aA
Daugybės knygų ir TV laidų autorius Algimantas Čekuolis sako, jog gyvenime būna daug įdomesnių dalykų, nei rašytojas ar kūrėjas galėtų sugalvoti. Tad naujoji jo knyga „Iš ko šaiposi pasaulis“ yra apie tai, kas iš tikrųjų vyksta gyvenime, o ypač apie keistus ar net juokingus, bet tikroviškus dalykus: narsos šaknis, kairiarankių paslaptis, meną gyventi, gyvūnų psichologiją, meilės galią ir grimasas.
© Shutterstock nuotr.

Iš viso knygoje – 53 temos ir suvalkiečių nuotykiai Afrikoje. A. Čekuolis pripažįsta, kad apsakymai ar apysakos ir viskas, kas „galėjo būti“ – ne jam.

Pateikiame Algimanto Čekuolio knygos „Iš ko šaiposi pasaulis“ („Alma littera, 2015) ištraukas.

********************

Suvalkiečių pilvų mūšis

Kai juos pamatai, pasidaro ramiau.

Keturi vyrai kaip spintos, keturios jų žmonos. Šios įvairaus sudėjimo, bet visada pluša net kelionėje, vyrus patvarko ir paprotina. Visi – šiek tiek giminės.

Pamatai ir aišku, kad grupei nieko blogo nenutiks.

Per savo jau netrumpą gyvenimą esu pakeitęs kelias profesijas. Niekada nebuvau paviršutiniškas strakalas makalas.

Penktoji profesija – vadovas grupių kelionėse – man patiko labiausiai.
Niekada iki tol nebuvau su gana margaspalviu būriu lietuvių atsidūręs ekstremalioje situacijoje, o iš vienos išsikapstęs tuojau pat pakliuvęs į kitą. Iliuzija, kad kelionės – palaimingas poilsis. Bent ne vadovui. Ekskursija į tolimus Europos kraštus – Italiją, Portugaliją, Ispaniją; važiuoji jau seniai atgyvenusiu autobusu.

Naujų nebuvo, visi su dusuliu, į kalną vos užkopia. Grįžus – lėktuvu į Tailandą. Po mėnesio – Kinija, dar po mėnesio – Japonija.

Pasakoji autobuse žmonėms per garsiakalbį, ką jie mato ar tuoj pamatys, o atvažiavus paaiškėja, kad penkiems nėra vietos viešbutyje, kad autobusui smarkiai suvėlavus virėjas jau išėjo, bus tik šalti užkandžiai.

Viena pora taip susibarė, kad autobuse reikėjo persodinti, paskui vis tiek susimušė.

Klausiu, kiek metų jūs vedę?

Aštuonerius.

Bet vienas kitą perprato tik dabar.

Namie galima patylėti, išeiti į barą ar pas ką nors į svečius, galima įsijausti į gnaibantį širdį serialą televizijoje. O kelionėje tenka būti susipynusiems.

Viešbutyje jie pareikalavo iš manęs atskirų kambarių. Bet pinigų primokėti neturi. Neparūpinsi jiems atskirų kambarių – dar pasmaugs vienas kitą.

Grupei apsistojus atkampiam džiunglių viešbutyje, vienam keleiviui būtinai įsiskausta dantį. Kitam vidurius paleidžia autobusui važiuojant Alpių serpantinais.

Grupė buvo nemaža, trisdešimt žmonių, bet suvalkiečiai griežė pirmu smuiku. Buvo pasikaustę. Paskui sužinojau, kad internete jie išnaršę visą pasaulį. Man jie buvo nepažįstamo kirpimo Lietuvos ūkininkai – po beveik tūkstantį hektarų savos žemės, dar tūkstantį nuomojantys. Rudenį sudoroję derlių ir gerai pardavę grūdus, visi traukia kur nors į užsienį. Kombainų, traktorių ir sunkvežimių turi po dvidešimt trisdešimt.

Atvykome į Keniją.

Atogrąžose smagiausia akimirka, kai išlipi iš lėktuvo. Iškart visas aprasoji it į skalbyklą įėjęs, nes lėktuve buvo vėsu ir sausa, o čia karšta ir drėgna. Eini oro uosto cementu, viena tavo koja dar Vilniuje. Aplink nė vieno baltaveidžio. Už neįprastai aukštos vielų tinklo tvoros kyšo ilgi žirafų kaklai ir nustebusios akys.

