aA
Meškeriojimas – universalus užsiėmimas, tad nenuostabu, kad juo užsiima įvairaus amžiaus, lyties ir profesijos žmonės. Ne išimtis – ir kunigai, kurių mūsų, meškeriotojų tarpe, pasirodo, yra ne tiek jau ir mažai. Pakalbinome vieną iš jų – užkietėjusį žveją ir kunigą Arvydą Kasčiukaitį, norėdami sužinoti, kaip mūsų mėgiamas užsiėmimas atrodo iš krikščionikosios pozicijos ir kaip pavyksta suderinti kunigystę su meškeriojimu.
Arvydas Kasčiukaitis su savo sugautu laimikiu
Arvydas Kasčiukaitis su savo sugautu laimikiu
© Asmeninio albumo nuotrauka

Yra toks anekdotas:

Sekmadienio vidurdienis, du seni draugai meškeriotojai, kaip visada, plūduriuoja ežere valtelėje su meškerėmis ir kalbasi apie žuvis bei gyvenimą. Staiga kažkur iš toli ataidi vos girdimi bažnyčios varpai. Vienas atsargiai padeda meškerę ant borto, išsiima dar nesusmilkusią cigaretę iš burnos, atsiklaupia ir persižegnoja.

Jo bendras negali patikėti savo akimis: „Nuo kada tu čia toks pamaldus pasidarei”?

Tas atsako – „Na, žinai, visgi tėvą dabar laidoja”.

Kaip Jums atrodo, ar iš tiesų meškeriotojus galima pavadinti viena mažiausia bažnyčią lankančių visuomenės dalių? O jei taip – kodėl taip yra?

Na, anekdotas tikrai „tirštas“, bet konkrečios statistikos šiuo klausimu turbūt nėra. Žiūrint plačiau, tai reikia pasakyti, kad Lietuvoje apskritai kiekvieno sekmadienio šv. Mišių šventime dalyvauja gal tik apie 10–15 procentų save laikančių katalikais. Taigi, problema, matyt, slypi pačios visuomenės katalikiškoje savimonėje, nepriklausomai nuo to, ar žmogus sekmadienį paskiria žvejybai, ar kolektyvinio sodo tvarkymui, ar bet kokiai kitai veiklai ar pramogoms.

Atsakymų esti įvairių: kitomis dienomis neturiu laiko, nesu įpratęs kiekvieną sekmadienį eiti bažnyčion (nereikia įkyrėti Dievui), sekmadienį reikia sutvarkyti tai, ko nepajėgiau savaitės metu ir t.t. Galima sakyti, kad viską lemia paties žmogaus prioritetai. Žiūrint giliau, tai tie prioritetai atspindi žmogaus tikėjimo brandą ir jo religinę-socialinę savivoką bendruomenėje.

Tikėjimo brandą atspindi asmens motyvacija, dėl kurios jis visgi kartais nueina į bažnyčią: dėl žmonos (rečiau dėl vyro), dėl baimės, kad daro baisią nuodėmę ir gali patekti į pragarą (šiais laikais retesni atvejai, mane, asmeniškai, verčiantys šypsotis), dėl pasisekimų / nepasisekimų darbuose (jei nueisiu, gal Dievas padės išspręsti reikalus) ir t.t.

Tokiose motyvacijose vyrauja „reikalas“. Man tokie „reikalai“ atrodo ne visai atitinkantys šv. Mišių reikšmę, nes kur kas svarbiau yra, kad žmogus norėtų patirti tą unikalų santykį su Dievu, kuris yra pasiūlomas dalyvaujant šv. Mišiose. Kaip žvejyba yra darbas tam, kuris nemoka žvejoti, taip šv. Mišios yra „reikalas“ tam, kuris nesupranta ką jose veikia. Religinis-socialinis aspektas sekmadienio šventime taip pat labai svarbus, nes į šv. Mišias susirenka bendruomenė (parapija), kuriai žmogus priklauso ir jo dalyvavimas/nedalyvavimas tą bendruomenę stiprina arba silpnina tiek tikėjimo, tiek bendražmogiška prasme (suprantama, tai aktualiau mažesnėse parapijose, kur žmonės vienas kitą labiau pažįsta).

Arvydas Kasčiukaitis su savo sugautu laimikiu
Arvydas Kasčiukaitis su savo sugautu laimikiu
© Asmeninio albumo nuotrauka

Kaip paprasti žvejai reaguoja, kai sužino, jog šalia žvejoja kunigas? Ar dažnai tenka žvejyboje diskutuoti tikėjimo klausimais. O jei taip – kokius klausimus dažniausia užduoda žvejai?

