Taip ir nutiko visą pasaulį išmaišiusiai kelionių organizatoriaus „Boutique Travel“ vadovei Ajai, pirmąsyk keliavusiai po šią šalį. „Mianmaras visai kitoks nei likusi Azija, – sako Aja. – Tai buvo kelionė, kurioje verkiau. Ir ne vieną kartą. Dėl grožio. Pirmiausia, dėl vietinių žmonių sielų grožio“.

Įsivaizduokite Azijos turizmo kontrastus: 35 milijonų turistų srautas kasmet vyksta į Tailandą ir vos trys – į Mianmarą, kuris plotu net didesnis už Tailandą. Mianmaras, anksčiau vadintas Birma, laisviau turistus įsileisti pradėjo prieš gerą dešimtį metų, iki tol ji buvo pakankamai uždara valstybė. Todėl per tuos dešimtmečius, kai Tailandas springdamas rijo turistus iš viso pasaulio, kol atogrąžų džiungles pakeitė betono daugiaaukščiai, Mianmaras išliko autentiškas ir nesugadintas masinio turizmo, pirmapradiškai gražus ir dabar atsigauna po karinės chuntos valdymo.

„Daugelyje Azijos šalių buvau po 6–7 kartus, tarp jų Indonezijoje, Kambodžoje, Tailande, bet grįžusi iš Mianmaro gali pasakyti kad ši šalis – tarsi nenušlifuotas deimantas, kuriame didelė ir įdomi istorija, įspūdinga gamta, labai skanus ir švelnus maistas, švieži vaisiai ir daržovės, bet svarbiausia vis dėl to ne tai. Pirmiausia čia – žmonės. Niekur kitur nesu sutikusi tokių nuoširdžių žmonių“, – pasakojimą pradeda Aja.

Prašymas palaidoti su oreivio uniforma

Visi, atvykę į Mianmarą, trokšta pamatyti stulbinantį Baganą, švenčiausią Mianmaro vietą, pasakų žemę, kurioje išlikę apie du tūkstančius senovinių šventyklų. Baganas kol kas neįtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Aišku, tai minusas, nes šventyklos nėra saugomos tarptautinės organizacijos, bet be minusų, turi ir didelį pliusą – nėra milžiniško turistų srauto.

Šią vietą apžiūrėjome iš oro baliono – tai nepamirštamas jausmas ir įspūdžiai visam gyvenimui, kai tarsi plauki virš pagodų stogų. Tai – ikoninis šios šalies vaizdas, tradiciškai reklamuojantis Mianmarą visose nuotraukose. Skrendant virš Bagano oro balionų kompanijos savininkas pasakoja savo istoriją, kuri darsyk patvirtina, kad esi unikalioje planetos vietoje, šalyje, kur viskas tik prasideda. Oro baliono kapitonas prisimena savo kompanijos pradžią: jam, baltajam užsieniečiui, nebuvo galima turėti ryšio priemonių – fakso aparatu atėjusių užsakymų skrydžiams turėdavo eiti pasiimti į šalia esantį viešbutį.

Bet juos atgaudavo tik po to, kai faksą perskaitydavo saugumas. Sykį, paskubėjus pasiimti rezervaciją prieš cenzorius, jis atsidūrė kalėjime. Kita baliono piloto istorija – apie vietinius. Kai keletą jų nusamdė, šie neturėjo kuo apsirengti eidami į darbą, todėl nupirko jiems uniformas. Jie labai didžiuojasi darbu oro balionų kompanijoje ir savo drabužiais. Sykį, kai vienas darbuotojas mirė, jo šeima paprašė leidimo velionį palaidoti su kompanijos uniforma – kad kitame gyvenime jam sektųsi ir jis gautų tokį pat gerą darbą...