A. Čekuolis: kodėl Kenijos moterims nerūpi, ar jų krūtys suglebusios, ar styro kaip cerkvės bokštai
© Shutterstock nuotr.

Atsigręžiu į grupę – visi išsišiepę kaip negriukai, kuriems parodė saldainių maišelį.

Nesakysiu grupės turistams, kad žirafos visada taip žiūri. Laiko Afrikai tapti kasdienybe dar bus į valias.

Mes žirafas nevalingai sužmoginame. Atrodo, jeigu kaklas ištemptas, tai ji trokšta ką nors pamatyti. Dar tie maži ragiukai kaip antroji ausų pora. Atrodo, lyg smalsiai klausosi. Ir didelės it nupieštos akys. Tarsi tu jai labai įdomus. O jos kitokio kaklo, ausų ar akių neturi. Nebent užpakalį tau atsuks. Be to, čia, prie oro uosto, jos ne laukinės. Jos šiame užtvare tam, kad atvykėlis iš karto pasijustų Afrikoje.

Mūsų laukia penki visureigiai, kiekviename po vietos vairuotoją, kartu gidą. Mano visureigyje – Obanga. Važiuojame plentu, duobių ruožai kartais po porą kilometrų. Abiem šalikelėmis tirštai traukia žmonės. Ankstyvas rytas, turbūt traukia į darbus. Apsivilkę lengvai, drabužiai nepalaikiai, afrikietiškų ar arabiškų apdarų nematyti.
Mūsų kelionės maršrutas sudėstytas dar Vilniuje, „Švitėje“.

Pirmiausia važiuojam į savaną, sausą lygumą šalies centre, į Masajų Marą.

Netiesa, kad Afrika sueuropėjo. Kolonizatoriams išėjus, afrikietiškumas tapo pasididžiavimo objektu, jis įtvirtintas įstatymų. Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Džeikobas (Jacob) Zuma 2012 metais oficialiai turėjo 6 žmonas ir 18 vaikų. Kenija, nors gan moderni šalis, neseniai priėmė įstatymą, oficialiai įteisinantį daugpatystę. Kenijos rekordininkas buvo Ancentusas Akuku Ogwela (Ogvela). Turėjo 130 žmonų ir 210 vaikų. Jis mirė sulaukęs 92 metų. Jo sūnus Tomas – gydytojas, turi savo kliniką, bet tik tris žmonas. Daugpatystė Afrikoje nieko nestebina ir nebūtinai visi vyrai čia turi daug žmonų.

A. Čekuolis: kodėl Kenijos moterims nerūpi, ar jų krūtys suglebusios, ar styro kaip cerkvės bokštai
© Shutterstock nuotr.

Mūsų visureigiai pradėjo leistis skardžio kraštu. Skardis aukštas kaip daugiaaukščio namo siena. Kelias iškirstas įžambiai – kitaip nugarmėtumėm žemyn.

Esame keistoje žemės vietoje – Rytų Afrikos lūžių zonoje, proplaišoje (angliškai – rift). Prieš 100 milijonų metų rytinė Afrikos tektoninės plokštės dalis atplyšo ir pamažu ėmė dreifuoti į rytus, Indijos link.

Vingiuotas plyšys eina nuo Libano ir Sirijos Artimuosiuose Rytuose per dabartinį Izraelį, Jordano slėnį, toliau per Etiopiją, Keniją, Ugandą, Tanzaniją, Mozambiką. Šešių tūkstančių kilometrų randas Žemės veide. Kur plyšys buvo gilesnis, atsirado jūros – Negyvoji ir Raudonoji, kur seklesnis – didieji ežerai, visada nutįsę ir tyvuliuojantys šiaurės ir pietų kryptimi.

Pasirodo, turint proto ežerai – didelė nauda. Olandai visą laiką augindavo gėles ir jomis aprūpindavo Europą. Bet žemės Olandijoje mažai. Šiltnamius reikia kūrenti.

Apsukrūs olandai rado vietą, kur ponas Dievulis jau buvo įkūręs šiltnamius – Kenijoje ir Tanzanijoje, prie didžiųjų ežerų. Išmaniai sugalvojo. Pastatė brezentines palapines, kiekviena dydžio kaip penki mūsų klojimai. Pigu, greita, ir lengva išvėdinti. Tokių kluonų ežerų pakrantėse ištisi miesteliai. Čia auginamos visokiausios gėlės, bet stengiamasi puoselėti pačias vertingiausias – rožes, orchidėjas.

