Keliauk į Maroką su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.

Beje, vienos marokietės, kuri mums nuomojo automobilį, klausiau - aplink visi kaimynai bruzda, kodėl Maroke nieko nevyksta? Sako, pas mus valdo karalius, ne prezidentas, dėl to kažin ar kas bandys jį versti, tradicijos, pagarba ir t.t. Hm, įdomu, ji netrukus masiniu virtusiame mitinge dalyvavo?

Iš draugų pasiklausinėję apie Maroką, tikėjomės iš jo daug, tiek ir gavome - visiškai pateisino lūkesčius. Kainos, aišku, galėtų būti labiau kaip Afrikoje, o ne kaip Europoje, nuolatiniai bandymai visur apmulkinti turistus ir įbrukti kokį š keliskart brangiau, nei jis vertas, irgi erzina, bet prie šito pripratome jau Azijoje, o skeptiškas požiūris į dirbtinį vietinių draugiškumą yra gera antidieta piniginei.

Kaip įprasta, prieš kelionę nieko rimčiau nespėjom pasidomėti apie Maroką, tik draugų pasiklausinėti, kur verta vykti, nusipirkome „Lonely planet“ gidą, kurį pradėjome skaityti lėktuve - bet to užteko, Marokas turizmui neblogai pritaikytas, ir ganėtinai saugi šalis. Buvo vietų, į kurias atvykdavome prieš pat vidurnaktį ir neturėdami viešbučio taksistų pagalba gan greit susirasdavome.

Norėjome pamatyti kalnus, dykumą ir vandenyną, 9 dienų tam užteko. Atskridom į Fezą, iš jo traukiniu movėm į pietus - 7 val. kelio iki Marakešo, ir kai nusibodo miestai ir vietinių įkyrumas, išsinuomojom automobilį ir pasivažinėjome į abi puses nuo Marakešo - pradžioj į rytus per Atlaso kalnus iki Sacharos dykumos pakraščio, paskui į priešingą pusę - žiauriai fainą miestą prie Atlanto vandenyno Essaouirą.

Gamta mums, kaip visada, įdomesnė už miestus - beveik 500 km kelias nuo Marakešo iki M'Hamid (miestelis ant Sacharos krašto, jau visai prie Alžyro sienos) labai gražus, su vis besikeičiančiais vaizdais, pirmą šimtą kilometrų vingiuoji Atlaso kalnų serpantinais, vėliau visokios dykvietės su pasitaikančiais kalnais ir įvairiais miesteliais prie kelio, o paskutinė 100 km atkarpą iki dykumos - pusantros juostos pločio kelias, kuriame su priešpriešai atvažiuojančiais vairuotojais iki paskutinės sekundės turi žaisti psichologinį žaidimą - kas pirmas palūš ir pasitrauks į duobėtą šalikelę, nes dvi mašinos niekaip neišsitenka.

Spalvų Maroke prūdais - ir miestuose, ir gamtoje. Kol nuo Marakešo nuvažiavome iki dykumos, matėme ir raudonus kalnus, baltą sniegą pakilus aukščiau, geltonas dykvietes ir žalias oazes šalia dykumos. Džiaugėmės, kad nesugalvojome šio maršrutu išbandyti autobusu - būtų ne tik košmariškai ilgai (apie 13 valandų), bet ir negalėtum sustoti kur nori, pasigrožėti vaizdais. O mes taip stoviniuodami kas kelis kilometrus per pusantros dienos nusikapstėm iki dykumų. Jei kas būsit, labai rekomenduojam pasivažinėti šituo keliu (Marakešas - Ouarzazate - Zagora - M'Hamid).

Mūsų Ford Fiesta: (nuoma - apie 100 lt parai, panašiai, kaip ir Europoje, nors galima rasti ir pigiau, ypač jei iš anksto užsisakant), kurią kelyje porą kartų dar vežėm remontuoti (nuleista padanga - čia jau mūsų kelionių tradicija, automobilis ar motoroleris, bet padanga praktiškai visada sugebam nuleisti. Bet kalnų serpantinus atlaikė gerai.

