Lietuviškos žvejybos principų švedai nesuprato: tik kankinate žuvis

Nors Švedijoje buvau gerą savaitę ir turėjau galimybę žvejoti trijuose ežeruose, atsidurti savo stichijoje ir gaudyti upėtakį upelyje neteko dėl vandens trūkumo. O margiai, tuo metu pasitraukę iš upelių, klajojo kažkur didelių ežerų platybėse. Pirmajame ežere, anot vietinių, ieškoti jų yra tas pats, kas adatos šieno kupetoje. Jei kam ir užkimba, tai visiškas netyčiukas. Tad porą dienų teko laukti kelionės prie antrojo ežero, kur ir apsigyvenau medžiotojų trobelėje, be elektros ir telefono ryšio.

Nedelsdamas ir nelaukdamas švedų pagalbos ryžausi juos nustebinti. Drožiau ežerą įvairiausio dydžio sukrėmis, vartiklėmis, vobleriais ir guminukais, mėčiau ir nuo kranto, ir iš valties – nieko. Lydekos ir ešeriai – prašom, vos ne kiek nori ir ant ko tik nori, tačiau upėtakio nė kibimo. Viskas, kuo galėjau pasigirti, tai porą kartų aptikti kiršlių būreliai, kurie kažkur prapuldavo pagavus tris ar keturis. Geriausiai juos sekėsi gaudyti SV mikro vartiklėmis, kitas blizgutes jie atakuodavo, tačiau nepavykdavo pakirsti. Nežinau kodėl.

Galų gale į trobelę atvyko pasisvečiuoti jos savininkas su draugu ir mes čiupome upėtakį, kaip sakant, už ragų. Nepratęs aš taip gaudyti – velkiavome. Tiesiog sumetėme masalus į vandenį ir laikydami rankose meškeres plaukėme valtimi. Vienas švedas gaudė mano padovanotu ir jo iš karto pamiltu Timonu, kitas tradiciškai, Abu Garcia vartikle. Nusprendęs paįvairinti asortimentą, užsidėjau sukrę. Pirmosios dvi valandos man atnešė porą gražių dryžuotųjų ir beveik dešimties kilų lydeką. Timonas irgi šaudė tai ešeriu, tai dantytąja, tik vartiklė tylėjo. Po to man vėl – kibimas, ir užkibusi žuvis iškart šoktelėjo pusmetrį virš vandens. Negalėdamas patikėti, raminau save garsiai, kad tai bus ešerys, tačiau ištraukęs pamačiau upėtakį. Nepamenu, kada paskutinį kartą taip džiaugiausi laimikiu.

Dar po pusvalandžio pagaliau prabilo vartiklė ir švedą keistu vardu – Miša – irgi pradžiugino kilograminiu margiu. Netrukus ir vėl sulaukiau kibimo. Šį kartą išties didelis upėtakis išraitė salto ir atsikabino. Aš keikiausi, švedai juokėsi. Vėliau jie pasakojo, kad šiame ežere yra pagavę iki aštuonių kilogramų upėtakių. Deja, tos dienos nuotykiai su upėtakiais baigėsi. Nepagavau jų tame ežere ir kitomis dienomis, nors, atrodo, dariau viską kaip vietiniai. Tiesa, vieną sykį netikėtai nuotaiką praskaidrino vidutinis kiršlys, griebęs tą pačią Sukrę. Tad su nekantrumu laukiau tos dienos, kai eisime prie trečiojo ežeriuko, upėtakinio. Jame išties daug upėtakių ir jie kimba. Jame turėjau patirties iš praeitų metų, kai net švedams nušluosčiau nosį.

Atėjus taip lauktai dienai, gerai parėkavę prieš žvejybą (bijojome sutikti mešką), kulniavome link nedidelio ežeriuko, kurį per pusvalandį greitu žingsniu apeičiau. Aš pasiūliau pasidalinti ruožais, tad švedai, gavę pernykščių pamokų, nusiuntė mane žvejoti į pačią sunkiausią vietą – masalą teko mėtyti toli, mat nuo kranto driekėsi apie penkiolikos metrų sekluma, o šiemet, taip nusekus ežerams, nebuvo jokių šansų ten surasti žuvies. Mėtyti teko už jos, tad svaidžiau penkių gramų „Yapada“ vartiklytę iš visos sveikatos. Per neilgai trukusią žūklę pagavau penkis upėtakius, mano kolegos per abu irgi sugavo tiek pat, tad istorija pasikartojo – vėl juos „apgaudžiau“.

Tiesa, tas pats mano anksčiau minėtas Miša buvo pakabinęs tokį gražuolį, kad aš, padėjęs spiningą, su malonumu stebėjau jų kovą. Upėtakis pabėgo, kaip ir keletas užkibusių iki jo. Išties švedai dėl geresnių žvejybos sąlygų turėjo daugiau kibimų, tačiau paslaptis buvo kabliukuose, mat aš gaudau vienšakiais, o jie trišakiais. Ne pirmą kartą įsitikinau, kad vienšakiai žymiai geriau laiko žuvį.

Derėtų atkreipti dėmesį ir į tam tikrus elgesio su žuvimi skirtumus, nes prieš metus teko trumpam susipykti. Jau anksčiau rašiau, kad švedai valgo daug žuvies. Eidami į žūklę jie visada pasiima maišelį žuviai. Užkibus padoresniam ešeriui ar upėtakiui visi džiaugiasi būsima vakariene. Su lydekomis galima elgtis kaip nori, bet kai aš pagavau upėtakį ir norėjau jį paleisti nusifotografavęs, buvau aprėktas: nori paleisti, paleisk, bet jei fotografuojiesi, pirma užmušk žuvį – nėra ko tyčiotis iš karališkos žuvies. Ir tokios žvejybos – „pagavai-paleisk“ – jie nesupranta. Kam be reikalo kankinti žuvį? Šiek tiek toleruoja tik iš pagarbos kitai kultūrai taip besielgiančius užsieniečius.

Sužinojęs jų požiūrį supratau, kodėl į tokį nuostabų ežeriuką jo savininkas atvyksta tik kartą ar du per mėnesį pasigauti kelių žuvų. Ir tik su geriausiais draugais, kurie vieni, be jo, tikrai neatvažiuo. Ir apie tą ežeriuką nė žodžiu niekam neprasitaria. Esu be galo laimingas galėdamas kartą per metus ten pažvejoti.