Ankstyvą rytą, kai dar vėsu ir ne visos gėlės išsiskleidusios, jos nukerpamos, sudedamos į ilgas kartono dėžutes, išklotas minkštu popierium, – ir į lėktuvą. Olandijoje dėžutės perkraunamos, ir apie pietus jau gali atsidurti ant prekystalių Vilniuje ir Kaune.
Dar stebimės, kodėl olandai gerai gyvena.

Erdviuose palapinių angaruose galima geriausius vaisius ir rečiausias vaistažoles auginti.

A. Čekuolis: kodėl Kenijos moterims nerūpi, ar jų krūtys suglebusios, ar styro kaip cerkvės bokštai
© Shutterstock nuotr.

Visur kitur to fantastiškai didžiulio lūžių griovio dugną užpildė geologinės sąnašos. Ant jų sužėlė žolė, krūmai, medžiai, atkeliavo žvėrių. Visas tas platusis slėnis – Rytų Afrikos savana. Joje apsigyveno ateiviai iš centrinės ir vakarinės Afrikos. Jie buvo medžiotojai, dvėselienos valgytojai, vaisių ir šaknelių rinkėjai, nenuoramos, visada ieškoję kur geriau. Jų palikuonys irgi paveldėjo nerimasties kirminą. Kai kurie jų po keliolikos tūkstančių metų – žmonijos istorijos atžvilgiu tai akimirka – derlinguoju slėniu patraukė į šiaurę. O paskui – nes avantiūristo šeimoje vaikai dažnai irgi linkę eiti tėvų pėdomis – persikėlė per Raudonąją jūrą ir pasuko kas į Aziją, kas į Europą.

Jie – europiečių protėviai. Juoda oda šaltame klimate per kelias kartas išbąla. Lietuvių šaknys irgi čia. Tą patvirtina mūsų genai ir archeologų iškasenos.

Važiuojame savana. Akacijų lajos plačios kaip skėčiai. Daug krūmokšnių. Šalia kelio – jeigu tai kelias – ganosi banda veršelių. Tik keista – vien veršiai. Ir elgiasi keistai. Paskabo žolės, pakelia galvas, pakarpo ausimis ir vėl skabo.

Čia visai ne veršeliai, o antilopės. Balta papilvė, trumpa kaip triušio uodegytė visą laiką virpa.

Vairuotojas paaiškina: antilopės ausimis karpo ne dėl mūsų. Automobiliai joms nerūpi. Obanga rodo – netoliese tyko gepardas. Stambi plėšri katė. Bet gepardui mes irgi nerūpime. Sėlina lėtai, tyliai statydamas pėdas į vieną eilę, kaip pėdina visų rūšių katės. Kaip linkusios koketuoti moterys ir manekenės, demonstruojančios madas. Tik gepardas prie bandos sėlina lėčiau už moterį.

Antilopės irgi nepėsčios. Kiek gepardas priartėja, tiek banda, nenustodama skabyti žolės, atsitraukia.

Vairuotojai pasikalbėjo mobiliaisiais ir nutarė laukdami stebėti. Išjungiam variklius.

Gepardas neva suka į šoną. Taip prie bandos tikisi prisėlinti arčiau. Bet antilopės perpranta manevrą. Traukiasi toliau nepaliaudamos skabyti žolės. Tūkstančius metų trunka toks žaidimas.

Pamatęs, kad gudrybės nepadės, gepardas metasi šuoliais bandos link.
Obanga šaukia: „Action!“ – ir juokiasi. Tai kino ir televizijos komanda: „Įjungti filmavimo kameras!“ Matyt, Obanga yra vežiojęs ir operatorių.

Tą pačią akimirką, kai didžiulė katė šoko pirmyn, visas antilopių būrys metėsi į kitą pusę, irgi šuoliais. Tik antilopės šokinėja aukščiau ir nušoka toliau už katiną. Obanga aiškina: joms tai nepadeda greičiau bėgti, bet jos rodo gepardui – tu, vyruti, nieko nepeši. Mes jaunos, sveikos. Neeikvok jėgų.

Gepardas – greičiausias Afrikos plėšrūnas. Gal per ilgą laiką ir pavytų grobį, bet ilgai lenktyniausi nepajėgia. Po keliolikos minučių turi sustoti atsikvėpti. Per žiūronus matome – taip ir nutinka.

Katinas atsigulė tarp žolių. Antilopių būrys irgi sustojo – per saugų atstumą nuo plėšrūno. Ir vėl skabo žolytę.