Žinoma, kad nei ant kaktos, nei ant žūklės įrankių neparašyta, kad žvejoja kunigas, o ir pats nesistengiu garsiai „rėkti“, kas aš esu. Vienas įvykis gan pamokantis. Kartą su kitu žveju išsikalbėjome apie gyvenimą (prieš eilę metų Kapitoniškėse gaudant karosus) ir dar kitas kaimynas nugirdo, kad esu kunigas. Jis, matyt, buvo prietaringas, nes po kurio laiko nekibos išgirdau murmesį: pypt, pypt, kai tas kunigas atsivilko, pypt, visai dingo „kliovas“, pypt.

Nežinau, iš kur pas jį tokie prietarai, bet tai vienintelis atvejis mano kunigystėje, kai ji liko kalta dėl blogo kibimo. Tikėjimo klausimais teko plačiau diskutuoti gal keletą kartų ir tai nutiko naktinėse žvejybose (gal pats tinkamiausias paros metas?). Temų būta visokių, nuo Dievo buvimo bei visatos atsiradimo klausimų iki kunigystės kaip pašaukimo ir gyvenimo būdo problematikos.

Arvydas Kasčiukaitis su savo sugautu laimikiu
Arvydas Kasčiukaitis su savo sugautu laimikiu
© Asmeninio albumo nuotrauka

Visgi, išskirčiau keletą praktinių tokių diskusijų aspektų, kurie man pačiam buvo tam tikras atradimas. Buvo kalbėtasi išskirtinai su vyrais ir kaip bebūtų keista jie tai vienas, tai kitas sakydavo, kad į bažnyčią retai užsuka, kad išpažinties seniai buvo ar visai neina, kad „šliūbo“ nepaėmę ar antrą kart vedę, tarytum jų prisipažinimuose slypėtų klausimas: o tu ką pasakysi?

Na, aš pasakydavau, ką pasakydavau, tačiau man buvo gera, kad tiems žmonėms tie dalykai rūpėjo, nesvarbu ar jie dėl to jautė kaltę, ar sakė tai tarsi pasididžiuodami. Kitas praktinis klausimas, dominęs pašnekovus, buvo kunigo kasdienis gyvenimas (paprastai ši tema buvo paliečiama šiek tiek „apšilus“). Žinoma, buvo ir grynai pragmatiškų klausimų: kiek „kainuoja“ šv. Mišios, ko reikia santuokai , kokie reikalavimai krikšto tėvui ir pan. Visumoje, manau, kad pokalbis su kunigu žvejyboje ne tik sutrumpina laukimo laiką, bet taip pat gali būti naudingas pašnekovui.

Manau, kad daugeliui mūsų, meškeriotojų, žvejyba patraukli didele dalimi ir tuo, kad joje gali atsipalaiduoti, nusimesti visas kaukes, kurias nori nenori „uždeda“ darbinė veikla, pareigos, padėtis visuomenėje ar kiti dalykai. Dėl to žvejyboje dažnai sau leidi kur kas daugiau – ir stipriau nusikeikti, ir riebesnį anekdotą papasakoti, gal kartais ir kokį gurkšnį kitą kažko stipresnio su kolegomis išgerti.

Kaip yra jūsų atveju – juk tikriausiai kartu žvejojantys žino, kad jūs esate kunigas, todėl, spėčiau, nori nenori, turite sau kelti aukštesnę kartelę, nes pagal Jūsų elgesį greta žvejojantys tikriausia sprendžia ir apie bažnyčią. Ar tai nėra problema – ar galite sau leisti žūklėje nors trumpam pamiršti savo pašaukimą ir tiesiog žvejoti?

Kartelę išsikelti, žinoma, gali, tik reikia atsiminti, kad aukštai šokęs gali žemai ir nukristi. Čia kaip apaštalas Petras, kuris dievagojosi, kad net gyvybę dėl Jėzaus guldys, o vėliau pasakė: aš nepažįstu to žmogaus. Kunigas yra savo laikmečio ir savo visuomenės dalis, todėl jam dažnai būdinga tai, kas būdinga bendrai aplinkai.

Kita vertus visi supranta, kad aklas aklo negali vesti, tad kunigui svarbu nuolat prasitrinti akis, kad gerai matytų – jei kunigas nereikalauja daugiau iš savęs nei iš kitų, aklumas garantuotas. Kartais nutinka, kad aklasis praregi, o vedlys apanka, tuomet pasikeičia rolės ir jei pavyksta buvusiam vedliui sugrąžinti regėjimą, tai laimi visi. Noriu pasakyti, kad abipusė įtaka tarp kunigo ir kitų žmonių yra neišvengiama ir netgi pageidautina. Natūraliausia, kai kunigas nekilnoja kartelės pagal aplinkybes: jis yra toks koks yra su savo privalumais ir trūkumais.

