Kai prie viso to pridedi, kad šiuos žuvys gaudomos tik light ar ultralight klasės spiningu ir neplonu valu, galite suprasti mano nekantrumo priežastį – reta žūklė gali pasiūlyti tiek emocijų, kaip ši.
Geras kibimas – tik mėnesį
Prieš daug metų mums šią žūklę parodė Panevėžio spiningautojai, daug metų tikslingai gaudantys šias žuvis spiningu. Nuo to karto kiekvieną pavasarį su bičiuliais esame šiuose kraštuose dažni svečiai. Dažniausia žvejojame Mūšoje, tačiau ne taip reta ir Nemunėlyje bei Lėvenyje – gaudymo sąlygos bei žuvų gaudymo specifika šiose upėse yra labai panaši, todėl kalbėdamas apie šapalų žūklę turėsiu galvoje visas tris upes.
Geras kibimas tiek Mūšoje, tiek ir kitose dviejuose upėse trunka apie mėnesį, maždaug iki gegužės vidurio ar savaitę ilgiau. Paskui upė sugrįžta į savo vagą ir dauguma žuvies iš jos pasitraukia. Vietiniai pagauna šapalų ir vasarą, tačiau upės žuvingumas jau tikrai nebe toks ir taip toli belstis iš Vilniaus dėl to nebeapsimoka. Nesu ichtiologas ir neteko girdėti mokslininko paaiškinimo, kodėl būtent pavasarį čia suplūsta šios didelės žuvys, tačiau galvoju, kad tai veikiausia susiję su tuo, kas tuo metu vyksta Lielupėje – upėje, į kurią įteka Mūša su Nemunėliu. Galbūt tuo laiku ten vyksta didelis potvynis ir žuvys pasitraukia į mažesnius intakus, o gal būtent juose šiuo metu žuvys randa daugiau maisto, nes per pievas besiritanti vanduo išskalauja joms daug maisto? Kuo nelabai tikiu, tai, kad žuvys migruoja čia neršti – jų nerštai vyksta vėliau, kai jau jų upėje turėtų nebūti.
Kas yra gerai, žvejojant Šiaurės Lietuvos upėse tai lengvai praeinami krantai. Miškų čia beveik nėra, statesni šlaitai – tai pat retenybė, todėl pakrantės pievomis lengvai gali eiti ištisus kilometrus. Upės čia nėra gilios – vyrauja apie 1,5 metro gyliai, tačiau pavasarį, įsiliejus vandeniui į pievas, tampa gan plačios – su lengvu vobleriu jų tikrai nepermesi.
„Vasariniai“ metodai neveikia
Šapalai pavasarį minėtose upėse paprastai laikosi vidutinėje ir greitoje srovėje. Mėgstamiausios jų vietos – ties salomis ar už jų, duobių pakraščiai , staigesni upės posūkiai, upės išplatėjimai – praktiškai visur, kur upės tėkmė yra ne vienalytė, yra kokių dugno nelygumų.
Pirmas dalykas, ką norisi pasakyti apie šių žuvų gaudymą pavasarį yra tai, jog šapalai šiose upėse nors ir kimba aktyviai, tačiau tiek jų gaudymo būdas, tiek ir kibimo „braižas“, gerokai skiriasi nuo to, prie kurio mes esame įpratę gaudydami juos vasarą. Jeigu šiuo metu tiesiog užmesime voblerį skersai srovės ir sparčiai trauksime – greičiausia nesulauksime nė vieno šapalo kibimo.
Pavasarinė šapalų spiningavimo technika kitokia – užmetame masalą kiek galima toliau skersai srovės, tada leidžiame srovei kiek panešti masalą, po to tiesiog užlenkiame lankelį ir švelniai įtempiame valą, kad vobleris pradėtų žaisti. Visas šapalų gundymo procesas ir vyksta tuo metu, kol srovė priplaka masalą arti kranto. Kad vobleris dar geriau erzintų šapalus, jį nestipriai patimpčiojime, patempiame spiningu – ritė šiuo atveju atlieka tik valo surinkimo funkcija – ja masalo beveik netraukiame.
Charakteringas šapalo kibimas pavasarį šiose upėse – du nestiprūs timptelėjimai, kuriuos gali pajausti tik gerai jausdamas masalą ir žvejodamas jautriu ir lengvu, gerai suderintu įrankiu. Nebūna jokių stiprių smūgių, būdingų šioms žuvims vasarą.
Pavasarį šapalai, kaip, beje, dažniausia ir vasara kimba aukštesniuose vandens sluoksniuose, tačiau daug kas priklauso nuo dienos. Kai šviečia saulė ir yra šilta, šapalai paprastai sulenda į upės vidurį, pačią vagą, ir norint juos pasiekti reikia mesti maksimaliai toli, kad pasiektum priešingą upės vagos kraštą ir vobleris praeitų per visą vagos plotį. Jeigu diena apniukusi arba labai vėjuota, oras atvėsęs – šapalai dažniausia „budi“ ties vagos kraštais. Tada užtenka trumpesnių metimų – daugiausia iki upės vidurio, kad vobleris galėtų paeiti trečdalį upės pločio. Labiausiai reikia būti budriam tuo momentų, kai masalas plaukia pro tą vietą, kai upės vaga baigiasi ir dugno šlaitas pradeda lipti į viršų – tuo metu būna daugiausia kibimų.
Atsižvelgiant į apšvietimą geriausia parinkti ir masalą. Esu pastebėjęs, kad saulėtą dieną, kada šapalai maitinasi arčiau upės vidurio, labiau efektyvesni apvalainesnių formų, tamsesni, rudos ar juosvos spalvos vobleriai. Gal būt jie šapalams primena įkritusius vabzdžius, kurių tokiu metų laiku jau kažkiek būna –bent jau gali pastebėti, kas šapalai retkarčiais kažką renka nuo vandens paviršiaus. Kai oras kiek apniukęs ar lyja – efektyvesni šviesesnių tonų, minnow formos vobleriukai.
Visai prasto matomumo dienomis, kai šapalai būna pasyvūs, dažnai suveikia labai ryškiai dažyti vobleriai – vadinamųjų „mat tiger“ ar blizgačių „red head“ spalvinimų.
Kadangi šapalai kimba aukščiau nuo dugno ir šiaip vyraujantis gylis yra nedidelis, geriausia rinktis iki metro neriančius viliokus. llgesnį liežuvėlį turintys vobleriukai čia netinka dėl paprastos priežasties – upių dugnas upėse labai nevienodas, daug dugno kauburių, seklumų ir žolėtų vietų – voblerio kabliai pagauna žolių ir giliau neriančiu masalu paprasčiausia nepagaudysi. Iš kitos pusės, renkantis masalą reikia žinoti, kad plaukiantis vobleris jį tik prilaikant srovėje nuneria apytikriai perpus mažiau, negu jį trauktum įprastai, sukdamas ritę.
Voblerius tiek aš, tiek ir kiti spiningautojai pavasario šapalų žūklėje naudoja tik plaukiančius, crank ar minnow formos bei nedidelius – 3–4 cm.
Kitų masalų efektyvumas šiuo metu daug mažesnis. Negaliu pasigirti, kad išbandžiau visus galimus variantus, bet pavyzdžiui, sukriuke šiuo metu šapalą pagauti yra daug sunkiau, nei vobleriu.
Žvejojant šapalus prieš pavasarinio sezono pabaigą, gegužės mėnesį kartais šapalai atakuoja voblerį vos jam palietus vandenį, matyt, laikydami jį įkritusiu vamzdžiu.
