aA
Ar žinojote, kad upėtakis tuo pat metu gali žiūrėti skirtingomis kryptimis? Taip taip, kai tai sužinojau ėmiau apgailestauti, kad aš tuo tarpu tegaliu matyti tik į priekį ir galvoti kaip nepriminti bebrui uodegos ar neįvirsti pas jį į svetainę. Vaizdas, kurį pastebiu kilstelėjęs galvą, tebūna upelio dugnu šmėkštelėjęs juodulys. Priklausomai, kaip dažnai tai kartojasi, apima nusivylimas arba gera nuojauta.
Upėtakis
Upėtakis
© Fotolia

Kur jie gyvena? Upėse, upeliuose, upokšniuose. Margieji upėtakiai Lietuvoje aptinkami švariuose tekančiuose vandenyse, tačiau iki šiol nepavyko atsakyti į klausimą, kas lemia, upelyje yra upėtakių ar ne. Kiekviena išvyka prie naujos upės tuo pačiu tampa ir tam tikra žvalgyba, kai pasitelkęs savo šiokią tokią „uoslę“, bandau suprasti, ar upelis turi valdovą, ar čia vyrauja chaosas, laisvai dykinėja varliukai, kūjagalviai, gružliai ir dyglės.

Tiriamosioms ekspedicijoms labiausiai tinka šiltasis metų laikas, kai surinkę savo gausius giminaičius virš vandens, pakrūmėse, ir pievose sukinėjasi, zvimbalioja, šokčioja tuntai vabzdžių. Šitie gegužės – birželio šokiai pašvęsti giminei pratęsti. Įsiaudrinę vabalėliai drąsiai tupia ant vandens ir deda kiaušinėlius, tikėdamiesi, kad kitą pavasarį, peržiemoję upelio dumble ir akmenų priedangoje, šiose pievose ir pakrūmėse linksmai dūks jų vaikučiai.

Bulkt. Vienu vabaliuku mažiau, sako negailestingas gamtos įstatymas. Iki šiol girdėjęs tik po kojomis lūžtančias šakeles, krūmų šlamėjimą ir tylų ritmišką upelio ir akmenukų dialogą, sustingstu. Jei esu čia pirmą kartą, truputį nutirpsta kojos, veide atsiranda šypsena.

Girdėti. Kai regos miklumas gerokai atsilieka nuo mano ieškomojo, pasitelkiu klausą. Stengiuosi ištirpti miško garsuose, pranykti, kad išgirsčiau patvirtinimą. Matyti. Žvilgsnis bėgioja upelio paviršiumi. Bulkt. Upelio vingyje, priešingam krante, kur srovė tingiai stabteli ir lėtai sūkuriuoja po stačia smėlio atodanga, vos pastebimos nuvilnyja mažos bangelės ir po sekundės pranyksta.

Mes ne vieni. Širdis ima plakti greičiau, o truputį drebančios rankos bando sugraibyti sukrę. Įsakmus bet prislopintas balsas galvoje įsakmiai liepia neskubėti, gerai viską apgalvoti ir pasverti, „juk žinai, kad turi tik vieną metimą“. „Žinau“, atsakau sau ir tai ramina, nes po vienintelio metimo įtampa atslūgs, galėsiu pasakyti, kad padariau viską. Upelis nedidelis, patogiausia būtų švystelėti įsiūbuojant iš apačios. Taikausi, kaip krepšininkas baudų metimui žiūrint komandos draugams ir sirgaliams tribūnose. Atlenkiu ritės lankelį, įsupu sukriukę ir sulaikęs kvėpavimą paleidžiu valą, o galvoje skamba „banzai“. Pliaukšt. Visai prie pat. Užlenkiu ritę, trukteliu kotą, kad sukrė užsivestų ir...reklama. Atsitokėju kai žuvis su mano sukre dantyse staigiai neria į šalį ir stengiasi palysti upelį užvirtusios eglės šakomis ir taip patempia į save, kad supanikavęs bandau pargražinti ją savęs link, sustabdyti jėga. Staigus atsipalaidavimas. Ne ne, ne aš atsipalaidavau, tiesiog kitame gale nieko nebeliko, net ir sukrės. Viskas truko ne ilgiau nei geras tris sekundes, bet drėgnose samanose gulėjau ir į eglių apatines eglių šakas žiūrėjau apie dešimt minučių, o spiningas kažkur už gerų šešių metrų ilsėjosi pakrantės krūmuose.

Gaila sukrės, gaila žuvies, kuri kažin kaip dabar gyvens su nauju sunkiu papuošalu. Bet dabar atrodo tai niekis, palyginti su tuo, kad jaučiuosi stipriai susimovęs, juk trūko tiek mažai iki naujo, sunkiai pamušamo rekordo, o dabar vargu ar kas patikės. Et, juk tereikėjo truputį švelniau.

Esti kažkas universaliai edukacinio ir brandinančio žmonėms ir gyvūnams tarp progos ir nepasinaudojimo ja. Upėtakis – žuvis oportunistė. Šaltavandenis upelis – nors ir gražūs, tačiau gana skurdūs namai. Daugelis smulkių upelio gyventojų nepajėgūs priešintis tėkmei ir leidžiasi jos nešami, tad maistas akiratyje gali pasirodyti bet kuriuo momentu ir tuoj pat pranykti it dūmas.Nori nenori, išmoksti pirma griebti, po to galvoti. Toks jau tas gyvenimas srovėje. Sunku pasakyti, ką vandenyje upėtakiui atstoja sukrė: galbūt kažkokį universalų netikėtai vandenyje atsidūrusio ir paniškai bandančio išsigelbėti gyvio archetipą.Tačiau panašu, kad savo stipriais vaizdiniais ir jaučiamais virpesiais ir upėtakiui sukelia stiprią įtampą, pažadina griebimo refleksą, nesuprasi, alkio ar agresijos, jei žuvys apskritai vieną nuo kito skiria. Ne kartą ir ne du patyriau, kaip sukrei pliumptelėjus kone ant galvos, jis nedvejodamas ją atakuoja vos lapeliui ėmus suktis.

Puikus pasirinkimas, ypač pradedančiam. Sukre galima patikrinti kone visas įdomias upelio vietas. Vasarą, kai upėtakiai aktyvūs ir „ganosi“ srovės viduryje, rėvose, ten kur daugiau deguonies, tačiau pakanka gylio pasislėpti, nevengiu užmesti upe aukštyn ir traukti šiek tiek greičiau už srovę. Taip greitai judantį masalą upėtakis paprastai pirma pastebi akimis, praleidžia pro save ir staigiai apsisukęs ima vytis, bando pagriebti. Keliaudamas krantu prieš srovę sėlinu tarsi šešėlis iš praeities ir menkai jaudinuosi, kad būsiu pastebėtas, upėtakis kone visą laiką pasisukęs prieš srovę žiūri į ateitį ir, kaip ir aš, tikisi.

Upėtakis. Sukrė (III dalis)
© Fotolia

Jei upelis platesnis galiu sau leisti prabangą žvejoti mesdamas skersai ar žemyn srove. Tyliai priartėjęs prie kranto ir jei turiu gerą nuojautą, net priklaupęs, metu skersai srovės ar šiek tiek įstrižai, leidžiu nešti sukrę žemyn upe ir po truputį ją traukiu link savęs. Galiu tai daryti greičiau, galiu lėčiau, stengdamasi, kad sukrė lėtai judėdama manojo kranto link pasirodytų upėtakio akiratyje, šalia jo numanomos slėptuvės: skersai upelį užgriuvusio medžio, akmens, duobės, vingio, kur srovė sulėtėja ar net sustoja, jei tai vasara – rėvos. Tačiau visada atsimenu (arba nieko nepagaunu!), kad stovėdamas upėtakiui prieš „veidą“ esu pastebimas, todėl stengiuosi kaip išmanydamas nepasirodyti akylai žuviai: kiek galiu didinu atstumą tarp savęs ir masalo, atsiklaupiu, išnaudoju per akmenis almančio vandens paviršių taip, kad akylam upėtakiui pats nei matyčiausi nei girdėčiausi.