Antilopių banda turi savo ganyklas, gepardas – savo bandą. Beveik kaip piemuo. Kelis kartus per dieną ją pagąsdina, pavaiko. Jeigu kuri antilopė atsiliks nuo būrio, – senesnė, sužeista ar nuo patelės nutols jauniklis, – taps savanos katino ir jo vaikų pietumis.

Atsistoję ant visureigio sėdynių vienas kitam rodome kitą antilopių būrį. Kaip nedideli jaučiai, tik su kupra ir barzda. Nelabai draugiškai į mus žiūri buivolai. Žingsniuoja dramblių vorelė ir keli pavieniai liūdnoki drambliai – patinai.

A. Čekuolis: kodėl Kenijos moterims nerūpi, ar jų krūtys suglebusios, ar styro kaip cerkvės bokštai
© Shutterstock nuotr.

Mūsų vyrams sužimba akys. Gerai būtų čia atvažiuoti su šautuvu. Net optinio taikiklio nereikėtų. Taptume hemingvėjais. Tegul man dovanos Nobelio premijos laureatas. Būtent čia, amžinai snieguoto Kilimandžaro kalno papėdėje, Tanzanijoje ir Kenijoje, jis medžiojo. Jam nereikėjo būti nei taikliu šauliu, nei pėdsekiu, nei drąsuoliu.

Kenijoje medžioklės baigėsi prieš keturiasdešimt metų. Dabar negalima įsivežti jokio medžioklinio šautuvo, savanoje negali būti iššautas nė vienas šūvis. Ir maitinti žvėrių negalima, nė duonos kąsnio numesti, nė jokio bejėgio jauniklio užstoti. Nevalia trikdyti natūralios gamtos tėkmės.

Tokios padėties dar niekada nėra buvę. Žvėrys įprato į žmones nereaguoti. Šie nei pavojingi, nei naudingi. Burzgia tuose savo judriuose namukuose, dvokiančius dūmus leidžia, tik tiek. Žvėrims mes kaip vaiduokliai.

Du mūsų grupės vaikiukai apsiverkė, kai vairuotojas jiems neleido paduoti pro langelį saldainio priartėjusiai pasmalsauti beždžionei su beždžioniuku, įsikibusiu motinai į nugaros gaurus. Negalima. Nes keistum žmogaus santykius su gamta.

Be abejo, ne viskas rožėmis klota. Šaudyti vietiniai nedrįsta, todėl dabar kilpomis slapta žvėris gaudo. Net dramblių pagauna. Iltis nupjauna, mėsą valgo. Raganosiams nupjauna ragą. Visoje Azijoje, ypač Kinijoje, vyrai jį naudoja savo tikslams ir moka už jį kelis kartus daugiau negu už tokį patį aukso gabalą. Kvailas prietaras. Tas ragas – susisukę ir sukaulėję šeriai. Buivolus gaudo mėsai.

Būna Kenijoje ir tragiškų išimčių. Kartą viename jos nacionalinių parkų liūtai sudraskė du prižiūrėtojus, vyrą ir moterį. Niekas nežino kodėl. Liūtai protingi padarai, jie suprato, kad pasielgė negerai, ėmė bėgti nuo žmonių, išsislapstė. Bet jau buvo pasmerkti. Negalėjai susekti, kuris ar kurie iš dvidešimt septynių tame parke gyvenusių liūtų paragavo žmogaus kraujo. Tiems keliems paragavusiems jis galėjo patikti ir jie galėjo pradėti medžioti žmones. Buvo nutarta rasti ir nušauti visus dvidešimt septynis. Į jų vietą iš Namibijos buvo atvežti ir parke paleisti kiti dvidešimt septyni liūtai ir liūtės.

Namibijoje, Ugandoje, Botsvanoje, Tanzanijoje medžioklė leidžiama. Tik ji virtusi karikatūra ir atiduota milijonieriams ir karaliukams. Inspektoriai parenka žvėrį. Paprastai – persenusį patiną. Auka atvaroma arba „medžiotojas“ nuvežamas ten, iš kur patogiau šauti.
Iš Lietuvos irgi ten kartais važiuojama. Kainos tokios: už dramblį 50 tūkstančių dolerių, už liūtą – 30 tūkstančių. Už tuos pinigus veisiami žvėrys.

A. Čekuolis: kodėl Kenijos moterims nerūpi, ar jų krūtys suglebusios, ar styro kaip cerkvės bokštai
© Shutterstock nuotr.

Užtat tose šalyse žvėrys nelabai prisileidžia turistus. Man labiau patinka Kenijos sistema.

Dar pusvalandį pavažiavę pamatėme pirmą žmogų. Važiavome lyguma, bet atrodė, kad jis stovi ant pakylos – toks aukštas ir liesas. Raudonas languotas sijonas, raudona žaliais langučiais skraistė nuo peties iki kulnų, plikai nuskusta juoda galva ir ilga lazda. Netoliese ganėsi karvių banda. Masajas ją saugo.

Mes važiuojame į jų kaimą. Programos dalis. Dar Vilniuje kelionių agentūra iškėlė sąlygą Kenijos firmai, kad kaimas nebūtų turistų išvažinėtas.

Prie vartų mūsų jau laukė būrelis jaunų vyrų. Visi apsivilkę raudonai, truputis žalių, mėlynų dryžių arba langelių. Paskui sužinojau, kad vyrai turi raudonai rengtis. Tai drąsuolių spalva. Jie droviai šypsojosi, nežinojo, ar atkišti ranką paspausti, ar ją slėpti, nematėm jokių stalelių su afrikietiškais suvenyrais, supratau, kad gal ir tikrai mes ne parodomajame kaime.

Jų vyresnysis Lusengė pakvietė užeiti. Visi neblogai kalba angliškai. Įtarimai, kad čia gal jų Rumšiškės, išgaravo vos įžengus pro vartus į kaimą. Karvių, ožkų, avių mėšlo ir šlapimo pelkė. Išeiginiai mūsų bateliai, ypač moterų, susiruošusių į užsienį, suklimpo iki čiurnų.
Viskas paprasta ir suprantama, jeigu neraukai nosies.

Kaimas – apskritimo plano, apjuostas akacijų ir kitų ilgaspyglių šakų tvora. Nuo žvėrių. Vartai vieni. Vakare bandos sugenamos į kiemą, rytą išgenamos. Kaip nebus pelkė. Grindinio negrįsi dar ir todėl, kad kas kelerius metus kaimas keliasi į kitą vietą – dėl ganyklų ir todėl, kad termitai sugraužia namus.

Grupė išsibarstė po kaimą, žmonės patys viską apžiūrinėja. Ir gerai. Nes namai visi mažiukai, gal pusantro metro aukščio, du kambariukai po porą žingsnių pločio. Masajai vienoje patalpoje nakčiai uždaro veršiukus, ožkytes, ėriukus, kitame kambarėlyje patys miega, valgo. Virykla irgi ten.

Namus vyras su žmona stato kartu. Vyras krūmynuose prirenka ar prikerta ilgesnių šakų, susmaigsto į žemę, perpina smulkesnėmis, ir jo darbas baigtas. Moteris daro paplotėlius iš karvių mėšlo, šlapimo, pelenų, jais apklijuoja rėmą – ir namas gatavas. Anga įeiti tik viena, ji visai žema. Jeigu naktį galvijas sumanys apsilankyti arba nekviestas svečias brausis, jam galima kaukštelėti į kaktą.

A. Čekuolis: kodėl Kenijos moterims nerūpi, ar jų krūtys suglebusios, ar styro kaip cerkvės bokštai
© Shutterstock nuotr.

Jeigu nesi pasipūtęs kaip povas ir neturi išankstinės nuomonės, patiki, kad labai keisti dalykai svetimose kultūrose turi priežastį tokie būti.

Masajai nestato namų iš plytų, jų kraštuose neauga medžiai, nėra nei molio, nei plytinių. Be to, jie klajokliai: nuganę vieną savanos plotą, ieško kito. Termitai – Dievo rykštė Afrikai ir visai plačiai juostai aplink Žemę abipus pusiaujo – suris supintas šakas ir net karvių mėšlą. Turtingesnėse šalyse, tarkim, Naujojoje Zelandijoje arba Australijoje, termitų užpultas namas gali būti sudegintas su visais baldais. Draudimas išmokės kompensaciją, ir statyk naują.
Masajų namai pigesni, todėl ir išeitis paprasta.

