Išpakuojant mano vyro tėvų dovanas, šalia vokelio radau vaikiškas kojines su nelabai subtiliu prierašu, jog skirta ateities vaikams. Uošviai visada buvo šiek tiek pamišę dėl vaikų, o kadangi mano vyras – vienintelis jų sūnus, niekada neslėpė, kad į mane deda daug vilčių. Lygiai taip pat, kaip aš neslėpiau, kad vaikų nenoriu ir neplanuoju norėti bent artimiausius penkerius metus.
Tačiau uošviai tai priimti atsisako. Kaskart susitikus viltingai žiūri į mano pilvą, ar nepadidėjęs, o man jau iš tikrųjų darosi nejauku.
Būtų gerai, jei tai tebūtų tik jie. Deja, atrodo, kad išprotėjo visi aplinkui. Vos grįžus po medaus mėnesio, kolega pusiau juokais, pusiau rimtai paprašė greitu metu dar neišeiti į dekretines atostogas, nes naujoko ieškoti nesinori, o vienas su darbais nesusitvarkys. Kai pasakiau, kad tokių planų nėra, atrodė, kad jam rimtai palengvėjo, nes buvo įsitikinęs, kad jau greitai reikės ieškoti pamainos man.
Net geriausia draugė, kuri puikiai žino, ką galvoju apie vaikus, puolė sveikinti, kai susitikus pasėdėti mieste užsisakiau nealkoholinį kokteilį. O aš tiesiog tuo metu gėriau vaistus...
Jau nekalbu apie giminaičių užuominas – tai, tikiuosi, į krikštynas pakviesi? Tai kada krikštynos? Ta prasme, nebus vaikų? O man jau norisi užrėkti – atstokit su tais savo vaikais! Jums reikia, jūs ir gimdykit!
Pradžioje buvo juokinga, bet jau ima rimtai atsibosti ir erzinti. Vaikų nenorime ir neketiname turėti. Atrodo, teks pradėti visiems meluoti, kad tiesiog esame nevaisinga pora. Gal tada apsiramins? Ar kaip tik, pradės dalinti patarimus, kaip liaudiškais metodais tai išsigydyti?..
Ačiū, kad dalijatės savo mintimis! Norite pasidalinti nuomone, pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt