Vieta, kur pildosi kiršliautojų svajonės

Ji prasideda vakariniame Aukštųjų Tat­rų pakraštyje, susiliejus Koprovo ir Ticho upokšniams. Perkirtusi Podbanskos mies­telį, Bela palieku Tatrų nacionalinio parko žemes. Toliau teka pietvakarių pusėn, priglaudžia keletą intakų iš dešinės ir, nusruvenusi maždaug 20 kilometrų prie Liptovo Hradko, įsilieja į Vaho upę.

Liptovo Hradke yra Slovakijos meškerio­tojų sąjungos vietinės organizacijos cent­ras. Ji ir šeimininkauja Belos upėje. Apie Vahą galima pasakyti, kad šioje upėje puikios sąlygos gaudyti upėtakius, kiršlius ir lašišas net iki pat Ružomberko. Rekordi­nių margųjų, vaivorykštinių ir ežerinių upėtakių taip pat yra naujoje vandens sau­gykloje – Liptovo Maroje.

Bela – graži kalnų upė, srauni, sūku­ringa, nepaprastai švari, pavasarį ir vasarą gana aukštai pakilusi ir šal­ta nuo tirpstančio kalnuose sniego. Vaga plati, baltais apvalainais akmenimis nuk­lota, kalnų šlaituose upę supa miškai, ly­gumoje – laukai. Netolimos Vakarų Tat­rų viršūnės ir Krivano masyvas supa upę puikiu gamtovaizdžio rėmu. Beloje buvo sugautas net 4,7 kilogramo margasis upėtakis. Tų žuvų čia gausu, ta­čiau svarbiausios upės žuvys vis dėlto yra kiršliai, čia pagauti kilogramo kiršlį – ne retenybė.

Gražiausias ir geriausiu kiršlių žvejybos metas – ruduo, rugsėjis ir spalis. Nors ir daug kiršlių, bet ne kiekvienam… Žūklė geriausiai sekasi tik patyrusiems muselininkams, nevengiantiems pasitarti su vie­tiniais meškeriotojais, kokia muselė kokiu laiku čia labiau tinka.

…Iš giedro dangaus tiesiai prieš kiršlį vandenin nusileidžia lengva muselė. Kiršlys neapsakomai gražiu, lanko pavidalo šuoliu neria iš gelmės, vis artėdamas seka plaukiančią muselę ir pagaliau paveja taip tiksliai, kaip strėlė. Akimirką stab­teli prie muselės… ir grįžta atgal savojon slėptuvėn. Tai bent reginys! Jeigu jo ne­matysi, jeigu įdėmiausiai nestebėsi van­dens ir muselės, liksi tik statistu. Žinoma, pagausi žuvį, bet tik tą, kuri pati užsikirs ar pavyks užkirsti, betraukiant valą. Didžiosios dalies kiršlių, sekusių muselę, nepastebėsi.

Kiršlių įgeidžių kaita gali būti kaip koks priežodis. Niekada iš anksto nepasakysi, kokias museles jie pasirinks. Daug išmo­nės reikia, darantis namuose muses. Tik labai geros muselės ir puiki žūklės tech­nika meškeriotojui atneša laimę. Kiršlys užkertamas labai švelniai, pajutus tą aki­mirką, kai, pagriebęs muselę, galvą pasuka atgal. Šito momento nepajusime, juo nepa­sinaudosime, jei neturėsime geros re­gos, nesusikaupsime ar nesugebėsime koordinuoti judesių.

Bet štai, kiršlys užkirstas. Jis akimirką stabteli – kažkokia nemaloni staigmenai – ir tą pat sekundę sminga žemyn, greitai neria prie pat dug­no, net nuostabu, kad pilvu neišaria va­gos dugno žvirgžde. Ir vis purto galvą. Aišku, skirtingai nuo upėtakio, kils aukštyn ir šoks virš vandens. Kovoja iš paskutiniųjų.

Kai pagaliau pavargsta, tarsi vėliavą paslepia judesių grožį, gulasi ant šono ir leidžiasi paimamas. Tai graži ir tauri žuvis. Raudonai violetinis nugaros pelekas su juodomis juostelėmis skersai spindulių primena šachmatų lentą. Šonai nusėti juodų taškelių, per vidurį kūno – violetinės juostos. Maža daili galvutė. Grožėkis neatsigrožėdamas! Todėl visai nenuostabu, kad neretas Belos žvejys, pa­laikęs rankose savo kiršlį, jį vėl paleidžia laisvėn… Kai kam tai gali būti nesupran­tama. Tuo tarpu tikram žvejui tai – nie­ko ypatingo.

Nebūtų žuvies – ir tu nebūtum tuo, kuo esi, neretai sako žvejai. Džiaugtis laimikiu, siekti jo – įgimta ir natūralu. Tiktai visur ir visada meškeriotojas pir­miausia turi būti žmogumi, suprantančiu savo pareigas ir žvejo etiką. Kol taip bus – ir Bela bus dosni.