Afrikoje ponios ir panelės mėgsta vaikščioti be viršutinio aprėdo, bent jau kaimo vietovėse, ir niekam nerūpi, ar jų pieno liaukos suglebusios, ar styro atsikišusios kaip cerkvės bokštai. Nes karšta. Ir šokant vaizdingiau. Kai popiežius Jonas Paulius II lankėsi Afrikoje (ir ne kartą), jo garbei tūkstančiai iki pusės nuogų moterų šoko afrikietiškus šokius. Popiežius joms plojo ir prisimerkęs šypsojosi.

Štai turkanų genties panelė. Irgi Rytų Afrika. Į apatinę lūpą įstatytas molinis dviejų delnų dydžio diskas, todėl lūpa nukarusi iki krūtinės. Disko ištempta lūpa, rodos, tuoj perplyš. Vienoje ausyje auskaras – buivolo ragas, kitoje pakabintas mokyklinis didinamasis stiklas.

„Ai-ai! – už galvos stveriasi kai kurios europietės, – koks barbarizmas!“

Pagal Afrikos standartus tokia kolekcija kiek senamadiška. Bet ji turi tikslą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuviai nuo Kalėdų karštinės ir gaminimo maratono bėga svetur (27)

„Yra žmonių stipriau įsikibusių į šventines tradicijas, jiems norisi šieno po staltiese ar...

Lietuvos turizmo „oskarai“: paskelbtas nominantų sąrašas

 (9)

Šiandien pradedamas balsavimas internetu tradiciškai renkant Turizmo sėkmingiausius 2018....

Keleivių nepasitenkinimas: praleidusiems išvykstamąjį skrydį, grįžtamasis skrydis anuliuojamas (10)

Naujausio tyrimo metu paaiškėjo, kad keleiviams, kurie dėl kokių nors priežasčių praleido...

Kijevo oro uoste dėl sniego atidedami skrydžiai (6)

Ukrainoje vyraujančios oro sąlygos koreguoja ir oro uostų darbą. Iš Kijevo oro uosto...

Palygino kelionių organizatorių pasiūlymus: poilsis ten pat, o kainų skirtumas – 400 eurų (160)

Planuojant kelionę visuomet svarbu gauti norimo tipo poilsį už geriausią įmanomą kainą. Vis...

Top naujienos

Mažas ir visų pamirštas regionas, kurio vertė Kremliui – neįkainojama: mes bijome kalbėti (149)

Kad išvengtų sankcijų, Kremlius suka aplinkkeliais: naudojantis šalia Juodosios jūros esančiu...

Mažo Šveicarijos miestelio triumfas ir tragedija: geriausiais laikais „Ferrari“ ir „Porshe“ net nebuvo prabanga (7)

Sparčiai tiksint laikrodžiui ir artėjant „Brexit“ valandai, Europos miestai varžosi...

Šaltis jau greit sukaustys Lietuvą: ruoškitės – bus ir sniego pusnų (50)

Sekmadienio naktį maloniai paspaus šaltukas ir kai kur truputį pasnigs. Rimtesnio sniego sulauksime...

Žemė atakuoja Marsą: mokslininkai papasakojo, kokie pavojai tyko žmonių Raudonojoje planetoje (48)

Turbūt daugelis matėte filmų apie taikius Žemės gyventojus atakuojančius agresyvius marsiečius....

Nepilnametės išžaginimas mokyklos personalo nesukrėtė: visos jos čia tokios (216)

Stūmė, spyrė kojomis, kando. Prievartautojas atsitraukė, tačiau grįžo ir su visa jėga...

Praėjus 32 metams po mažamečių nužudymo trūko žudiko kantrybė teisme paskelbta siaubą keliančių nuotraukų (35)

Didžiojoje Britanijoje paskelbtas nuosprendis didžiulio atgarsio visuomenėje sulaukusioje byloje:...

Ne visi pedagogai verti šio vardo: šaukštas deguto sugadino medaus statinę (60)

Įžengusius į kabinetą rimtomis akimis nužvelgia trys iškiliausi Lietuvos partizaninių kovų...

Vytautas Landsbergis: negalima žiūrėti į gerovę tik iš ekonominės perspektyvos (2529)

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ( TS–LKD ) garbės pirmininkas,...

Kristina susirūpino, ką valgo, kai smarkiai susirgo: pakeitusi kelis dalykus, dabar jaučiasi puikiai (25)

Vilnietė Kristina Bondar sveika mityba susidomėjo stipriai sušlubavus sveikatai. Moteris buvo...

7 raudonosios arbatos privalumai (8)

Raudonoji ( rooibo s) arbata – tai raudonoji žolelių arbata, gaminama iš fermentuotų...