Apskritai, atostogos su automobiliu mums idealios - visiška laisvė nuo visokių vietinių transportų ir galimybė įkišti nosis į bet kuriuos kaimelius pakeliui. O Maroke dar ir keliai geri (išskyrus paskutinę dalį prie dykumos), policija irgi draugiška - du kartus sustabdžiusi tik patikrino diržus ir paprašė važiuoti lėčiau.

Tiesa, pačiame Marakeše su svetima mašina maltis tarp naglų vietinių taksistų, visokių senukų su asiliukų vežimais ir nemirtingais žmonėmis turbūt save laikančių dviratininkų vidury kelio nėra didelio malonumo, bet Afrikoje kito tikėtis ir negali.

Iš fotografijos pusės Marokas galėtų būti ideali valstybė, bet niekur kitur dar nebuvom matę taip nenorinčių fotografuotis žmonių. Net vaikai, kurie Azijoje patys zyzdavo, kad juos fotografuotumėme, čia bėga iš kadro arba rėkia „Noo!“. Galėtų būti kalta religija, bet tokia pat musulmoniška Indonezija fotoaparatus mylėjo gerokai labiau. Net ir šitie du vietiniai po šito kadro pradėjo rėkti ant manęs:

Pakeliui pravažiavome krūva kaimų ir miestų, skirtumus tarp kurių greičiausiai būtų galima įvardinti laiku - jie skiriasi keliais amžiais, nuo akmens amžiaus laikus primenančių molinių pirkių iki modernių miestų.

Kiekvienas toks kaimelis kalnuose būtinai turės savo mečetę. O ji būtinai bus nudažyta rausva spalva:

Praktiškai kaimeliai-chameleonai, užsimaskavę kalnų fone:

Į kelis tokius vėliau buvome įlindę - rimtai kaip kelionė laiku keliais amžiais atgal.

Kelias-gyvatė, kuriuo smagu važiuoti tol, kol nepasiveji kokio nors sunkvežimio ir paskui ties kiekvienu posūkiu bandai lenkti...

Matėme ir porą avarijų, vienoje sunkvežimis nusirioglinęs pro serpantino užtvarą žemyn, kitoje ant kelio gulėjo mirtinai nutrenktas dviratininkas - nežinau, kas kaltas, bet pestieji ir dviratininkai sutemus ten visiškai nesisaugo. Nors ir dieną panašiai, moksleiviai būriais eina keliu keletą kilometrų į artimiausias mokyklas ir nelabai nori trauktis.

Atlaso kalnai - daugiau nei 4 km aukščio, todėl pervažiuojant juos kai kur pasiekėm ir sniegą. Savo serpantinais ir pačiu važiavimu per juos šiek tiek priminė Gruzijos karo kelią per Kaukazo kalnus. Tik Kaukazas žalias, o Atlaso kalnai visokie - ir žali, ir raudoni, ir geltoni.

Ožkos ten ne tik akmenuotais kalnais laipioja, bet matėm kelias ir į medžius įsilipusias:

Kuo arčiau į rytus link Sacharos, tuo kelias tiesesnis darosi, ir gamta skurdesnė. Tiesa, oazės dėl to atrodo tik įspūdingiau.

Pakeliui daug visokių pardavėjų, kalnuose jie bruka visokius suvenyrus, keramiką, mineralus - net nesinorėjo stoti apžiūrėti, žinant jų įkyrumą pardavinėjant - užtenka turguje užmesti akį į kokį daiktą, ir pardavėjas pradeda kelių minučių litaniją, nuo „Labas, aš tavo draugas, jūs iš kur, ir t.t.“, iki „Pasakyk savo kainą! Pasakyk kiek siūlai! Pasakyyyyk!“.

Likus keliasdešimt kilometrų iki Sacharos dykumos, pasitinka įvairūs perspėjantys ženklai, vienas iš jų labai konkretus - „Water is treasure here“.

Snieguoti kalnai, dykuma, vandenynas vienoje šalyje, ir dar viskas patręšta afrikiečių kultūra - va dėl to Marokas labai vertas dėmesio. Visai šalia Europos, bet įkišus nosį į jį jautiesi kitoje kultūroje. Tokia artima egzotika.