– Ričardai, išgarsėjai nuo savo reportažų per „Youtube“ platformą, sulaukei daugybės peržiūrų, paskui pradėjai kurti laidas. Kaip apskritai kilo mintis daryti tokį dalyką?
– Viskas išsirutuliojo iš pačios žvejybos. Pradėjau užsiimti žūklės sportu, įkūriau „Facebook“ bendraminčių grupelę „Žvejo kelias“, kuri stipriai išpopuliarėjo. Daug jaunimo į ją atėjo, užduodavo labai daug klausimų. Informacijos, bent jau lietuviškai, nelabai buvo kaip rasti, tad pradėjau jiems filmuoti dar su telefonu tokius 2–3 minučių trukmės pasakojimus. Tie filmukai sulaukdavo daug peržiūrų ir dar daugiau klausimų.
Kaip tyčia artėjo Naujieji metai ir žmona paklausė, ko norėčiau dovanų. Pasakiau, kad kokios kamerytės. Ir iš tiesų ją radau po egle. Tada jau su kamera sufilmavau pirmąjį nedidelės trukmės reportažą, jei gerai pamenu, berods iš Nevėžio, kuris sukėlė tikrą ažiotažą. Na, taip viskas ir užsikūrė. Iš tikrųjų, video ir laidos variklis man ir dabar yra tų jaunų žmonių klausimai. Daugiausiai dėl to laidas ir kuriu.
– Ar sulauki ir dabar tiek daug klausimų? Ar į juos reaguoji, rinkdamasis laidos temą – apie ką kalbėti ir ką rodyti?
– Iš tiesų, daug ateina žinučių ir klausimų tiek viešai, tiek asmeniškai, į kurias tiesiog fiziškai neįmanoma reaguoti. Dėl to norisi atsiprašyti kolegų. Negaliu visiems atsakyti.
– Pavadinome tave žvejybos influenceriu, kitaip sakant – nuomonės formuotuoju. Ar pats jautiesi toks esąs ir ar jauti bičiulių susidomėjimą, kur tu žvejoji, kokiu būdu žvejoji, ką pagauni? Ar jie tave seka?
– Dalis tiesos šiame pasakyme, matyt, yra. Netgi dalis žmonių ant manęs pyksta, nes jei atvažiuoju pažvejoti į kokią vietą ir ją parodau – po to daug žvejų ten važiuoja. Liaudiškai sakant, susikuria kolchozas (kolūkis aut. past.). Iš kitos pusės, aš ieškau vietų, kur kimba, o kadangi šaltuoju metų laiku yra tam tikros fiksuotos vietos ir tikrai jų Lietuvoje nėra labai daug, tad ir pačiam tenka žvejoti tarp žvejų ir nemanau, kad būtent dėl mano laidos visi į tą vietą ir sulekia. Ten tiesiog kimba žuvys ir žmonės ten važiuoja – nieko šioje vietoje negaliu padaryt.
– Koks yra tavo laidos žiūrovas? Tikriausiai kurdamas reportažus įsivaizduoji tam tikrą žmogų?
– Realiai aš kažkokių specialių laidų nekuriu. Tiesiog atvažiuoju ir žvejoju. Ką randu – tą ir gaudau. Pagavau – parodžiau. Nepagavau – irgi parodžiau. Žmonės mane žiūri, kažką randa. Sprendžiant iš klausimų ar „Facebook“ paskyrų mano žiūrovas, bent jau tas, aktyvus, yra dažniausiai jaunimas. Ir aš dėl to džiaugiuosi. Pirmiausia, kad jis apskritai žvejoja. Kad domisi. Yra, žinoma, ir pagyvenusių žiūrovų, bet pagrindas – 30–35 metų jaunimas. Vaikai nemažai man rašo.
– Tai, visgi, nemanai, kad žvejų pasaulis traukiasi? Kad jaunimas nenori žvejoti? Juos labiau traukia kiti užsiėmimai, kiti hobiai? Tenka dažnai girdėti tokią nuomonę.
– Nemanau. Tikrai to nėra. Aš matau, kad į žvejybą ateina labai daug jaunimo. Gal tik keičiasi mados. Jeigu seniau dominavo plūdinė, spiningas, tai dabar „ant bangos“ fideris. Aš pats nemažai metų buvau spiningautojas, tačiau atėjau į fiderio sportą – žmonės jau buvo įkūrę lygą. Kai tik pradėjau – varžybose dalyvaudavo gal 40 žmonių. Šiandien nebesutalpiname visų norinčių. Vyksta ne vienos komercinės varžybose, kuriose tenka daliai norinčių net atsakyti. Taigi, bent jau varžybų populiarumas auga.
– O kaip manai, kodėl būtent fiderio populiarumas auga?
