aA
Ar žinojote, kad upėtakis tuo pat metu gali žiūrėti skirtingomis kryptimis? Taip taip, kai tai sužinojau ėmiau apgailestauti, kad aš tuo tarpu tegaliu matyti tik į priekį ir galvoti kaip nepriminti bebrui uodegos ar neįvirsti pas jį į svetainę. Vaizdas, kurį pastebiu kilstelėjęs galvą, tebūna upelio dugnu šmėkštelėjęs juodulys. Priklausomai, kaip dažnai tai kartojasi, apima nusivylimas arba gera nuojauta.
Upėtakis
Upėtakis
© Fotolia

Kur jie gyvena? Upėse, upeliuose, upokšniuose. Margieji upėtakiai Lietuvoje aptinkami švariuose tekančiuose vandenyse, tačiau iki šiol nepavyko atsakyti į klausimą, kas lemia, upelyje yra upėtakių ar ne. Kiekviena išvyka prie naujos upės tuo pačiu tampa ir tam tikra žvalgyba, kai pasitelkęs savo šiokią tokią „uoslę“, bandau suprasti, ar upelis turi valdovą, ar čia vyrauja chaosas, laisvai dykinėja varliukai, kūjagalviai, gružliai ir dyglės.

Tiriamosioms ekspedicijoms labiausiai tinka šiltasis metų laikas, kai surinkę savo gausius giminaičius virš vandens, pakrūmėse, ir pievose sukinėjasi, zvimbalioja, šokčioja tuntai vabzdžių. Šitie gegužės – birželio šokiai pašvęsti giminei pratęsti. Įsiaudrinę vabalėliai drąsiai tupia ant vandens ir deda kiaušinėlius, tikėdamiesi, kad kitą pavasarį, peržiemoję upelio dumble ir akmenų priedangoje, šiose pievose ir pakrūmėse linksmai dūks jų vaikučiai.

Bulkt. Vienu vabaliuku mažiau, sako negailestingas gamtos įstatymas. Iki šiol girdėjęs tik po kojomis lūžtančias šakeles, krūmų šlamėjimą ir tylų ritmišką upelio ir akmenukų dialogą, sustingstu. Jei esu čia pirmą kartą, truputį nutirpsta kojos, veide atsiranda šypsena.

Girdėti. Kai regos miklumas gerokai atsilieka nuo mano ieškomojo, pasitelkiu klausą. Stengiuosi ištirpti miško garsuose, pranykti, kad išgirsčiau patvirtinimą. Matyti. Žvilgsnis bėgioja upelio paviršiumi. Bulkt. Upelio vingyje, priešingam krante, kur srovė tingiai stabteli ir lėtai sūkuriuoja po stačia smėlio atodanga, vos pastebimos nuvilnyja mažos bangelės ir po sekundės pranyksta.

Mes ne vieni. Širdis ima plakti greičiau, o truputį drebančios rankos bando sugraibyti sukrę. Įsakmus bet prislopintas balsas galvoje įsakmiai liepia neskubėti, gerai viską apgalvoti ir pasverti, „juk žinai, kad turi tik vieną metimą“. „Žinau“, atsakau sau ir tai ramina, nes po vienintelio metimo įtampa atslūgs, galėsiu pasakyti, kad padariau viską. Upelis nedidelis, patogiausia būtų švystelėti įsiūbuojant iš apačios. Taikausi, kaip krepšininkas baudų metimui žiūrint komandos draugams ir sirgaliams tribūnose. Atlenkiu ritės lankelį, įsupu sukriukę ir sulaikęs kvėpavimą paleidžiu valą, o galvoje skamba „banzai“. Pliaukšt. Visai prie pat. Užlenkiu ritę, trukteliu kotą, kad sukrė užsivestų ir...reklama. Atsitokėju kai žuvis su mano sukre dantyse staigiai neria į šalį ir stengiasi palysti upelį užvirtusios eglės šakomis ir taip patempia į save, kad supanikavęs bandau pargražinti ją savęs link, sustabdyti jėga. Staigus atsipalaidavimas. Ne ne, ne aš atsipalaidavau, tiesiog kitame gale nieko nebeliko, net ir sukrės. Viskas truko ne ilgiau nei geras tris sekundes, bet drėgnose samanose gulėjau ir į eglių apatines eglių šakas žiūrėjau apie dešimt minučių, o spiningas kažkur už gerų šešių metrų ilsėjosi pakrantės krūmuose.

Gaila sukrės, gaila žuvies, kuri kažin kaip dabar gyvens su nauju sunkiu papuošalu. Bet dabar atrodo tai niekis, palyginti su tuo, kad jaučiuosi stipriai susimovęs, juk trūko tiek mažai iki naujo, sunkiai pamušamo rekordo, o dabar vargu ar kas patikės. Et, juk tereikėjo truputį švelniau.

Esti kažkas universaliai edukacinio ir brandinančio žmonėms ir gyvūnams tarp progos ir nepasinaudojimo ja. Upėtakis – žuvis oportunistė. Šaltavandenis upelis – nors ir gražūs, tačiau gana skurdūs namai. Daugelis smulkių upelio gyventojų nepajėgūs priešintis tėkmei ir leidžiasi jos nešami, tad maistas akiratyje gali pasirodyti bet kuriuo momentu ir tuoj pat pranykti it dūmas.Nori nenori, išmoksti pirma griebti, po to galvoti. Toks jau tas gyvenimas srovėje. Sunku pasakyti, ką vandenyje upėtakiui atstoja sukrė: galbūt kažkokį universalų netikėtai vandenyje atsidūrusio ir paniškai bandančio išsigelbėti gyvio archetipą.Tačiau panašu, kad savo stipriais vaizdiniais ir jaučiamais virpesiais ir upėtakiui sukelia stiprią įtampą, pažadina griebimo refleksą, nesuprasi, alkio ar agresijos, jei žuvys apskritai vieną nuo kito skiria. Ne kartą ir ne du patyriau, kaip sukrei pliumptelėjus kone ant galvos, jis nedvejodamas ją atakuoja vos lapeliui ėmus suktis.

Puikus pasirinkimas, ypač pradedančiam. Sukre galima patikrinti kone visas įdomias upelio vietas. Vasarą, kai upėtakiai aktyvūs ir „ganosi“ srovės viduryje, rėvose, ten kur daugiau deguonies, tačiau pakanka gylio pasislėpti, nevengiu užmesti upe aukštyn ir traukti šiek tiek greičiau už srovę. Taip greitai judantį masalą upėtakis paprastai pirma pastebi akimis, praleidžia pro save ir staigiai apsisukęs ima vytis, bando pagriebti. Keliaudamas krantu prieš srovę sėlinu tarsi šešėlis iš praeities ir menkai jaudinuosi, kad būsiu pastebėtas, upėtakis kone visą laiką pasisukęs prieš srovę žiūri į ateitį ir, kaip ir aš, tikisi.

Upėtakis. Sukrė (III dalis)
© Fotolia

Jei upelis platesnis galiu sau leisti prabangą žvejoti mesdamas skersai ar žemyn srove. Tyliai priartėjęs prie kranto ir jei turiu gerą nuojautą, net priklaupęs, metu skersai srovės ar šiek tiek įstrižai, leidžiu nešti sukrę žemyn upe ir po truputį ją traukiu link savęs. Galiu tai daryti greičiau, galiu lėčiau, stengdamasi, kad sukrė lėtai judėdama manojo kranto link pasirodytų upėtakio akiratyje, šalia jo numanomos slėptuvės: skersai upelį užgriuvusio medžio, akmens, duobės, vingio, kur srovė sulėtėja ar net sustoja, jei tai vasara – rėvos. Tačiau visada atsimenu (arba nieko nepagaunu!), kad stovėdamas upėtakiui prieš „veidą“ esu pastebimas, todėl stengiuosi kaip išmanydamas nepasirodyti akylai žuviai: kiek galiu didinu atstumą tarp savęs ir masalo, atsiklaupiu, išnaudoju per akmenis almančio vandens paviršių taip, kad akylam upėtakiui pats nei matyčiausi nei girdėčiausi.