Suprantama, kad vienoks ar kitoks kunigo elgesys žmonėse iššaukia pritarimą ar nepasitenkinimą Bažnyčia, tačiau pagal jo elgesį spręsti apie visą Bažnyčią yra paviršutiniška, nes kunigija sudaro tik mažytę jos dalį, pagrindinė kritinė masė – pasauliečiai. Taigi, pakrikštytas žmogus spręsdamas apie Bažnyčią iš esmės sprendžia apie save patį, nes nėra stebėtojas, bet jos narys, nepriklausomai nuo to ar aktyvus ar ne. Manau svarbiausia, kad kunigas nevaidintų būdamas tarp žmonių (tam jis skirtas) ir bet kokiose aplinkybėse būtų geranoriškai nusiteikęs kitų atžvilgiu tiek žmogiškąja, tiek kunigiškąja prasme.

Arvydas Kasčiukaitis su savo sugautu laimikiu
Arvydas Kasčiukaitis su savo sugautu laimikiu
© Asmeninio albumo nuotrauka

Kas Jums yra nuodėmė žvejyboje? Turiu galvoje daugiau žvejybinę sritį – elgesį su gamta, pagautu laimikiu ir kolegomis ir pan.?

Prieš daugiau nei dešimt metų, kai vėl aktyviai pradėjau žvejoti vienas mano draugų Romas (jis kaltas dėl šio pomėgio atgaivinimo) žūklės vietoje pradėjo rinkti tuščius butelius. Naiviai, o gal ir gudriai paklausiau, ar taip jau sunku gyventi ir gavau kaip mazgote per veidą: jei visi paliks, kas iš Lietuvos liks. Visada susitvarkau žūklės vietą (aplink maždaug iki 10–15 m), tačiau platesnės pakrantės, jei tokia yra, nesiimu valyti, dar matyt nepriaugau.

Nepraktikuoju būdo „pagavai – paleisk“, nes žuvį mėgstu valgyti, tačiau visada paleidžiu „neimamą“ pagal dydį ar sezoną laimikį. Manau, kad taip daro visi save gerbiantys ir apie ateities kartas mąstantys žvejai. Dėl tokio elgesio keliskart teko išgirsti, kad esu asilas ar pan. (kaip nekeista iš gerokai vyresnių žvejų), bet nuo to mano ausys nepailgėjo.

Jei žvejoju su draugais ir man sekasi, o jiems ne, pasiūlau dalį savo laimikio, čia vadovaujuosi auksine taisykle – padaryk kitam tai, ko pats norėtum, kad tau padarytų. Tai be abejo galioja ir bekompromisinei pagalbai kitam žūklės procese. Tad mano atsakymas, kas man yra nuodėmė žvejyboje, glaustai būtų toks: tiek negyvos, tiek gyvos aplinkos ignoravimas (aš pasaulio bamba).

Ne vienam dirbančiam meškeriotojui sekmadienis yra vienintelė diena, kada jis gali pažvejoti. Tačiau būdamas bažnyčios bendruomenės nariu, jis privalo kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose. Ar įmanoma šiuo atveju suderinti ir pareigą, ir mėgstamą laisvalaikio užsiėmimą?

Klausimas sunkus ir kiekvienas sprendžia skirtingai. Pavyzdžiui, mūsų bendruomenės narys Vytautas (dabar jau amžiną atilsį) sakydavo, kad žvejyba jam kaip darbas ir jis sekmadieniais nedirba. Kiti ieško galimybių dalyvauti šv. Mišiose šeštadienio arba sekmadienio vakarais, kad turėtų ilgesnį laiko tarpą. Karpininkams dar sunkiau, nes paprastai žūklė trunka kelias dienas, o jei dar ir varžybos, kurios dažniausiai vyksta savaitgaliais. Mano pastebėjimai būtų keli. Pirma, jei tokios žūklės nereguliarios ir žmogus pastoviai gyvena sekmadienio šventimo ritmu, nematau tragedijos, nes vienas ar kitas praleistas sekmadienis nepakeis žmogaus santykio nei su Dievu, nei su bendruomene.

Antra, jei žmogus supras šv. Mišias tik kaip pareigą, tai Dievas juk ne žuvis, Jam vieno ar dviejų kilogramų pašarų nereikia, bet ar tau Jo reikia? Trečia, sekmadienis yra ne tik bažnytinės bendruomenės, bet ir šeimos rato diena (eilinėmis dienomis visi užimti savo darbais ar mokslais), tad yra nemaža rizika, kad šeimos nariai nutols vienas nuo kito, jei pvz. šeimos galva sekmadienius nuolat praleis su draugais. Grįžtu prie jau išsakytos minties – prioritetai.

Kokiomis savybėmis, jūsų nuomone, turėtų pasižymėti geras krikščionis-meškeriotojas arba kaip būti ir geru krikščionimi, ir geru žveju?

Atsakymas paprastas – nuolat pažink save ir tai, ką gaudai. Jeigu šio interviu skaitytojui kilo bent viena mintis apie savo gyvenimą ir pomėgį žūklei, tai dar vienas žingsnelis savęs kaip krikščionio-meškeriotojo atradimo link.

Artėja šv. Kalėdos, ką norėtumėte palinkėti visiems mūsų meškerės broliams?

Viso to, ko kiekvienam žvejui labiausiai reikia (nevardinsiu, nes daug vietos užims), o svarbiausia šios šventės šeimyninės darnos ir šilumos, kuri paliestų visus šeimos narius. Žvejosim prieš šv. Kalėdas, daugelis žvejos ir po jų, o jose linkiu džiaugtis ir vertinti tai ką turit, o ne tai, ką galėtumėt pagauti.

Žurnalas „ŽvejOK“ 2013

Kablys.lt
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Savaitgalio aktualijos žvejams. Lynų psichozė – Pietų, karšių – Vakarų Lietuvoje (1)

Rodos, jau pradedame priprasti prie naujo gyvenimo ritmo. Sumaišties ir neaiškumų dar daug, tačiau...

Apie žvejybą karantino metu arba kaip greičiau išsikasti sau duobę (32)

Dėl kilusios pandemijos įvestą karantiną žvejybos ir poilsio gamtoje atžvilgiu, iš esmės,...

Pavasarinis žiobrių šėlsmas

Šlaituose pradėjus mėlynuoti žibutėms (o kartais ir anksčiau) kartu su gamta atgimstančią...

Milijonai vėgėlių jauniklių praturtino Lietuvos upes ir ežerus (6)

Žuvininkystės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos Vakarų regiono žuvivaisos skyriuje,...

Nestok į „kolūkį“ arba keletas džiaugsmo valandėlių Nevėžyje (4)

Senokai esu pastebėjęs, kad geriausios žvejybos išeina... netyčia. Kai neturi laiko ruoštis,...

Top naujienos

Psichoterapeutas: jei situacija tęsis dar 6 savaites, bus kardinalių socialinių pokyčių (294)

Nors pandemija palies visas gyvenimo sritis, ypatingą svarbą turi kintanti socialinė...

Sekmadienį Lietuvoje patvirtinti dar 23 COVID-19 atvejai: bendras skaičius – 460 (225)

Sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad šiandien, atlikus tyrimus, Lietuvoje patvirtinti dar...

Mėnesio prognozė: po anomaliai šilto kovo balandis bus itin kontrastingas (29)

Artėjantis balandis gali būti itin permainingas, rodo Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos...

Niūri britų mokslininkų prognozė: mirčių nuo COVID-19 skaičius gali būti sukrečiantis JAV ekspertas: aukų šalyje gali būti iki 200 tūkst. (120)

Nepaisant įgyvendinamų griežtų priemonių, Imperatoriškojo koledžo Londone mokslininkai...

Dirbtinis intelektas plinta žaibiškai: ar sulauksime, kad žmones pakeis robotai?

Kada pasiteisina investicijos į dirbtinį intelektą (DI) ir kada reikia imtis kitų priemonių,...

Pokyčiai darbovietėje: 5 patarimai, kaip elgtis vadovui, kad virusas atneštų mažiau nuostolių

Kol kas nėra visiškai aišku, kokiu mastu COVID-19 plitimas paveiks mūsų socialinį gyvenimą ir...

Klaipėdos ligoninės vadovas: palatų sergantiems koronavirusu netrukus gali nebeužtekti (252)

Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovas Vinsas Janušonis sako, kad jau kitą savaitę...

Igno Jonyno filmas „Lošėjas“

Igno Jonyno filme Lošėjas pasakojama makabriška istorija apie prasilošusį greitosios pagalbos...

14-oji karantino diena. Tobuliausias ir skaniausias desertas (12)

Visi turime savo mėgstamiausią desertą, tai šį kartą supažindinsiu su savo mėgiamiausiu, kurį...

Anyta per šventes išdavė slapčiausią savo svajonę – žmona šito nepamirš net norėdama (57)

Labiausiai neišsemiama tema – marčių ir anytų santykiai. Šiuos santykius tikrai lydi ne viena...

|Maža didelių žinių kaina