Kai kurie politikai, žinomi žmonės jau anksčiau yra išreiškę savo pasipiktinimą, kad „trisdešimtmetės panos sako: „Aš nenoriu vaikų“, pareiškę, kad „mano herojė yra mergina ar moteris, kuri nori susilaukti vaikų.“ Mes galime rėkti atgal, kad XXI amžius, niekas niekam nieko neprivalo, pasirinkimo laisvė ir panašiai, tačiau finale juk vis tiek bandysime iškapstyti priežastį: ir visgi kodėl šiuolaikiniai jaunuoliai (tiek vaikinai, tiek merginos), nenori prisiimti atsakomybės? Už gyvybę, už šeimą, už valstybės apsaugą?
Įvairiose diskusijose jau esame garsiai išvardinę galimas priežastis: per daug išlepinti, per daug teisių, per mažai pareigų, per daug laiko praleidę socialiniuose tinkluose, netinkama švietimo sistema, įsitikinimai, jog pasaulis jau ir taip perpildytas, arba kad dalyvavimas kare net ginantis yra prisidėjimas prie žudymo. Visa tai tikrai yra svarbu ir, tikėtina, prisidėjo prie „prarastos kartos“ auginimo. Tik ar nebūsime praleidę dar kai ko svarbaus, gal net „dramblio kambaryje“?
Net nebūtina lįsti į statistikas, tiesiog pasižiūrėkime į save, apsidairykime aplink. Kiek iš mūsų augo taip vadinamoje pilnoje šeimoje – su mama ir tėčiu? Keliems iš mūsų pasisekė dar labiau ir mes savo šeimoje matėme nuoširdžiai laimingus ir atsakingus suaugusius žmones – tėtį ir mamą po darbo skubančius namo, nes jiems ten gera? Mama ir tėtis myli, gerbia vienas kitą, nevaikšto į kairę, rūpinasi vienas kitu ir savo vaikais.
Juk realybėje daugybė iš mūsų tokias scenas matėme tik filmuose. Daugybė iš mūsų augome šeimose, kuriose konfliktai, nepriteklius buvo normali kasdienybės dalis. Dar daugiau – daugybę „šeimų“ ir dabar sudaro vaikai ir mama, bandanti viena pati žongliruoti „mamos“ ir „tėčio“ funkcijomis. Pripažinkime – net šiandien, kai daugybė šaunių jaunų vyrų moka ir sauskelnes pakeisti, ir išdidžiai atvairuoja vežimėlius į poliklinikas bei parkus, tėtis daugelyje kitų šeimų vis dar yra kaip anglai sako „optional“ (nebūtinas priedas). Jeigu vaiko tėtis dalyvauja vaiko auginime, tai čia jau, skaityk, herojus, o tam vaikui ir jo mamai pasisekė. Jei ne, tai ne. Iš mamų mes vis tiek tikimės brandos, šventuoliško pasiaukojimo. Visuomenėje gajus pasakymas: „Gimdai sau. Gimdyk tiek, kiek pati galėsi išlaikyti“. Kitaip tariant, vaiko tėvas „pasiplovė“ – tiesiog transformuojiesi į „tėtmamę“. Kitaip ir būti negali.
Susirūpinusieji valstybės demografija aršiai varo moteris gimdyti, bet... Nesigirdi raginimų vyrams negyventi susimetus, pirštis, prisiimti atsakomybę už savo moterį ir vaikus. Taip, dabar mes šokiruoti, kad vyrai nenori eiti į kariuomenę. Bet juk daugybė vyrų visais laikais vengė atsakomybės šeimoje. Ir tai nekėlė tokio didelio pasipiktinimo kaip, pavyzdžiui, feminizmo judėjimas. Na nuėjo į kairę, na nugrimzdo į alkoholį. Kam nepasitaiko. Čia gi vyras.
Kai kas netgi bandys moterį kaltinti – per daug svorio po gimdymo priaugai, per mažai kotletų vyrui iškepei, per dažnai „protą knisai“. O jei moteris pasakys, kad nenori gimdyti – tai čia jau šventvagystė, apokalipsė. Moterys turi būti šventos, brandžios, išmintingos, stiprios, prisiimti atsakomybę už vaikus, nešti savo kryžių... O vyrai? Ar mes iš jų reikalaujame šventumo, brandumo, išminties, stiprybės, atsakomybės už vaikus? Kokį „kryžių“ jie turi nešti?