Nors sukrės lapelis sukasi vienodai, būdų pravesti upėje, daugiau nei atrodo. Priartėjęs prie nuduodamos upėtakio slėptuvės ir mintydamas kaip jį pagauti, visada pagalvoju pirma, kaip mažiausiai būsiu matomas. Menkai kreipiu dėmesį į sukrės spalvą ar formą, renkuosi tamsesnes, ne didesnes nei trečias numeris. Svarbi kokybė, nes toli gražu ne visos geba suktis traukiamos pasroviui ir užsivesti vos trukteltos, kai sekundės dalys svarbios. Praslinko daug valandų ir daugelis dienų, nuvažiuota tūkstančiai kilometrų ir ne viena batų pora sunešiota, kol rankos priprato prie pasirinkto spiningo savybių ir sukrės svorio taip, kad galėčiau švystelėti tiksliai ten, kur sugalvojau, o ne priešingo kranto medį, vesti ją su srove ar įtempus valą lesti dreifuoti skersai upės pro norimą kliuvinį ar tiesiog upėtakiui palei nosį.

Kablys.lt
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Sugavo gyvenimo žuvį: šamas svėrė daugiau nei 90 kilogramų Papildyta žinomų žvejų komentaru 05.18 (98)

Rokiškėnas Skirmantas Spundzevičius savo pomėgiui – žūklei – atidavė daugiau nei 35-erius...

Utenos aplinkosaugininkai vėl sulaikė lydekautoją (19)

Vykdydami akciją „ Lydeka “, Aplinkos apsaugos departamento Utenos gyvosios gamtos apsaugos...

Už vieną šlakį pažeidėjui gali tekti sumokėti iki 1520 eurų (41)

Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai pagavo...

Akcijos „Lydeka 2021“ reidai šiandien vėl vyksta Utenos rajone (15)

Šiandien Aplinkos apsaugos departamento Utenos valdybos pareigūnai, vykdydami akciją „ Lydeka...

Top naujienos

Dėlioja galimą Rusijos įsiveržimo scenarijų: įžengti būtų lengva, ištrūkti – ne (96)

Nepaisant daugiau nei 100 tūkst. Rusijos karių, šių metų balandžio mėn. atsiųstų prie...

Medienos kainų šuolis vos neuždarė 30 metų veikusios įmonės: šie metai mums smogė į paširdžius (9)

UAB „Tyla“ , taip vadinasi Biržų rajone įsikūrusi medienos gamybos įmonė. Jos direktorius...

Vaidas Mikaitis | D+

Rasistiniais išpuoliais garsėjančioje šalyje lietuviams prireikė apsaugos: čia pirma gausi peilį į šoną ir tik tada bus aiškinamasi, ką turi (3)

Rašau, būdavo tekstus apie keliones kaimyninėse šalyse, džiaugiuosi, kad žmonės skaito ir iš...

Jogintė Užusienytė | D+

Šešiasdešimtmetę apstulbino per pirmąjį pasimatymą nuskambėjęs pasiūlymas: ar aš senamadiška?

Pirmasis pasimatymas iš dalies gali priminti pokalbį dėl darbo. Jis yra neatsiejama besimezgančių...

Pasiruoškite: alinantys karščiai grįžta (2)

Šiandien šalies orus lems aukštesnio slėgio laukas. Rytas beveik visur išauš giedras.

Žaidynių karštį prisijaukinęs buriuotojas pasigenda vėjo – gal padės taifūno bučinys specialiai Delfi iš Tokijo (25)

Nuostabiu kraštovaizdžiu garsėjančioje Enošimos saloje sekmadienį savo pasirodymą Tokijo...

Žinomai menininkei – nemalonumai dėl agresyvaus vilkogaudžio (96)

Baro „Keulė Rūke“ bendraturčio Dominyko Českausko buvusi sutuoktinė Rūta Jankauskaitė ,...

Klaipėdos rajone verslą kuriantys Agnė ir Raimondas: daugelis konditerių desertus kepa, o mes priešingai (20)

Klaipėdos priemiestyje, Slengiuose, kur intensyviai auga gyvenvietė, noriai būstą įsigyja...

Vos 24 minučių skrydis virto tikru košmaru: galvas kraipo net ekspertai (75)

Bėdos prasidėjo praėjus kelioms minutėms po to, kai krovininis lėktuvas „ Boeing 737 “,...

Dėlioja kelis galimus rudens scenarijus: naują karantiną atlaikytų ne visi (28)

Pasigirstant perspėjimų apie ketvirtą koronaviruso pandemijos bangą ir galimą naują karantiną,...