Lukas Miknevičius. Ar dar ilgai ieškosime pateisinimų brakonieriams?

Portalas KABLYS.lt dažnai skelbia aplinkos apsaugos departamentų informaciją apie pagautus nesąžiningus meškeriotojus. Keista, tačiau kai kurie žvejai iškart užsipuola ne tuos nesąžininguosius kolegas, o juos nubaudusius inspektorius. Esą nieko čia tokio, kad žmogus nenusipirko leidimo, kad paėmė viena lydeka per daug ar žvejojo ten, kur negalima.

„Eikit ir gaudykit tikrus pažeidėjus”, - sako tokie komentatoriai. Tarsi šitie pažeidėjai būtų kažkokie netikri, o jų padaryti pažeidimai neturėtų jokios įtakos gamtai. Žuvų gaudymą tinklu ar elektros prietaisu nuo nelegalaus meškeriojimo dažniausiai skiria tik žalos gamtai dydis. Tačiau atsakyti vis tiek reikia – nesvarbu, ar už vieną lydeką, ar už penkias. Brakonierius netampa teisuoliu vien todėl, kad brakonieriauti jam sekėsi kiek blogiau.

„Gal žmogus nežinojo, kad negalima”, - dar vienas populiarus bandymas pateisinti nesąžiningus žvejus. Bet „nežinojo” šiuo atveju reiškia tik tai, kad žmogus nepasivargino net atsiversti taisyklių ir pažiūrėti, kas ten rašoma. Tokį reikia ne tik bausti, tokiam reikia apskritai uždrausti į rankas imti meškerę.

Ir, žinoma, kaip gi be argumento „pirma sutvarkykite tinklus Kuršių mariose”. Šis argumentas ištraukiamas net tada, kai kalba eina apie sliekininką lapkričio mėnesį sulaikytą prie upėtakių nerštaviečių Dzūkijos nacionaliniame parke. Tokioje situacijoje pirštu rodyti į kitą Lietuvos galą yra visiškai neadekvatu, bet kai kuriems tai sunku suprasti.

Smulkus brakonieriavimas ir bandymas jį pateisinti yra tolygus požiūriui „aš čia truputį paimsiu, daug yra, niekas nepastebės”. Paprasčiau tariant, tai yra vagystė. Jei jau iš gamtos imame, tai turime jai šį tą ir duoti. O paprasčiausias būdas tai padaryti – pirkti leidimus ir laikytis taisyklių.