Na buvo skandalai, na išlenda karts nuo karto pasipiktinimai, kad toks ir anoks žymus žmogus va metė savo žmoną su mažais vaikais ir pabėgo su meiluže ar kažkas panašaus, bet... Visumoje niekas per daug nesikeičia. Tūkstančiai niekam nematomų „tėtmamių“ kasdien tikrina, kurioje parduotuvėje kruopos pigesnės, laužo galvą, kaip tapti dar produktyvesne, kad pavyktų uždirbti papildomus 50 eurų per mėnesį, paskui dar išklauso priekaištus ugdymo įstaigoje, kad vaikas neprižiūrėtas. Jeigu „tėtmamė“ bandys kam pasiskųsti, būtinai išgirs priekaištus: „Tai kodėl gimdei?“ Kažin, ar vaikus palikę tėčiai bent šimtąja dalimi išgirsta analogiškų: „Kodėl „užstatei“? Kodėl palikai?“
Taigi auga sau berniukai, nematydami, kaip tėtis įsimylėjusiomis akimis žiūri į mamą – po gimdymų priaugusią svorio, nepasidažiusią, nemokančią iškepti skanių kotletų, vis paburbančią. Tiesiog. Nes ji jo vaikų mama. Neina berniukas su tėčiu į žvejybą ar į „Šaulių sąjungos“ susitikimus, vakarais jie linksmai kvatodami nesigalinėja. Tuo tarpu mergaitės su siaubu žiūri į savo iki depresijos išsekusias „tėtmames“ – kartais labiau panašias į zombius nei į moteris – ir nesupranta, kodėl kai kurios mergaitės svajoja apie vaikus. Juk tai toks košmaras.
Geriausiu atveju berniukas atranda save sporto klube ar krepšinio aikštelėje, bet vis tiek jam greičiausiai niekas nepasakys, kad „reikia gerai mokytis tam, kad gautum gerą darbą, kad turėtum pakankamai pinigų išlaikyti savo šeimą“. Mergaitė, pasiskaičiusi madingų žurnalų, nuspręs, kad gyvenimo prasmė – tai tapti manekene arba išmokti gražiai pasidažyti ir suvilioti kuo daugiau vyrų. Kokia šeima? Kokia tėvystė, motinystė? Kariuomenė? Kodėl? Juk galima sau keliauti kasdien vis į kitą šalį, gyventi tai su vienu, tai su kitu. Na gal po keturiasdešimties, kai jau visos šalys bus aplankytos, dirbtinio apvaisinimo pagalba susilauks palikuonio gyvenimo paįvairinimui...
Taip, visumoje šiuolaikinė visuomenė yra egoistiška, pasileidusi. Šeimos vertybės nyksta. Religija, tinkamas švietimas gali padėt visuomenei pagyti, atrasti tikrąją laimę ir tikrąsias vertybes, tik gaila, kad dažnai net religingiausieji iškreiptai supranta dorovę, atsakomybę, pavyzdžiui, skaistybė skirta tik mergaitėms. Berniukams tai gal nebent tik kunigams priėmusiems celibatą.
Mergaitės turi rengtis kukliai, kad grubiai tariant berniukai prie jų seksualiai nepriekabiautų ar neišprievartautų, bet analogiškai berniukams nesakoma, jog reikia vienodai gerbti visų mergaičių kūnus ir nėra jokio pasiteisinimo prievartai. Tai yra nusikaltimas.
Lygiai taip už naujos gyvybės atsiradimą atsakingi yra abu vienodai. Su kitais religingais žmonėmis esu prieš abortus (išskyrus tuos atvejus, kai tai kenktų motinos gyvybei, taip pat prievartos ar didelio apsigimimo atveju), bet ir už tai, kad vyrai būtų priversti prireikus atlikti tėvystės nustatymo testą ir būtų priversti prisiimti vienodą atsakomybę už naują gyvybę. Gyvybė yra šventa. Lytiniai santykiai – ne vien malonumas, bet ir atsakomybė. Vienoda atsakomybė abiems žmonėms.
Tiesa, yra mokslinis paaiškinimas, kodėl moterims labiau „apsimoka“ būti dorovingomis. Biologė Dawn Maslar savo TED kalboje teigia, jog per lengvai „į lovą įšokančios“ moterys rizikuoja nesulaukti žiedelio, mat lengvai pasiekiamo sekso metu išsiskiriantis testosteronas vyrų organizme blokuoja oksitociną – prieraišumo hormoną, dėl kurio vyrai jaučia norą žūtbūt užtikrinti, kad išrinktoji bus jo ir tik jo. Taip pat, anot žymiausio mūsų laikų biologo Ričardo Dokinso, vyrai statistiškai dažniau palieka savo vaikus nei moterys dėl to, kad moters organizmui vaiko „gamyba“ kainuoja žymiai daugiau. Ji intuityviai bijo prarasti savo „investiciją“ į sukurtą naują gyvybę.
Savo knygoje „Savanaudis genas“ jis taip pat rašo, kad vyras iki mūsų dienų niekada negalėjo būti užtikrintas, jog gimęs vaikas tikrai yra jo biologinis vaikas (kitaip sakant, kad žmona nepastojo nuo kaimyno), tuo tarpu moteriai nereikia jokių įrodymų, ji gali būti tikra, kad pusė jos pačios išnešioto kūdikio genų yra jos. Šie moksliniai faktai mums padeda geriau suprasti, kaip veikia mūsų kūnai ir padeda geriau suprasti kai kuriuos reiškinius, tačiau verta turėti omenyje, kad tiek vyrai, tiek moterys yra pirmiausia mąstančios būtybės (tuo labiau jei jie deklaruoja krikščioniškas vertybes, tai yra, gyvenimą pagal aukštesnius, dvasinius standartus). Mes galime kontroliuoti savo elgesį ir neturėtume pateisinti netinkamo elgesio biologiniais procesais, kitaip kiekvienam nusikaltimui galėtume surasti „mokslišką“ pateisinimą: nusikaltėlis buvo neišsimiegojęs ir alkanas.
Kad šis straipsnis būtų pakankamai objektyvus, vertėtų aptarti ir dar viena aspektą – atstumtuosius tėčius. Taip, būna, kad moterys pačios nenori būti išlaikomos ir netgi sąmoningai prisiima „tėtmamės“ rolę, apkaltina vaiko tėtį būtais ar nebūtais dalykais, riboja vaiko galimybes matytis su juo, kurti su juo santykius. Kitaip sakant, „išmeta tėtį už borto“.
Yra moterų, kurios į vyrus žiūri tik kaip į pinigų spausdinimo mašiną savo grožio procedūroms ir laisvam, nerūpestingam gyvenimui. Tai yra toks pats blogis kaip viskas, ką išvardinau anksčiau. Teisingumas turi būti vienodas visiems. Abiejų suaugusiųjų indėlis į šeimą turi būti vienodų proporcijų. Ir nesvarbu, ar moterys ir vyrai nusprendžia atlikti „tradicines“ roles, ar abu derina karjerą ir vaikų priežiūrą, virtuvę ir autoservisą vienodai. Tai yra grynai susitarimo reikalas. Svarbiausia laikytis principo – abu dirba, abu ilsisi. Abu gerbia vienas kitą. Abu dalyvauja vaiko gyvenime.
Tuoj ateis mamos diena. Socialiniuose tinkluose kaip sakurų žiedai pasipils ditirambai motinystei. Motinystė bus įvardijama kaip prasminga, labai graži, beveik būtina gyvenimo dalis. Visos mamos bus įvardintos kaip herojės. Ir niekas nepasakys, kad visų mamų užkulisiai yra labai skirtingi. Niekas nepasakys, kad motinystė be tėvystės nėra nei graži, nei dvasinga. Ir mama, ir „tėtmamė“ gaus tokį patį darželyje nupieštą atviruką. Galbūt tą dieną kiekviena išties bent trumpam savo kasdienybėje įžvelgs kažkokią prasmę, o gal visus sveikinimus užgoš tik ausyse tebeskambantis: „Kodėl gimdei? Kodėl gimdei? Kodėl gimdei?“
Paskui ateis tėčio diena. Socialiniuose tinkluose jau nebus tokio sujudimo. Kai kurie sutrikę tylės, drąsesni prisipažins, kad tėčio dieną neturi ko sveikinti, dar kiti darželyje pieštą atviruką padovanos savo „tėtmamei“.
Na ir visai pabaigai. Kitą kartą prieš paklausdami, kodėl moterys negimdo, paklauskime savęs – ar tikrai tie vaikai mūsų visuomenėje yra reikalingi? Ar mes neskirstome vaikus į mūsų ir ne mūsų, į normalius ir nenormalius? Ar pakankamai rūpinamės, kad visi vaikai turėtų vienodas galimybes valgyti šiltą, pilnavertį maistą, lankyti būrelius, stovyklas, laiku patekti pas sveikatos specialistus, korepetitorius, prireikus gauti mokytojo padėjėją, kad vasarą galėtų nuvažiuoti prie jūros?
Ar užtikriname, kad „tėtmamės“ galėtų įpirkti auklės paslaugas? Kiek iš mūsų pasiūlo kaimynystėje gyvenančiai „tėtmamei“ pailsėti, kol mes pabūsime su jos vaikais? Kiek politikų ryžtasi priimti įstatymus, užtikrinančius tėvo dalyvavimą vaiko gyvenime? Ir vėlgi, prieš paklausdami, kodėl vaikinai netarnauja kariuomenėje, paklauskime – o ar gali būti kitaip, kai jie neturi tinkamo pavyzdžio šeimoje ir visuomenėje? Mes, kaip visuomenė, nepakankamai reikalaujame iš vyrų prisiimti atsakomybę.
Norite išsakyti savo nuomonę ar papasakoti istoriją? Rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt!