokių vyrų tik vienetai.
Peru indėnai labai mėgsta šventes. Čivajaus gyvenvietėje teko stebėti vandens šventę, kai visas miestelis vieningai ir labai triukšmingai šventė lietaus sezono pabaigą. Labai greitai šokančių žmonių minioje atsidūrėme ir mes. Linksma be proto. Aplinkui rūko šydu pridengti Andai, dulkia smulkus lietutis, tranki muzika ir mes, vieninteliai blaivūs šokėjai visame miestelyje.
Nuolatos stebiu šiuos žmones. Jie visai kitokie nei mes. Milžiniškos Inkų imperijos palikuonys geraširdžiai, paprasti ir labai naivūs žmonės.
Gali daryti arba sakyti ką nori - vis vien patikės. Ne veltui gidai prašė neapgaudinėti indėnų. Tiesą sakant nekyla net noras tai daryti. Bandau suvokti, ar ne čia glūdi viena iš konkistadorų stulbinančios sėkmės priežasčių. Jei dar turėsime omenyje, jog inkų legendos pranašavo baltaveidžio dievo Verakočio sugrįžimą, kuris turėjo pakeisti jų gyvenimą, galima paaiškinti, kodėl Fransiskas Pisaras buvo sutiktas taip svetingai.
Priežasčių, atvedusių inkus į pražūtį, buvo ir daugiau, bet man rūpėjo, ką apie ispanų užkariautojus galvoja šiandieniniai galingos imperijos palikuonys. Juolab kad jų kraujyje yra ir ispaniško kraujo.
Labai įdomu buvo girdėti, kaip nevienareikšmiškai buvo vertinama ne tik konkistadorų, bet ir inkų istorinio palikimo reikšmė. Nelygu kas ir ką vertina. Senoji kečua ir aimarų karta iki šiol nenori mokytis kalbėti ispaniškai. Jiems brangiau savo tradicijos.
Šiandieninis jaunimas supranta, jog ispanų kalba ir kultūra sustiprino Peru ryšius su visu likusiu pasauliu, todėl esamų realijų pakeisti jau nepavyks. Tačiau senosios tradicijos, lyg burtininko lazdelei mostelėjus, išlenda visada, kai to reikalauja protėvių kultas. Pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia.
Senoji Inkų sostinė Kuskas iš paukščio skrydžio yra panaši į pumą. Ten, kur turi būti pumos galva, inkai pastatė milžiniško aukščio Saksaihuamano tvirtovę. Mane visai neįtikino gidų pasakojimai, kokias technologijas naudojo inkai statybos metu. Tokio dydžio akmenų nei pakelsi, nei parisi. Tačiau ne čia esmė.
Saksaihuamane inkai birželio 21 d. švęsdavo saulės šventę. Mūsų supratimu, tai Kalėdos, nes tokiu metu čia trumpiausia diena ir inkai prašydavo saulę sugrįžti bei sušildyti jų žemę. Ši tradicija išsaugota iki šių dienų. Priešais pagrindinę šventyklą kažkada buvo įrengta speciali sosto vieta didžiajam inkai Pačakučiui.
Ši vieta šventa net šių dienų Kusko gyventojams. 1998 metais Kusko mieste lankėsi popiežius Jonas Paulius II ir iš Pačakučiui skirtos vietos aukojo mišias. Popiežiaus atminimui Saksaihuamane buvo pastatytas kryžius, kuris jau sekančią dieną dingo. Tai kartojosi kelis kartus, kol miesto valdžia kryžių perkėlė į kitą vietą. Inkų palikuonys kryžiaus atsiradimą įvertino kaip jiems šventos vietos išniekinimą ir pasipriešino tam.
Suprantama, jog ne visi vienodai vertina inkų palikimą. Limoje mus šefavo kreolė Amalija (grynakraujė ispanė, gimusi Peru), kuri šalies istoriją ir kultūrą suprato tik nuo 1533 metų. Ginčytis su ja buvo beprasmiška, nors įgėliau, jog čia atvykau visai ne dėl ispanų kultūros palikimo.
Nieko - išgyvens, nes iš kurios pusės bežiūrėsi, bet ispanai sudarkė senuosius miestus. Dabar Arekipa, Puno, Kuskas, Lima ir kiti miestai tiesiog panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai. Miesto centre visada stovi katedra, kvadrato formos aikštė, kurią supa ispaniškos architektūros statiniai, stovintys ant inkų šventyklų pamatų. Ispanai bandė sugriauti viską, net žmonių atmintį. Man džiugu, jog jiems tai nepavyko. Tą patį jaučiau Egipto pietuose, supratęs, jog arabai nesunaikino senosios civilizacijos Nubijoje. Vien Kusko Saulės šventykloje konkistadorai pasisavino dvi tonas aukso. Eldorado jiems buvo svarbiau už viską gyvenime.
Inkai priešinosi apie keturiasdešimt metų, bandydami įveikti tarpusavio kivirčus bei traukdamiesi vis gilyn į kalnus. Padavimai sako, jog Mapuča genties indėnai nužudė net Fransiską Pisarą, bet ispanai 1574 metais sunaikino toli kalnuose paskutinį įtvirtintą inkų bastioną Vilkabamba.
Gerai įtvirtintas miestas pasidavė po to, kai konkistadorai iš pasalų nužudė paskutinį didįjį Inką Manką. Imperatorius labai ir nesisaugojo, ir nelabai benorėjo daugiau gyventi, kai F. Pisaro išprievartavo bei nužudė jo žmoną. Dėl F. Pisaro žūties labai daug istorikų diskusijų, nes ispanų kronikos teigia, kad didįjį konkistadorą nužudė bendrai, neapsikentę jo diktatoriškų veiksmų.
Tuo tarpu inkų padavimai teigia, jog mapuča indėnai konkistadorų vadą įviliojo į spąstus ir nužudė. Mapuča indėnai(Čilės šiaurėje) niekada nepasidavė ispanams. Viską lėmė keista, bet labai svarbi priežastis, nes ši gentis skirtingai nuo inkų niekada nebijojo konkistadorų arklių. Tai nulėmė ne vieno mūšio baigtį.
Užkariautojams nebuvo lemta suprasti inkų imperijos egzistavimo psichologinių motyvų, paaiškinti unikalių pasiekimų kelių, miestų, irigacijos infrastruktūroje. Ilgai paslaptimi ispanams buvo neregėtas inkų sugebėjimas perduoti informaciją per 48 val. į atokiausius imperijos užkampius. Dėl to buvo atrenkami ištvermingiausi 18-24 metų jaunuoliai žinianešiai(časkiai). Visi keliai kalnuose buvo padalinti atkarpomis po tris arba penkis kilometrus ir bėgikai pasikeisdami labai greitai nunešdavo informaciją ten, kur reikia. Net pagavus časkį su „kipi”(laiškas iš virvelių), nieko negalima buvo sužinoti. Koks tai baisus darbas galima suprasti pačiam nubėgus bent penkiasdešimt metrų kalno šlaitu.
Ne mažiau stebina architektūros laimėjimai. Tai, ką pamačiau savo akimis, griauna visas teorijas, kurias teko girdėti studijuojant Vilniaus universitete.
Žemės drebėjimai paprastai griauna ispaniškojo laikotarpio statinius, nepaliesdami inkų laikotarpio architektūros. Kodėl? Klausimas aktualus ir savalaikis. Kečua indėnai iki šiol mano, jog jiems padeda Verakoča. Manau, kad priežastis glūdi kitur. Įėjus į Saulės šventyklą Kuske, net vizualiai matyti, jog inkų šventyklos sienos pastatytos ne statmenai, o su l 4 laipsnių pakrypimu. Jei dar atkreipsime dėmesį į tai, jog kampiniai blokai turi specialias daugiabriaunes išpjovas, kurios panašios į „Lego“ žaislus, galima suprasti statinių tvirtumo priežastis.
Labiausiai pažeidžiami šventyklų fragmentai dar buvo tvirtinami vario strypais. Todėl klausimą reikia formuluoti kiek kitaip: inkai patys sukūrė šias technologijas ar turėjo ankstesnių civilizacijų turtingą palikimą. Tai toli gražu nėra retorinis klausimas. Ypač po to, kai grįžęs iš kelionės sužinojau, jog toli į šiaurės vakarus nuo Limos, giliai džiunglėse mokslininkai atrado mažai tyrinėtos civilizacijos miestą Čačapoya.
Jo tyrinėjimams dar ateis savas laikas, nes viskas padengta atogrąžų augmenija. Kai viskas bus nuvalyta, pasaulis gali išgirsti fantastinių dalykų, apie ką mokslo pasaulis kalba dar labai nedrąsiai. Jų esmė - nežinoma kelių tūkstančių metų senumo civilizacija, kuri jau tais laikais buvo toli pažengusi į priekį. Labai noriu tikėti savo pastebėjimais, jog inkai buvo senos, dingusios civilizacijos palikuonys.
Jie turėjo toli pažengusias statybos, architektūros, astronomijos technologijas, kurių tikslumas stebina dabartinį mokslą. Negali būti tokių sutapimų, kai graikai, romėnai, kiniečiai ir inkai naudojo tas pačias navigacijos sistemas jūroje. Tai toli gražu ne vieninteliai tokio pobūdžio pavyzdžiai.
Bus daugiau.
Kelionės Peru akimirkos:
