Skulptoriai Artūras Burneika, Simonas Šidlauskas ir architektas Tomas Petreikis – šių metų sniego skulptorių komanda. Lietuva Saporo tarptautiniame sniego festivalyje dalyvauja jau keturioliktą kartą. Nors tarptautiniuose festivaliuose komanda dalyvauja jau ne vienerius metus, tačiau pirmaisiais metais sekėsi prasčiau.
„Pradžios nebuvo labai įspūdingos. Gal pradžioje reikalingas laikas „apsiuostyti“ kas, kur, su kuo ir kaip. Visgi, [festivaliuose] dalyvauja profesionalūs skulptoriai, tad ilgai pažindintis su sniegu, kaip medžiaga, nereikia, labiau glumina neįprastas mastelis, monumentalūs dydžiai – sniego kubo dydis siekia 3x3x3 metrus. Pakankamas iššūkis iškyla per tokį trumpą laiką įveikti 27 tonas sniego, nes tam būna skirtos tik 4 darbo dienos. Kituose festivaliuose skulptūros būna dar didesnės“, – teigė skulptoriai.
Pasiruošimas trunka 6 mėnesius
Net neabejojame, kad daugelis nebuvote girdėję apie tai, kaip gimsta sniego skulptūros. Tad koks tai procesas ir kas svarbiausia, norint pasiekti įspūdingų rezultatų?
„Festivalio aikštelėje dirbame tik 4 dienas, tačiau tai tik maža dalis didžiulio pasirengimo proceso. Tikrasis darbas prasideda pusmetį prieš festivalį – idėjos kūrimas, priemonių pasirinkimas ir kiti pasirengimo etapai. Su idėjomis nutinka įvairiai: galbūt vienas iš kolegų susapnuoja, kartais idėja gimsta kolegiškai bediskutuojant, pavyzdžiui, kavinėje. Dažniausiai menininkai yra individualistai, kūrybinius klausimus ar iššūkius linkę spręsti vieni, tad proceso metu yra smagus jausmas, kai suremiamos komandinės ietys: vienas kolega stringa, kitas kolega padeda ir randa sprendimą.
Geram rezultatui pasiekti svarbus yra idėjos skulptūrinis pateikimas, skulptorius turi būti empatiškas, matyti skulptūrą iš „šono“, iš žiūrovo perspektyvos, kelti klausimus sau: ar supras, ar perskaitys, ar nustebins? Plūktas sniegas tokia tarpinė vandens medžiaga tarp ledo ir sniego: sunki ir „dusli“, aštri geometrija, paviršiaus tekstūra atgaivina „tingią“ medžiagą“, – paaiškina pašnekovai.
Deja, Lietuvoje nėra tinkamų sąlygų užsiimti šia veikla, teigia jie.
„Dažniausiai tokiuose festivaliuose dalyvauja profesionalūs skulptoriai, ar skulptūros studentai, kurie gali pasiekti gerų rezultatų. Sniego skulptūroms reikia ne tik techninių įgūdžių, bet ir meninės vizijos. Skulptorius turi gebėti papasakoti istoriją per formą, ji turi būti suprantama ir įdomi žiūrovams“, – sakė sniego skulptorių komanda.
Kaip pavyko pavergti japonų širdis?
Tarptautinis sniego festivalis Sapore trunka jau 49-erius metus, o jame dažniausiai dalyvauja šalių komandos, kurios turi partnerystės ryšius su Saporo miestu. Kaunas seniau taip pat buvo partneris, todėl komanda vis dar turi galimybę dalyvauti ir atstovauti Lietuvai.
„Atrodytų [ten] tokios atšiaurios vietos, kur saugios žiemos, bet globalinis atšilimas pradeda kėsintis ir į šias teritorijas. Laikas duotas skulptūrai yra sąlyginai trumpas – 4 dienos, o iš jų šį kartą 3 dienas švietė saulė ir tvyrojo 6 laipsnių temperatūra. Saulei kepinant, tai, ką suformavai, tampa nevaldoma, skulptūra gižta, saulės spinduliai gręžiasi į skulptūros kūną. Užuot kaip skulptoriai, darantys tai, ką mokame geriausiai, dirbę prie kūrinio ir jį tobulinę, turime numatyti, apgalvoti įvairias strategijas – stabdyti darbus, prarasti brangų laiką valandomis laukiant, kol saulė nebus tokia „aštri“, artės link horizonto“, – apie sudėtingą procesą pasakojo komanda.
Galvodami apie kūrybinę skulptūros idėją, pašnekovai sako nusprendę skulptūrą paskirti Japonijai ir šios šalies kultūrai. Tai buvo sprendimas, atnešęs didelę sėkmę.
„Skulptūrą dedikavome Japonijos žmonėms, pasirinkdami japonų kalbos simbolį kandži hieroglifą. Vystant idėją, mes buvome „akli“: japoniško alfabeto nepažįstame, mus po šį tamsų, painų labirintą paėmę už rankų vedžiojo draugai, gyvenantys Japonijoje. Ar pasviręs hieroglifas „laimė“ reikšmės nepaverčia „nelaime“, ar jis veikia vienas be kitų hieroglifų konteksto? Atrodo paprasta, bet lengva pasiklysti. Viena iš festivalio organizatorių vietoje mėgino perspėti, jog ištraukus vieną skulptūroje esančią hieroglifo horizontalę, skulptūra reikš ne laimę, o ne nelaimę.
Japonija – taisyklių šalis. Mums žinomas posakis, „išmokti taisykles reikia tam, kad vėliau jas laužyti“, Japonijoje negalioja. Kituose festivaliuose vertinama drąsa, rizikuojant gimsta kažkas naujo ir įspūdingo – tokie dalykai yra draudžiami. Kontrolė, ar atitinkame taisykles, mus persekiojo viso proceso metu“, – teigė lietuviai.
Šlovės akimirka
Varginantis procesas, iššūkius kėlusi idėja – ar po viso to buvo galima tikėtis tokio įvertinimo? Vyrai sako, kad užbaigus darbus, jie iškart suprato – ryšį tarp Lietuvos ir Japonijos sukurti tikrai pavyko.
„3 pirmas dienas skulptūros išsikišusios dalys buvo paremtos sniego kolona, kad nuo savo svorio ir saulės nenulūžtų. Apsauginė kolona iš sniego atrodė kaip sudėtinė hieroglifo dalis ir japonai niekaip neįminė mįslės, ką šis hieroglifas reiškia. Buvo neramu. Bet paskutinę dieną, kai atraminė kolona buvo nuimta, žmonių reakcija buvo audringa! Jie perskaitė viską, suprato džiaugsmo reikšmės, besisukančio vilkelio ir balanso skulptūrinę kalbą. Tada mes supratome – pataikėme! Tiltai tarp Japonijos ir Lietuvos susijungė! Paskutinę diena iš festivalio skulptūrų mus supo daugiausia auditorijos ir dirbant už nugaros girdėjome nenuilstančius, mus šildančius „sugoooi!“ šūksnius. Supratome, jog pataikėme ir palietėme japonų širdis.
Po keturių dienų darbo, komandą lydėjo geras jausmas – nepriklausomai nuo būsimų komisijos vertinimų, mes jautėmės įgyvendinę išsikeltus tikslus ir jautėmės pakylėti. Intuityviai jautėme, kad būsime tarp apdovanotųjų. Visgi Japonijoje juntami kultūriniai ir estetiniai skirtumai. Paprastai būna dvi skulptorių stovyklos: figūratyvinė ir konceptualistinė. Konceptualios temos Saporo festivalyje, deja, nėra lengvai suprantamos, todėl laimėti trečią vietą su konceptualiu kūriniu – tai tikrai didelis pasiekimas“, – džiaugėsi jie.
Perdavė žinutę visiems
Po puikaus pasiekimo, komanda nori perduoti žinutę visiems „Delfi“ skaitytojams.
„Mūsų koncepcija – „laimė – tai pusiausvyra“. Ji trapi, kaip grakščiai besisukantis vilkelis – vienas netikslus judesys ir harmonija susvyruoja. Tačiau, pakoregavus judesį, vilkelis vėl pagauna ritmą, tęsdamas savo elegantišką, trapų šokį, galbūt primenantį laimės akimirkas gyvenime. Šis projektas – japoniško hieroglifo 幸 („laimė“) skulptūrinė interpretacija. „Laimės“ reikšmė išsisuka į balansuojančio vilkelio simbolį. Kviečiame apmąstyti pusiausvyros ir laimės ryšį“, – skatino pašnekovai.
Norite papasakoti apie žmogų, kuris įkvepia gyventi kitaip ir siekti savo svajonių? Rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt!