Upė, kuri sukūrė Velsą

Tafas užgimsta Brekon Bakenų nacionaliniame parke, Kambrijos kalnuose. Du sraunūs upeliūkščiai varžydamiesi, kas pirmesnis, garma į Merter Tidvilio miestelį. Čia jiedu susijungia, tačiau nepajėgia išsiaiškinti, kuris į kurį įtekėjo. Žmonės nutarė įamžinti šitą jų ginčą ir šiek tiek pasišaipyti: vieną pavadino mažuoju Tafu (val. Taf Frechan), kitą, gi, didžiuoju Tafu (Taf Fawr). Merter Tidvilio apylinkėse jiedu dar tiek jaunatviškos aistros turi, jog veikiau su jais nesipykti ir giliau kelių nebristi.

Galiausiai įgavę kiek brandos ir perlipę principus, jie plūsta žemyn drauge jau nebe taip karštligiškai. Kartas nuo karto pasikivirčydami stambių riedulių rėvose, trumpam pasiilsėdami lašalų dievinamose ramumose, porelė sutinka būti vadinama nauju šeimyniniu Tafo vardu. Neilgai trukus iš dešinės prisijungia ir nauji šeimos draugai: smarkuolis Kinonas (val. Cynon) ir pasiutėlė Ronda (val. Rhondda). Abu ne kokie veltėdžiai, prasigraužę kalnuose solidžius slėnius. Neišradingų gyventojų kolektyvas yra nutaręs šią apskritį vadinti Ronda-Kinon-Taf. Velso sostinėje Kardife Tafas įsilieja į Bristolio įlankos vandenis.

Kaip porino vietinis muselininkas ir kavinės savininkas, kurio tėvas 1906 metais atvyko iš Italijos ieškoti uždarbio klestinčiose kasyklose, tačiau nusprendęs, jog toks darbas jam per sunkus, Pontepridde įkūrė kavinę, „nors visi anuomet buvo turtingi pinigų, upės vanduo juodavo nuo kalvų keterose plaunamos anglies.“ Išties, Velsą finansiškai ant kojų pastačiusi upė negali priminti Dubysos. Didžioji dalis paupių stipriai urbanizuoti, teka per miestelius, gausius gyventojais sulig mūsų Ukmerge.

Natūraliai tėkmei kelią pastoja poros šimtų metų senumo saugomos istorinės metalo gamyklų patvankos su žuvitakiais. Palei upę nutiesti geležinkelio bėgiai, o daugelyje vietų jei ir nematyti per vešlią ištisus metus drungno jūrinio klimato augmeniją, tai girdėti greitkelio gausmo aidai. Net ir šiandien čia apstu gamtos nemėgstančių žmonių: krūmuose po gero potvynio vėjyje plaikstosi jų pasiturimo gyvenimo liekanos – šiukšlės.

Prieš 20 metų, uždarius paskutinę stambią plieno gamyklą, upė pradėjo keltis iš savo juodo karsto. Klausantis žmonių girdėti, kad tai faktas, kuriuos didžiuojasi ir kiekvienas vidutinio amžiaus tafis (taip pašiepiamai sostinės gyventojai pravardžiuoja palei upę gyvenančius „kaimiečius“). Net ir tie, kurie meškerės į rankas neima. Šiandien visos vertingiausios Tafo pėdos išsidalintos meškeriotojų klubų. O įsipykę ant bendrapiliečių abejingumo aplinkai, sąmoningesniųjų saujelė susibūrė į „Gyvojo Tafo“ projektą (angl. The Living Taff). Jie ne tik su hidrokostiumais arba be jų aštuntą ryto brenda į upę pradėti dienos maudynėmis, bet ir tikslingai veikia stengdamiesi, jog iš žmonių sąmonės išstumta upė grįžtų į ją atgal.

Bus daugiau.