– Iš tiesų, jo populiarumas auga. Jeigu kalbėti apie sportą, tai, sakysim, plūdinės sportas akivaizdžiai miršta. Dalis plūdininkų, netgi tikrų žūklės meistrų, kažką pasiekusių perėjo pas mus. Sakyčiau, bent jau sporte tai yra dėl to, jog fideris yra daug ekonomiškesnė sporto šaka. Nereikia tiek brangių įrankių. Net ir mėgėjiškoje žūklėje už labai nedidelius pinigus gali nusipirkti ekonominės klasės fideriuką, ritukę, kokią kėdutę ir puikiausia žvejoti bei pagauti. Šita žvejyba yra daug greitesnė – nereikia kažkokių ilgų jaukinimų prieš tai, galima prisijaukinti greitai pagauti žuvį. Sumetei į „tašką“ jauką ir jau gali kažko tikėtis. Nemažai dalia žvejų norisi tik gerai praleisti laiką ir tam visai užtenka, kad dažnai kibtų kokios kuojytės. Jie patenkinti. O pasiekti to fideriu labai paprasta.
– Kitaip tariant, fideris yra pakankamai pigus ir greitas žūklės būdas?
– Būtent. Dažnai iškeliauju į žūklė po darbo, 16 ar 17 valandą, ir neretai pagaunu nemažai ir gražios žuvies, sufilmuoju laidą. Na, o dėl pigumo tai čia jau niuansai. Galima fideriu pigiai, galima ir prabangiai pažvejoti. Viskas priklauso nuo tavo galimybių ir norų. Žuviai vienodai, koks kotas stovi krante – už 20 ar 400 eurų. Tad šioje vietoje pats žvejys renkasi, kiek jis gali ir nori skirti žūklei. Žinoma, su geru, brangiu įrankiu, lengvesniu, jautresniu žvejodamas patirsi daugiau malonumo.
– Akcentuoji, kad parodai realybę – ir kai žuvis kimba, ir kai nekimba. Ar dažnai būna, kad nieko nepagautum?
Be abejo, būna. Sakyčiau, iš 4–5 žvejybų viena būtinai būna visiškai tuščia. Pasitaiko, kad ir du kartus iš eilės nieko gero nepagaunu. Tai yra realu, tai yra gyvenimas. Negali visada surasti žuvį ir nustatyti, kada ji maitinsis. Būna, kad atvažiuoji į tą vietą, kur turi informacijos žmonės gerai žvejojo prieš dieną ar dvi. Pamėtai dyperį – žuvies būriai testovi. Bet ji nekimba. Tiesiog neįprašai ir nieko negali padaryti. Nepadeda nei stebuklingi jaukai, nei visas tavo profesionalumas. Žuvis kartais stovi pakilusi aukščiau ir nuo dugno tiesiog nesimaitina. O šis būdas iš esmės yra skirtas žvejoti nuo dugno kimbančias žuvis, nors yra ir išimčių.. Galbūt plūdė būtų tada pranašesnis variantas.
– Kai pasirenki vandens telkinius, kur žvejoti ir ką rodyti žiūrovui?
– Ganėtinai nemažai laiko žvejoju – ne pirmus metus, tai turiu susidaręs nuomonė, kokiu metu, kokiame vandens telkinyje ir kas kimba. Be abejo, be informacijos iš įvykio vietos šiais laikais nė žingsnio nežengi. Feisbukas, turbūt, pagrindinis informacijos šaltinis, kur labai daug grupių dalinasi žiniomis, kur, kaip ir ką pagavo. Vieni slepia, bet kiti, ir esu jiems dėkingas – ne. Pasirenki informacijos, atvažiuoji ir bandai.
Aš stengiuosi susirasti vietelė tokią, kad būtų truputėlį nuošaliau. Nes galvoju filmuoti, o pas mus vis dar yra nemažai senesnio mentaliteto žvejų, kurie atvažiavę žvejoti dar ir buteliuką padaro, ir necenzūriniai žodžiai pasipila. Tas trukdo ir filmavimui, ir šiaip nesmagu. Tad stengiesi vietas rinktis kur mažiau žmonių, bet kaip jau gaunasi, taip gaunasi.
– Pastebėjai ne kartą, kad prie vandens yra skirtingo amžiaus, skirtingo mentaliteto žvejų. Ar galima pasakyti, kad jaunesnioji karta labiau laikosi žūklės taisyklių, žvejų etikos?
– Sakyčiau tikrai. Pažengėme į priekį ir labai tas dalykas matosi. Ypač pas jaunimą. Aš sakyčiau, tai yra daugiau įtaka iš Vakarų. Kai sienos atsidarė, daug mūsiškių pasipylė po visą Europą, pabandė ten žvejoti. O daugelyje kraštų yra toks pagrindinis dalykas, kaip pagavai–paleisk. Ir pastebiu, kad jaunimėlis, nors ir pagal taisykles galėtų pasiimti tuos 5 kilogramus žuvies, pagavo, nusifotografavo ir paleido. Tai labai daug tokių yra. Ta tendencija plečiasi ir aš matau, kad ir vyresnio amžiaus žvejai taip daro ar bent jau neima visos tos žuvies.
Aišku, nesakau, yra dar kas ima ir ima kiek pagauna. Nepaisydami taisyklių, jeigu tik gali. Bet akivaizdu, kad tokių mažėja ir viskas sparčiai progresuoja į gerą pusę. Keičiasi ir estetikos reikalavimai – žmonės ir geresnius įrankius naudoja. Gal mūsų ekonomika paskutiniais metais pakilo. Bent jau žiūrint į žūklės įrankius matosi, kad žmonės į savo laisvalaikį investuoja daug daugiau.
Pokalbio tęsinį žiūrėkite vaizdo įraše.