Nors sukrės lapelis sukasi vienodai, būdų pravesti upėje, daugiau nei atrodo. Priartėjęs prie nuduodamos upėtakio slėptuvės ir mintydamas kaip jį pagauti, visada pagalvoju pirma, kaip mažiausiai būsiu matomas. Menkai kreipiu dėmesį į sukrės spalvą ar formą, renkuosi tamsesnes, ne didesnes nei trečias numeris. Svarbi kokybė, nes toli gražu ne visos geba suktis traukiamos pasroviui ir užsivesti vos trukteltos, kai sekundės dalys svarbios. Praslinko daug valandų ir daugelis dienų, nuvažiuota tūkstančiai kilometrų ir ne viena batų pora sunešiota, kol rankos priprato prie pasirinkto spiningo savybių ir sukrės svorio taip, kad galėčiau švystelėti tiksliai ten, kur sugalvojau, o ne priešingo kranto medį, vesti ją su srove ar įtempus valą lesti dreifuoti skersai upės pro norimą kliuvinį ar tiesiog upėtakiui palei nosį.

Kablys.lt
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Sodyboje aptiko 2 km žvejybinių tinklų (10)

Rugsėjo 10-ąją, ketvirtadienį, Aplinkos apsaugos departamento Alytaus gyvosios gamtos apsaugos...

Aplinkosaugininkai primena: neršiant šlakiams ir lašišoms, tikrinami ir žuvitakiai (2)

Aplinkos apsaugos departamentas , tęsdamas akciją „ Lašiša 2020“, primena, kad siekiant...

Kontrolė be sienų: Baltijos jūroje žvejojantys laivai tikrinami Lietuvoje ir Latvijoje (3)

Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos inspektoriai vykdo...

„Lašiša 2020“: svarbiausios limituotos žvejybos sąlygos žvejams mėgėjams (5)

Aplinkos apsaugos departamentas pasidalino pranešimu, kuriuo primenamos svarbiausios limituotos...

Rugpjūtį į aplinkosaugininkus dažniausiai kreiptasi dėl žvejybos pažeidimų

Aplinkos apsaugos departamento Pranešimų priėmimo skyrius rugpjūtį gavo 1 857 pranešimus apie...

Top naujienos

Nuo viruso pavargusiems lietuviams surado kaimą, kur jo nėra (54)

Sunku patikėti, bet Europoje dar liko vietų, kur koronavirusas tarsi neegzistuoja. DELFI Kelionių...

Prisiminė Skandinavijos medikų ir Verygos kivirčą: moksle taip yra nedaroma (174)

Įvesdamas reikalavimą dėvėti kaukes uždarose patalpose Aurelijus Veryga rėmėsi Norvegijos...

Per pertrauką „Barceloną“ užvedęs Jasikevičius triumfavo Malagoje Giedraitis spindėjo Fuenlabradoje (3)

Lėtai įsibėgėjusi „Barcelona“ (2-0) perėmė iniciatyvą po ilgosios pertraukos bei Ispanijos...

Vasara iškeliaus jau netrukus, o kol kas – pasidžiaukime (3)

Šiandien Lietuvos orus lems iš vakarų artėjančio ciklono rytinis pakraštys. Vakariniuose...

Profesorius Usonis įspėjo apie galimas COVID-19 pasekmes, kurias parodė mirusiųjų tyrimai (432)

Lietuvoje naujų susirgimų koronavirusu atvejų skaičius pasiekė iki šiol šalyje neregėtas...

Nauja mada – į pensiją nuo 40-ies: ekspertas pataria, kiek reikia būt sukaupus (182)

Norėdami anksti išeiti į pensiją jauni žmonės griebiasi drastiškiausių priemonių –...

„Thermo Fisher Scientific“: Vilniuje nėra gaminamos koronaviruso vakcinos (35)

Biotechnologijų įmonė „ Thermo Fisher Scientific “ teigia, kad Vilniaus padalinyje nėra...

Nutrauktas lytinis aktas ir kiti natūralūs kontracepcijos būdai: ginekologas pasakė, kiek jie iš tiesų yra patikimi (94)

Jei turite pastovų partnerį ar sutuoktinį, tikėtina, kad ne visada naudojatės medicininėmis...

Metalinių garažų savininkus ragina paskubėti: nebendradarbiaujantiems gresia baudos perkelta jau beveik 2000 garažų (115)

Vilniaus miesto savivaldybė ragina paskubėti metalinių garažų savininkus nusikelti ant...

Šiaurės Korėjos kariai pasienyje nušovė ir sudegino Pietų Korėjos pareigūną kalba apie „ekstremalias priemones“ nuo COVID-19 (40)

Šiaurės Korėjos kariai nušovė ir sudegino Pietų Korėjos pareigūną, praneša Pietų...

|Maža didelių žinių kaina