„Mūsų projekto tikslas buvo pristatyti savo šalies kultūrą miesto mokyklose. Iš viso projekte dalyvavo 15 žmonių iš skirtingų pasaulio šalių. Dirbau poroje su pakistaniečiu, kartu aplankėme apie šešias Adanos mokyklas“,- sako Dovilė.
Išvykti į stažuotę mergina nusprendė paraginta buvusio klasioko. „Norėjosi išbandyti kažką naujo, pakeliauti, pagyventi kitoje šalyje. AIESEC pasirodė patikima ir įdomi organizacija, galinti suteikti tokią galimybę. Taip pat turinti gerai išplėtotą infrastruktūrą visame pasaulyje ir daug įvairių įdomių stažuočių variantų praktiškai kiekvienoje šalyje.“
Paklausta, ką derėtų pasiimti vykstant į tokią šalį, Dovilė šypsodamasi pataria nepamiršti dantų šepetėlio ir paso. „Svarbiausia pasiimti gerą nuotaiką, pozityvų mąstymą ir nusiteikti susidurti su neįprastomis bei kartais bauginančiomis situacijomis. O beveik viską, ko reikia, galima nusipirkti nuvykus.“
Kaip vieną sunkiausių ir įdomiausių išbandymų stažuotės metu mergina įvardina gyvenimą vietinėje turkų šeimoje: „Mano stažuotės ypatumas buvo toks, kad projekto dalyviai buvo apgyvendinti turkų šeimose. Priprasti prie naujos šeimos, prie naujos tvarkos ir gyvenimo būdo tapo sunkiausiu, bet tuo pačiu įdomiausiu išbandymu.“
Turkams didelį įspūdį, anot Dovilės, paliko Lietuvos tautiniai drabužiai. „Projekto metu dalyvavome tautų mugėje „Global Village“. Joje visi projekto dalyviai iš Kinijos, Maroko, Bulgarijos, Japonijos, Afganistano ir t.t. pristatinėjo savo kultūros ypatumus, tradicinius rūbus ir maistą Adanos miesto gyventojams. Visiems didelį įspūdį paliko lietuviškas tautinis kostiumas, kuriuo vilkėjau viso renginio metu – daugeliui buvo įdomu sužinoti iš kur jis, kodėl jis toks.“
Paklausta apie garsiuosius turkiškus kebabus, Dovilė atsako, jog teko jų ragaut: „Su AIESECiečiais iš Adanos eidavome valgyti kebabų. Juk vis dėlto būtent Adana yra laikoma kebabų gimtine“.
Mergina pasakoja, kad laisvu nuo projekto metu pakeliavusi po Turkiją - aplankiusi įžymias šalies vietas Hatay, Capadokija, Iskenderum, taip pat nukeliavusi į egzotiškąjį Stambulą. „Neįmanoma sakyti: „pažinau Turkiją“, neaplankius Stambulo – vieno didžiausių bei kosmopolitiškiausių pasaulio miestų.“
Paklausta apie kultūrų skirtumus, mergina noriai pasakoja apie žmones: „Turkija ir Lietuva ne taip ir toli ir ne tokie dideli kultūriniai, ekonominiai skirtumai, nors, aišku, kitoniškumo ir įdomybių esama nemažai, todėl yra kuo stebėtis. Tačiau labiausiai žavi žmonių šiltumas, palankumas, draugiškumas ir noras visada ir visur padėti. Mano geriausi prisiminimai apie šią stažuotę susiję ne tiek su architektūriniu ir gamtiniu paveldu, kiek su žmonių šilta ir malonia bendravimo kultūra.“
Apie patirtą kultūrinį šoką, Dovilė pamini tik vieną turkišką ypatybę: „Dalykas, prie kurio nesugebėjau iki galo priprasti ir suprasti – šiukštu negalima įeiti į kambarį su batais! Traktuojama praktiškai kaip nuodėmė!
Po stažuotės Dovilė jaučiasi pasisėmusi žinių, įgavusi įvairiapusės tarpkultūrinės patirties bei gerai praleidusi laiką: „Manau, tokios patirtys labai svarbios jaunam žmogui, nes padeda praplėsti akiratį, geriau ir greičiau prisitaikyti įvairiose netikėtose situacijose, palankiau žvelgti į tai, kas atrodo svetima, keista bei bandyti tai suprasti, netgi pamėgti ar žavėtis tuo. Vėlesniame darbiniame ar asmeniniame gyvenime, manau, tokio tipo stažuotė pasirodys esanti labai svarbus patyrimas bei nemažas pliusiukas.“
