Anksčiau jie buvo geri. Buvo nuostabu, kol vaikščiojome į pasimatymus. Kalbėdavomės apie viską, atrodė, kad sutampa ir požiūriai, ir nuomonės, net negalėjau sugalvoti, apie ką galėtume susipykti.
Bet aš pastojau anksčiau negu kartu apsigyvenome. Ir kai pradėjome kartu gyventi, išlindo visai kitas paveikslas. Nesinori tikėti, bet pamažu pradeda vertis akys, kad mano ir jo šeimos supratimas labai stipriai skiriasi. Žmogus, kurį laikiau svajonių princu... Asilas dabar yra švelniausias žodis, kuriuo galiu jį apibūdinti.
Su pavydu klausau ir skaitau, kaip kitų moterų vyrai keliasi naktį kartu padėti su vaiku. Nemaitinu pati, tai mišinuką pagaminti vienodai gali tiek tėtis, tiek mama – aš pasiūliau, kad galėtume kas antrą naktį arba kas antrą atsikėlimą keistis, jog nebūtų taip, kad visą naktį nemiegu aš viena visada. Bet jis atsakė, kad nemato tikslo keltis pakaitom, kad tam ir yra motinystės atostogos. Išėjo miegoti į atskirą kambarį, kad jam netrukdytų vaikas išsimiegot.
Dėl darbo dienų dar būtų galima jį pateisinti, bet tas pats vyksta ir savaitgaliais. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį aš keliuosi nuo 5 val. ryto, o jis miega, kiek nori. Esu pasinaudojusi forume gautu patarimu ir tiesiog pažadinusi jį, padavusi vaiką ir pasakiusi, kad einu miegoti, bet buvo visiška nesąmonė. Jis pabuvo gal tik pusvalandį, paskui per duris išgirdau, kaip ėmė nervintis, kai vaikas zirzė, ir nenorėdama vaikui streso pati atsikėliau.
Kita problema – laisvalaikis. Man norisi jį turėti šeimynišką. Iki tol, kol vaikui suėjo trys mėnesiai, aš išvis nebuvau išėjusi iš namų, o jis bent kartą per mėnesį išvažiuoja tai į žvejybą (iš tikrųjų pabaliavot), tai tiesiai pasako: „Einu pagert.“ Grįžta tik kitą dieną. Apskritai pagėrimas jam yra kaip veikla, toks savaitgalio įprotis. Pasak jo, čia normalu, nes visiem žmonėm reikia atsipalaiduoti, pabūti atskirai. O aš – ne žmogus? Man atsipalaiduoti nereikia?
Žinau, kad jis nepasikeis, nes kalbėjom apie tai jau ne vieną kartą. Aš kalbu, jis tyli ir daro tą patį. Jaučiuosi besirūpinanti vaiku viena, tik dar šalia turiu ir žmogų, kuris nuolat skaudina. Žinau, kad reikia tiesiog ryžtis ir jį palikti, bet pati nežinau, kas mane dar laiko... Gal viską išsakius ateis aiškesnis suvokimas, kad reikia pasakyti „stop“. Ačiū skaičiusiems.