Taip pat skaitykite: Neeiliniai Vilniaus muziejai

Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!

Tad iškristalizavus pagrindinius kriterijus, atmetus politines istorijas ir galimas finansines aferas, atrinkome penkias, apie kurias nesibodėtumėme papasakoti pirmąsyk į Vilnių atvykusiam draugui iš užsienio. Prisiminkite jas kitą kartą, kai sulaksite svečių iš tolimųjų kraštų ir išsitempsite juos į ekskursiją!

1. Nacių bunkeriai po Gedimino kalnu

Kai šią dulkėmis pasidengti spėjusią istoriją prieš penketą metų buvo nuspręsta prikelti iš archyvų, dažnas vilnietis (taip, tas, pirmos, o ir antros, trečios ir penktos kartos taip pat) prisipažindavo, išgirdęs paslaptingą istoriją pirmąsyk. Nors šie bunkeriai nebuvo staiga atrasti pasitinkant antrąjį XXI a. dešimtmetį, o neilgai pasikanisiojus netgi buvo ištrauktos jų vidų demonstruojančios nuotraukos, būtent dėl to, kad niekas jų seniai nematė, dauguma miesto gyventojų apie juos nieko ir negirdėjo.

Nors dar 2010 m. skambėjo siūlymai, ištyrus bunkerių būklę, pasistengti pritaikyti juos turistiniams poreikiams, ši užduotis pasirodė ne tik esanti sunkiai įgyvendinama finansiškai (o taip pat ir dėl saugumo sumetimų), tačiau ir techniškai praktiškai neįgyvendinama - bunkerius ne kartą buvo bandyta užpilti, tad net ir (teoriškai) visiškai juos atkasus, rodyti turistams vargu ar būtų ką rodyti.

Daug didesnę paslaptį saugo pati jų atsiradimo priežastis - nors žinoma, kada ir kokiais tikslais jie pastatyti, pati jų lokacija pačioje miesto širdyje atrodo mažų mažiausiai keista. Juo labiau, atsižvelgiant į faktą, kad ir vietos po Gedimino kalnų esančiam bunkeryje negalėtų būti net teoriškai pakankama tam, kad šis galėtų atlikti savo pagrindinę funkciją.

Šiek tiek informacijos galėtų suteikti to meto archyvinė medžiaga, tačiau tikėtis atrasti tokią, kuri atsakytų į iki šiol vilniečius kamuojančius klausimus būtų ne mažiau naivu, negu susipažinti su pirmine šių konstrucijų projektiniais duomenimis. Tačiau visos viltys nėra palaidotos - šiai paslapčiai išsiaiškinti vis dar egzistuoja kiti kol kas neišbandyti būdai - nuo analogiškų (bent jau lokacijos prasme) konstrukcijų kitose nacių okupaciją išgyvenusiose Europos vietose studijų iki tolimesnių su Gedimino kalno bunkeriais susijusios dokumentacijos (nebūtinai apsiribojant vietiniais archyvais) paieškų.

2. Mistinis Totorių gatvės vingis

Įkalnėje, kurioje Totorių gatvė išeina į Šv. Ignoto gatvę pėstiesiems, dviratininkams ir automobiliams tenka judėti itin įmantriu vingiu - kito tokio nėra visame mieste. Akivaizdu, kad taip gatvė šioje vietoje nutiesta tikrai ne dėl patogumo - ši vieta neabejotinai turi saugoti mažiausiai vieną paslaptį.

Nors būtent čia po gatve išsidėstę didžiuliai rūsiai, bunkerių ar panašių karo atvejui įrengtų konstrukcijų mes čia nerasime - nepaisant betarpinės Krašto apsaugos ministerijos kaiminystės. Tačiau šio mįslingo vingio atsiradimo istorija ne mažiau įdomi - karo su Maskvos didžiąja kunigaikštyste metu Vilniuje ne kartą vyko įnirtingi mūšiai, o būtent ši sostinės vieta nukentėjo labiausiai - kažkada čia stovėję namai buvo beveik visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tad, atstatant šį senamiesčio kampelį, dabartinę Totorių gatvę nuspręstą tiesti būtent anksčiau čia stovėjusių statinių vietoje.

3. Muitinės pastatas vidury miesto

Šiandien Vilniuje muitinės pastatą rasime beveik pačiame Savanorių prospekto gale, tačiau ties šios miesto arterijos pradžia išlendanti Mutinės gatvė primena, kad dar gana neseniai ji glaudėsi būtent čia. Kokiais gi sumetimais galėjo ji išdygti pačioje nepatogiausioje miesto vietoje - vos už kilomtero nuo senamiesčio?

