Taip, pilietis, o tik po to lietuvis. Ir tai man svarbu. O rašau, nes nebegaliu tylėti dėl šaršalo, užvirusio po Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ pristatymo. Juokingiausia, kad visi apie tą knygą diskutuoja, rėkia ir net staugia, bet 99 proc. jos net neskaitė. Ką ten neskaitė – net nevartė. Neskaičiau ir aš (nors būtinai perskaitysiu). Todėl neturiu nuomonės, ar tai rimta analitinė publicistika, ar istorinis tyrimas, ar tiesiog populistinis skaitalas. Žinant abu knygos autorius, įmanoma viskas, nes jie – tikri daugelio specialybių profesionalai. Bet man svarbu ne knygos vertė. Svarbu tema. O dar svarbiau – visuomenės reakcija.
Kilo arši diskusija ir Lietuva pasidalino į dvi puses. Vieni sako, kad mes ne žydšaudžiai, kad viskas išpūsta ir kad tai žydų propaganda. Kiti reikalauja viešos lietuvių atgailos, prisipažinimo, kaltųjų paieškos ir bausmės, už tai kad buvo sunaikinta per 200 tūkstančių žydų (beje, šiuo faktu abejoti neverta – tai tiesa). O man svarbu ne tai.
Man nesvarbu, kad naikino žydus. Man taip pat nesvarbu, kad naikino lietuviai. Man svarbu tai, kad Lietuvos piliečiai naikino kitus Lietuvos piliečius. Kodėl mes kalbame atskirai apie lietuvius ir atskirai apie žydus? Taip, be abejo žydai panašesni į katinus nei šunis. Taip, galbūt jie labiau prisiriša prie teritorijos nei prie valstybės, kurioje jie gyvena. Bet tai jų teisė ir valia. Beje, mes patys juos pasikvietėm su mūsų iškiliausio kunigaikščio Vytauto privilegija (teisingai padarėme, nes taip ir būtume likę kaimiečių tauta).
Kažkaip kalbėdami apie genocidą mes pamirštame, kad visi tie fašistų ir jų pakalikų išžudyti žmonės visų pirma buvo Lietuvos piliečiai. Ir man nesvarbu, ar jie buvo nužudyti okupantų, ar jų pakalikų Lietuvoje. Man nesvarbu, ar jie buvo žydai, ar lenkai, ar gėjai, ar komunistai. Man svarbu, kad buvo išžudytos ištisos kartos Lietuvos piliečių. Talentingiausių ir iškiliausių Lietuvos piliečių.
Galiu susitaikyti, kad netekome „X“ žmonių, bet negaliu susitaikyti, kad mes netekome ištisų ateities kartų. Mes praradome talentingiausius Lietuvos žmones, nes okupantai visada stengiasi išnaikinti gabiausius – nesvarbu, ar okupantas rudas, ar raudonas. Aš negaliu susitaikyti, kad po žeme atgulė geriausi Lietuvos gydytojai, mokytojai, teisininkai, verslininkai, mamos, tėvai, vaikai. Ypač vaikai, kurie būtų užaugę talentingais gydytojais, mokytojais, teisininkais, verslininkais. menininkais ar net Nobelio premijos laureatais.
Man nesvarbu, ar Lietuvos piliečių naikintojai buvo lietuviai, ar vokiečiai, ar rusai. Nes kaip išmintingai į klausimą „Ar atleidote lietuviams“ atsakė žydų genocidą išgyvenusi Lietuvos žydė ir patriotė Irena Veisaitė (būkit geri, nepainiokite su Birute Vėsaite): „Nusikaltėliai neturi tautybės“. Aš noriu, kad mes kalbėtume ne apie žydų ar lietuvių genocidą. Aš noriu kad mes kalbėtume apie Lietuvos piliečių genocidą. Genocide nesvarbu nei tautybė, nei orientacija, nei turtinė padėtis. Nes visi išžudytieji yra mano. Nes aš Lietuvos pilietis ir niekada nesusitaikysiu, kad mano piliečius kažkas naikintų. Kokių tikslų besiektų. Kas jie bebūtų. Tebūnie lietuviais, tebūnie net mano giminaičiais. Žudikams negali būti pateisinimo.
Tik tada mes tapsime tikra valstybe, kai ginsime kiekvieną Lietuvos pilietį. Man pavyzdys yra Danija. Tokia pat maža ir, atrodytų, nereikšminga, neįtakinga ir negalinti pasipriešinti valstybė kaip Lietuva. Danai net neslepia, kad nelabai mėgsta žydų (na, prisipažinkime, kaip mes lenkų), o dabar arabų. Tai normalu, nes tautos yra labai skirtingos. Bet pabandykite paliesti Danijos žydą, arabą ar net lietuvį (Danijos lietuvis – ne tas pats kas lietuvis, nelegalas Danijoje). Danai visada stos ginti savo piliečių, net tada, kai tai atrodys neįmanoma. Daniją kaip ir Lietuvą užėmė fašistinė Vokietija. Kaip ir Lietuvoje, naciai bandė steigti getus, liepė žydams ant rūbų prisiūti Dovydo žvaigždes ir pradėjo ruoštis visiškam jų sunaikinimui.