Vestuvėms – stadionas

Nors šalis atsigauna po dešimtmečiais trukusio kariškių valdymo, žmonių įsitikinimų laisvė čia vis dar suvaržyta: daug žurnalistų už savo nuomonę kali kalėjimuose, egzistuoja atskiras saugumo padalinys, kuris analizuoja birmiečių pasisakymus „Facebooke“. Tik dabar pamažu pradeda plisti mobilieji telefonai – prieš keletą metų SIM kortelė čia kainavo net kelis šimtus dolerių. Tuo, kad stebimi ir pavieniai turistai, vėliau įsitikinsime ir mes patys. Apie tai, kad šalis keičiasi ne taip sparčiai, kaip galėtų, man papasakojo Ma Thanegi, rašytoja, moterų teisių gynėja, daugelio straipsnių anglų kalba apie Mianmarą autorė, kelionių žurnalo redaktorė.

Su ja susitikau sostinėje. Ilgus metus Ma Thanegi buvo asmeninė dabartinės šalies lyderės, žinomos opozicionierės, Nobelio taikos premijos laureatės Aung San Suu Kyi asistentė, net buvo įkalinta dėl savo įsitikinimų. Grįžusi pažiūrėjau Luco Bessono filmą „The Lady“ apie įspūdingą Aung San Suu Kyi sugrįžimo iš emigracijos Londone istoriją ir pergalingai laimėtus Mianmaro rinkimus po 15-os metų namų arešto!

Su šalies lyderės bendražyge kalbėjomės apie moterų padėtį šalyje. Ponia Ma Thanegi pasirodė labai šilta ir įdomi moteris, ji papasakojo, kad Mianmaro moterys nevaikšto į pasimatymus, vaikinai nevaišina merginų kavinėse, nes vyras atsiranda draugų, pažįstamų rate, o šeima turi pritarti vedyboms. Bet, kai išteka, moteris tampa šeimos valdove, tvarko finansus, paskirsto visą šeimos biudžetą.

Vestuvės keliamos gausios, kartais iki nesuvokiamo kiekio – penkių tūkstančių žmonių, – turtuoliai savo vaikų tuoktuvėms nuomoja net stadionus. Skyrybų šalyje nedaug, nes klesti šeimos kultas. Moterims Mianmare keliauti labai saugu – vyrai jas labai gerbia, nenužiūrinėja pavymui gatvėse, nelaido jokių seksistinių replikų.

Kaip mums grėsė deportacija

Mianmare egzistuoja griežtos taisyklės, dėl kurių niekam nedaromos išlygos. Azijoje įprasta einant į šventyklas nusiauti batus, bet Mianmare į šventyklas galima patekti tik basomis, nusimovus net kojines. Ir griežtai prižiūrima, kad turistai ne tik eitų basomis, bet ir užsidengtų nuogus pečius, jokių šortų. Stovėdami prie vienos iš šventyklų Bagane pamatome, kaip baltasis ropščiasi ant šventyklos.

Maža to, su batais! Šalia lipa ir jo mergina su fotoaparatu. Vietiniai gidai nukrapšto porelę, bet kitą dieną mane pasiekia skambutis į viešbutį: dėl nederamo elgesio ir Mianmaro tradicijų nepaisymo būsite deportuoti iš šalies. Iš karto suvokiu, kad kažkas batuotą užsienietį priskyrė mūsų grupei – mat lankytojų tąsyk nebuvo daug. Juk buvome įspėti, kad saugumas labai domisi į šalį atvykusiais turistais.

Aš šoke. Atsidarome „Instagramą“ patikrinti, kas pastaruoju metu registravosi Bagane ir randame to turisto nuotrauką – jis su visais batais užlipęs ant šventyklos, o šalia nuotraukoje besišypsanti jo mergina – nuogais pečiais. Perduodame informaciją vietiniams gidams. Kitą dieną trisdešimtmetis belgų keliautojas ir instagrameris deportuojamas iš šalies. Vietiniai labai saugo savo tradicijas – tuo įsitikinsime dar ne sykį.

