Kaip jau sakiau, skridome Lenkijos oro linijomis iš Vilniaus, su persėdimu Varšuvoje. Skrydis į Seulą buvo ilgas ir nelabai patogus. Kodėl nepatogus? Dėl laiko skirtumo. Iš Varšuvos išskridę apie pietus, skridę dvylika valandų, Seule leidomės po šešių ryto. Atvykimo laikas gal ir nebuvo labai blogas, tačiau Lietuvos laiku tai buvo vos po vidurnakčio. Taip išėjo, kad tas naktinis skrydis mūsų organizmui buvo visai ne naktinis, dėl ko man nepavyko lėktuve pamiegoti, nes dar tiesiog nesinorėjo miego. Nusileidus lėktuvui ir Pietų Korėjoje prasidėjus naujai dienai, mes buvome visai nemiegoję.
Buvo dar ir kitas dalykas, dėl ko kažkiek apsišoviau. Prisiklausęs savo draugų, kurie besibaigiant pandemijai pasileido visur skraidyti ir aiškino, kaip jie skraido pustuščiuose lėktuvuose, kuriuose išsimiega atsigulę per visas keturias sėdynes ir puikiai pailsi, to paties tikėjausi ir aš. Maniau, jog, Pietų Korėjai šviežiai atsivėrus ir turint krūvą koronaviruso apribojimų, tikrai niekas į ją nepuls ir mes skrisime tuščiame lėktuve ir puikiai pailsėsime.