Ką padarė danai? Ogi visi, įskaitant karališkąją šeimą, prisisiuvo Dovydo žvaigždes, nes jiems visi piliečiai yra vienodi. Danai pasakė – „Ir mes esame žydai.“ O kai suprato, kad taip jų neapgins, praktiškai visus žydus per vieną naktį valtelėmis perkėlė į kaimyninę Švediją. Todėl danai nebijo nei zuroffų, nei Izraelio ambasadorių, bandančių uždrausti Danijos menininkų parodą, skirtą žudynėms Palestinoje. Kažkas pasakys, kad pas juos buvo mažai žydų. Na ir kas? O ką mes padarėme dėl persekiojamų mūsų piliečių? Mes tiesiog stebėjome, kaip buvo naikinami mūsų kaimynai, bendradarbiai, pažįstami. Net ir mano senelis, pasienio policininkas, po daug metų prisipažino, kad stebėjo, kaip krūmuose, prie kapinių, buvo šaudomi kaimo žydai. Jis juos visus pažinojo. Ir tuos, kuriuos šaudė, ir tuos, kurie šaudė. Po to savaitėmis nemiegojo. Kentėjo. Sapnavo košmarus. Bet nieko nedarė. Nebėgo įspėti likusių neišgaudytų žydų. Bet taip pat nieko nedarė ir kaimynai, kai po kelių metų jį patį į tremtį išvežė sovietai.
Viskas aišku su tais, kurie žudė. Jie – išgamos ir nusikaltėliai, kuriuos būtina garsiai įvardinti, o po to – nuteisti. Todėl man atrodo, kad didesnė nuodėmė yra stebėti ir nieko nedaryti. Mano senelis – man herojus, nes jis mano senelis. Tačiau man daug didesnė herojė paprasta moteriškaitė Ona Šimaitė, kuri gelbėjo Vilniaus žydus, nes jai svarbu buvo ne tautybė. Jai svarbu buvo Lietuva.
Bijau, kad mes nieko nepasimokėme iš istorijos baisybių. Matau, kad šiandien ir vėl verda beprasmės diskusijos nuo padugnių iki intelektualų apie žydus ir lietuvius. Bet niekas garsiai ir nepasako, kad svarbiausia, kad buvo Lietuvos piliečių naikinimas. Tad, jei vėl bus karai ir okupacijos, vėl dalinsimės į lietuvius, lenkus, rusus ir kelis likusius žydus?
Mums užteko išminties įprasminti ir suvokti Lietuvos partizanų kovą. Juk neskirstome partizanų į smetoninkus ir demokratus, į dzūkus ir žemaičius, į karaimus ar žydus (taip taip tarp partizanų buvo ir žydų). Mūsų valstybei užteko išminties įvardyti, kad bolševikai ir komunizmas buvo blogis, kuriame taip pat nėra tautybių. Atėjo metas garsiai pasakyti, kad fašizmas yra visiškas blogis, o fašistų (tiek vietinių, tiek vokiškųjų) nukankinti ir išžudyti žmonės yra Lietuvos piliečiai, dėl kurių praradimo niekada nesusitaikysime, nenurimsime ir, svarbiausia, nepamiršime. Nes jei būsime tik tauta ar tautos, mus vėl eilinį kartą suplėšys į gabalus pasaulinio chaoso mėsmalė. Nei per Baltijos kelią, nei Kovo 11-ą, nei Sausio 13-ą nebuvo tautybių. Buvo žmonės, kurie visa širdimi ir negailėdami savęs norėjo būti laisvos ir nepriklausomos Lietuvos piliečiais.
Laukiu, kai mūsų visuomenė ir politikai pagaliau supras, kad visų pirma esame valstybė ir piliečiai. Todėl mano pozicija paprasta. Aš esu Lietuvos pilietis. Lietuvos patriotas arba kitaip – „tolerastas“. Taip mane pavadino vienas iš Lietuvos nacių. Ir tuo labai didžiuojuosi. Nes toleruoju viską, išskyrus netoleranciją. Todėl nors man nepatinka žydų savanaudiškumas, lenkų onoravas būdas, rusų imperinis šovinizmas, gėjų perdėtas pedantiškumas, musulmonų aklas fanatizmas, visada stosiu ginti Lietuvos žydų, lenkų, rusų, gėjų, musulmonų ir net P. Gražulio. Nes jie mano. Mano valstybės piliečiai ir niekas neturi teisės į jų teises. Išskyrus nepriklausomos Lietuvos valstybės nepriklausomą teismą.
שָׁלוֹם (Šalom – taika/ramybė hebrajų kalba)
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!