Istorijos, privertusios išspausti ašarą

Prie turistinių objektų visame pasaulyje būriuojasi krūva įkyrių prekeivių, bet Mianmaras – maloni išimtis. Vietiniai dažnai turistus stebi iš toli. Mums Bagane išlipus iš laivo, prieina mažas berniukas ir išlanksto atvirukų armonikėlę, žinot – visose turistinėse vietose vietiniai šūkaudami grūda tokius ilgus tradicinius atvirukus. Bet šio mažo birmiečio atvirukai kitokie: saulė, šventyklos, upė – viskas nupiešta vaikiška ranka, įpakuota į celofano skiautę. Pamačiusi tą mažą stebuklą, tą nuoširdumą, pradėjau ašaroti. Atidaviau visus pinigus, kiek tąsyk turėjau piniginėje.

Einu šniurkščiodama nosimi ir girdžiu, kaip kažkas pavymui šaukia: „Ponia, ponia, jūs per daug davėte!”, „Ponia, palaukit, pasiimkit pinigus, aš neturiu grąžos“ – vejasi jo mama. Šiame turistų išlepintame pasaulyje – kur dar kas nors vysis, norėdamas atiduoti baltajam grąžos? Birmiečiai mažai paliesti turizmo, jie nesielgia kaip kiti – nesiekia išsunkti baltojo kaip pinigų maišo, nes koks skirtumas – rytoj atvažiuos kitas.

Kita istorija – su devynerių metų mergyte, puikiai kalbančia angliškai, kuri man rodo piniginę su skirtingų šalių valiutomis, ir paprašo mano šalies pinigų. Su savimi neturėjau eurų, pakviečiau ateiti prie laivo. Bet ji purto galvą: neateisiu, mama neleidžia. Kitose šalyse juk tėvai specialiai moko vaikus, kad šie kuo daugiau išgręžtų turistus! Dar kartą Verkiau turguje ant Inlės ežero, kai paprasčiausiai besiderėdama – taip darau visuose turguose – supykdžiau vietinę moterį. „Eik, - sako, - aš tau nieko neparduosiu“.

Nuvyta šalin, vaikščiojau po turgų, bet ta moteris man neišėjo iš galvos. Vėl priėjau prie jos. Sakau – imkit visus pinigus, kiek turiu, tik nepykit. Ji atsisuko išdidžiai, paėmė iš manęs pluoštą banknotų ir net jų neskaičiavusi man padavė pirkinius. Koks išdidumas! O man akys – vėl pilnos ašarų.

Vienuoliai ir griaučių meditacija

Mianmare daug vienuolynų, ir, susitarus su vietiniais, galim pasiprašyti į juos patekti. Aišku, teks argumentuoti, kad tai jums labai svarbu, nes čia vienuolynai uždari turistams. Aš paaiškinau, kad noriu patobulinti savo meditacijos sugebėjimus. Taip susipažinau su 20 metų kalnuose vienuolyne gyvenančiu ir meditaciją praktikuojančiu vietiniu vienuoliu. Dažniausiai jis užsiima skeleto meditacija – medituoja sėdėdamas priešais žmogaus griaučius. Jo meditacijos nejudant ir žiūrint į kaulus, trunka parą. Pasiteiravau, gal jie kokie dirbtiniai, bet jis kuo ramiausiai atsakė, kad čia – jo mirusio kolegos griaučiai. Skeleto meditacija, pasak jo, padeda išvaryti iš savęs visus demonus ir baimes.

Mane nustebino faktas, kad ne visi vienuoliai – vegetarai, mat laikosi mokymo gyventi iš aukų – valgo tai, ką žmonės paaukoja. Jei kaimuose aukoja mėsą, vienuoliai valgo ir ją – tai dar vienas pavyzdys, kad jų tikėjimas yra platus, ne dogmatiškas. Mianmare pagarba vienuoliams – milžiniška. Dažnas šalies vyras yra pabuvęs vienuoliu. Taip pat ir vaikai, pavyzdžiui, bent per mokyklų atostogas. Tikima, kad, jei tavo vaikas buvo vienuolis, kitame gyvenime tėvams bus geresnis gyvenimas. Mūsų gidas šypsosi: jis irgi buvo vienuoliu, pirmąsyk dar besimokydamas mokykloje, antrąsyk – jau subrendęs vyras. Čia tokios tradicijos, kad iš vienuolyno gali išeiti, jis nėra visam laikui.