Atsakymas paprastas - nors jau XIX amžiuje miestas buvo gerokai išsiplėtęs už dabartinės Savanorių prospekto pradžios ribų, dar cariniais metais oficialiosios Vilniaus ribos būtent čia ir pasibaigdavo. O dar prieš miestui išsiplėčiant, į vakarus iš šios vietos jau žvelgė senieji Baltieji vartai, prie kurių buvo, tarp kitko, pasitiktas Napoleonas, o čia pat iki šiol stovinti šv. Hiacinto koplyčia (pastatyta vienuolių dominikonų dar 1501 m.) šventojo laiminimu išlydėdavo keliautojus iš miesto - palaiminimo šiems tikrai reikėdavo nes Panerių miškuose ne vieną šimtmetį siautė žiaurūs plėšikai, galėję užbaigti kiekvieno, ne tik turtingojo kelionę vos prasidėjusią.

4. Užmarštyn nugrimzdę Raudonųjų žibintų kvartalai

Vilniečiai dažnai turistams didžiuojasi išskirtine miesto vystymosi istorija, pastatų architektūros stilių įvairove, skirtingų maldos namų kiekiu. Tačiau Vilnius visada pasižymėjo ir kitu, slaptu ir gana nuodėmingu gyvenimu.

Istoriniai šaltiniai įrodo, kad prostitucija Lietuvoje atsirado dar viduramžiais, o pirmasis registruotas viešnamis Vilniuje buvo užfiksuotas XVI amžiuje, Pilies gatvės pradžioje. Istorikai dažnai nutyli, kad griūnant Valdovų rūmams, juose taip pat gyveno prostitutės, čia pat teikiančios ir paslaugas.

Daugiausiai informacijos apie prostituciją išliko iš XIX ir XX amžiaus pirmos pusės. 1843 metais Rusijos imperijoje, kuriai priklausė ir dabartinė Lietuva, prostitucija buvo legalizuota, taip siekiant pažaboti didėjančias orgijas ir sužinoti, kokie tikrieji prostitucijos mastai. Visoje imperijoje, kartu ir Vilniaus gubernijoje, savo kūną pardavinėjančios merginos buvo registruojamos, prižiūrimos ir tikrinamos.

5. Buvusio Dominikonų vienuolyno šmėklos

Prie pačioje senamiesčio širdyje esančios Šv. Dvasios bažnyčios prigludęs dominikonų vienuolynas vis dar slepia galybę paslapčių. Savo dabartinius kontūrus jis įgavo po antroje XVIII a. pusėje įvykdytos rekonstrukcijos - ši prasidėjo netrukus po 1749 metais vienuolyną nusiaubusio gaisro. 1812 m. prancūzai čia įrengė karo ligoninę, kurios veiklos pasekmės atsimenamos iki šiol - vienuolyno rūsiuose buvo sumesta daugybė žuvusiųjų palaikų, kurie nebuvo tinkamai palaidoti - iš čia ilgą laiką plito įvairiausios infekcinės ligos, o ilgainiui požemius nutarta tiesiog užmūryti.

Tarpukario pabaigoje, bažnyčios ir iš dalies - vienuolyno požemiuose kurį laiką buvo leista lankytis dabartinio Vilniaus universiteto studentams, kurie įspūdingose dviaukščiuose rūsiuose atrado nemažai iki tol jau seniai užmirštų žmonių palaikų. Vis dėlto, pasakojimas apie tai, kad čia paprastai lankydavosi tik drasiausi jaunuoliai, nėra tik skambus pareiškimas.

1934-1936 m. tarp požemiuose besilankiusiųjų studentų pasklido kalbos, kad perėjime tarp bažnyčios ir užmūrytųjų vienuolyno rūsių nuolatos vaidenasi šmėkla, kuri tarsi saugo užmarštyn nugrimzdusią šių katakombų dalį nuo smalsuolių akių. Kadangi retas drįso prieiti arčiau gąsdinančios vietos, turėjo praieti nemažai laiko, kol buvo išsiaiškinta, jog dešimtims žmonių besivaidenusi „šmėkla“ - iš tikrųjų pro tarpą skliautose prasiskverbianti dienos šviesa, vizualiai suformuojanti bauginantį siluetą. Neabejojama, kad jeigu tai būtų išsiaiškinta anksčiau, tuometiniai komplekso tyrinėjimai būtų buvę daug vaisingesni.

Dalintis
Nuomonės