Įspūdį padarė vietinių skrydžių sistema. Šalis didelė, todėl žmonėms tenka skraidyti vietiniais reisais. Tik sulipus, prasideda kažkokia mums, turistams, neaiški migracija. Vieni ima keistis vietomis su kitais. Lėktuvų įgulos virš keleivių galvų pernešinėja daiktus. Pamažu pirmosios lėktuvo eilės nusidažo oranžine spalva – ten susėda tradiciniais apsiaustais vilkintys budistų vienuoliai. Tik vėliau suprantame, kad vietiniai vienuolius užleidžia į geresnes vietas.

Susimokėti už ateities būrimą – pluoštais pinigų

Šalia budizmo Mianmare, labai gajus tikėjimas žiniuoniais ir ateities spėjikais – pas juos lankosi net šalies vadovai. Įspūdinga pažintis laukė su vietiniu žiniuoniu, tikra žvaigžde Mianmare, kuris yra ir astrologas, ir numerologas, ir chiromantas. Jis beveik aklas, atėjus paprašo plaštakas įmerkti į sepijų rašalą ir padaryti atspaudus popieriuje. Tačiau į atspaudus mažai žiūri, labiau uosto lapą ir kalba.

Valandos pokalbis kainavo apie 50 dolerių – kadangi Mianmaro pinigai kijatai labai nuvertėję, dažnai nepuolama jų skaičiuoti. Žiniuonis tiesiog pasiėmė krūvelę bloknotų, sumą vertindamas pagal jos storį.

Virtuvės žvaigždė ir sriuba su auksu

Mianmaro virtuvė, sakyčiau, yra įspūdingas Vietnamo, Tailando ir Balio geriausių kulinarinių tradicijų mišinys, maistas – kvapnus ir švelnus. Nors atrodytų, kad tai šalis, kuriai dar reikia daug stengtis, kad pasiektų tarptautinį virtuvės lygį, bet čia jau yra restoranas, turintis „Michelino“ žvaigždutę – tokio lygio, pavyzdžiui, Lietuvoje neturime. Jis vadinasi „Seeds“ – restoraną atidarė šveicarų pora, jis labai įspūdingas, vidury Jangono miesto, prie upės, interjeras atima žadą.

Kad maistas Mianmare – dar viena religija, parodė pažintis su maisto Dievu, restorano „Sharky‘s“ įkūrėju, televizijos laidos „Master Chef Mianmar“ vedėju Ye Htut Win, kuris šalyje švelniai vadinamas tiesiog Šarkiu. Šią laidą Mianmare, atrodo, žiūri visi – kai esi jo restorane, jis nespėja su visais fotografuotis. Jis toks charizmatiškas!

Diplomatų šeimoje užaugęs Šarkis apkeliavo pasaulį, metė savo laisvo žmogaus gyvenimą demokratiškoje Šveicarijoje, prieš du dešimtmečius grįžo į kariškių chuntos valdomą tuometinę Birmą ir ryžių šalyje pradėjo kepti duoną, kruasanus ir daryti savo naminį bufalo sūrį. Pati pradžia buvo sunki, per mėnesį restoranas surinkdavo pusketvirto tūkstančio dolerių, paskui tokią apyvartą pasiekdavo per pusdienį.

Dabar „Sharky‘s“ yra tinklas visoje šalyje, mes lankėmės restorane Jangone, buvusioje sostinėje, anksčiau vadinta Rangūnu, pačiame didžiausiame mieste Mianmare. Restoranuose tiekiami ir tradiciniai birmietški patiekalai, tarp jų – tradicinė sriuba Mohinga – bet ji ypatinga, su aukso lakštais! Šarkis – tikra tarptautinė žvaigždė, apie Šarkį rašinius rašo pasaulinė žiniasklaida, tokie leidiniai kaip „The New Your Time”, būdami Mianmare, būtinai aplankykite vieną iš jo restoranų.

Kas tas Mandalajus?

Ko gero visi žino garsiąją Robie Williamso baladę „Road to Mandalay“ sudainuotą 2000–aisiais iki šiol itin populiarią visame pasaulyje. Mandalajus – tai uostas Mianmare. Istorija gimė dar kolonijiniais laikais – 1890–aisiais, kai britų rašytojas Radjardas Kiplingas parašė poemą apie anglų kareivį, kuris, grįžęs į tėvynę, ilgisi Birmos laisvės ir vietinės birmietės meilės ir nori vėl ten sugrįžti. Istorija, aprašyta poemoje „Mandalay“, vėliau virto ne vienu romantišku filmu ir daina, tarp jų – ir garsioji Robbie Williamso versija.

Garsi viešbučių kompanija „Belmond“ net turi kruizą, pavadintą „Road to Mandalay“. Kruizas Iravadžio upe, manau, yra privalomas dalykas Mianmare. Tradiciškai per kruizą pamatomi Bagano, Mandalajaus ir Bhamo miestai, aplankomi nutolę kaimeliai ir šventyklos, esančios Mianmaro ir Kinijos pasienyje. Kruizai mažiausiai trunka dvi paras. Praplauki ir sustoji mažyčiuose kaimeliuose, kuriuose žmonės upėje ir vaikus maudo, ir vandenį iš jos geria.

Tarp būtinų Mianmare aplankyti dalykų – kaimai ant Inlės ežero, o Bagano šventyklas, išsibarsčiusias šimtų kvadratinių kilometrų teritorijoje, romantiškiausia pažinti užsisakius skrydį oro balionu saulei tekant. Tuomet ir aš pasijutau tarsi įšokusi į tradicinį Mianmaro atviruką su rūke paskendusiomis šventyklomis. Norintiems nerti giliau į Mianmarą, laukia pažintys su kalnais ir su pačiomis egzotiškiausiomis gentimis.

Labai įdomi gentis Mianmare – moterų, kurios tatuiruoja veidus. Pasirodo, tradicijos labai gilios – veidai tatuiruoti, kad moterų nepagrobtų kitų genčių vyrai. Veidai tatuiruojami tik gavus vyro leidimą. Tiesa, dabar ši tradicija uždrausta valstybės, nes esą taip bjaurojami moterų veidai. Tiesa, garsiosios ilgakaklės, kurios ištempia savo kaklus specialiais žiedais, ir kurias Tailande kaip zoologijos soduose apžiūri turistai, iš tikrųjų yra iš Mianmaro, jos emigravo į Tailandą dėl persekiojimo. Tikėta, kad metaliniai žiedai saugo nuo žvėrių – jie taip negali perkąsti kaklo.

Pliažai – dar laukiniai

Pabaigoje reikėtų pastebėti, kad šalis labai švari. Jai švara, mano galva, niekas neprilygsta Azijoje. Paplūdimiai – fantastiški, balto smėlio ir žydro vandens. Viešbučių labai nedaug, dėl to kainos pakankamai aukštos. Ngapali paplūdimys – garsiausias šalyje, geriausi čia esantys viešbučiai – „Ngapali Bay Villas“ ir „Sandway“.

Reikia paskubėti čia atvykti, kol dar gamta mažai paliesta, pliažai laukiniai. Artimiausiu metu čia prognozuojamas turizmo bumas, daug žinomų viešbučių grandinių ketina investuoti Mianmare ir statyti savo viešbučius. Žinomos grandinės „Belmond“ ir „Strand“ jau turi labai gerus viešbučius Jangone.

Reikia į Mianmarą vykti ilgai nelaukiant, pavyzdžiui, jau balandžio mėnesį, per budistų Naujųjų metų šventę, ta proga Jangoną siaubia smagus vandens festivalis, per kurį visas miestas skęsta besitaškančiųjų pursluose.