Kažkada atradau šias vietas nardydamas, o po to metai iš metų čia kiekvieną pavasarį džigaudamas ar, rečiau, velkiaudamas pagaudavau tikrai gražių 3–7 kilogramų margašonių. Vėliau, įsivasarojus, jos tarsi į kitą ežerą išplaukdavo – gumas graibstydavo vien kilogramines. Tačiau tą pavasario dieną lydekos kažkodėl piktybiškai nekibo, nors tikrai žinojau, kad jų toje vietoje negali nebūti. Kai po poros valandų šlaitų „šlavimo“ patikrintais guminuku vis dar sėdėjau „su nosimi“, tai gal iš nevilties, o gal iš šiaip noro sau įrodyti, kad ir visų tų gudrių plastikinių išmislų nekimba, užsidėjau didoką voblerį, tokį ištįsusį 14 cm mėlynanugarį japonišką pagaliuką arba, kaip tada atrodė, beveik „malką“.
Pabandžiau ją patrūkčioti ar patimpčioti, kaip buvau matęs darant „tikrus“ tvičingautojus. Tačiau, kaip ir tikėjausi, lydekos lyg vienuolės toliau laikėsi tylos įžadų, tad ilgainiui šis procesas pabodo. Po eilinės nesėkmingos timpčiojimų serijos, laikydamas kotą rankoje, pradėjau krapštyti kišenėje telefoną, o tuo metu mano „lėtai plaukiantis“ vobleris, matyt, pradėjo iškilinėti ir tuo metu kažkas taip trūktelėjo už kotą spaudusios rankos, kad telefonas vos nenulėkė į vandenį.
Penkių kilogramų lydeka greita buvo valtyje, o aš, šiek tiek priblokštas netikėto kibimo, šį kartą jau tikslingai pabandžiau atkartoti prieš tai atliktus veiksmus. Ir tada prasidėjo neįtikinami dalykai – kibimai siekė vienas po kito ir, kas pikčiausia, būtent tose vietose, kurias prieš tai bene kruopščiausiai buvau „iščiupinėjęs“‘ guminukais. Visos lydekos tą dieną atakavo tik lėtai kylantį voblerį, kurį prieš tai šiek tiek patimpčiodavau ir palikdavau ramybėje. Kiek tąkart ištraukiau ir po to paleidau ežeran lydekų, nežinia. Bet ta diena atrodė tikras stebuklas.
Lėtai kylantis didelis vobleris veikia bent dvi savaites, kol vanduo įšyla
Plaukiant kitą savaitgalį į tas pačias vietas, šįkart jau su rimta vobleriu atsarga, kamavo abejonės – ar pavyks pakartoti buvusią sėkmę – gal paprasčiausiai ta diena buvo kažkokia išskirtinė? Pirmas metimas buvo tuščias, antras, trečias, dešimtas tai pat, o štai vienuoliktą kartą kylantį voblerį vėl stvėrė lydeka, o po kelių metimų kita.
Nuo to karto mano pavasarinė, o tiesa pasakius, ir apskritai visų sezono spiningavimo taktika iš esmės pasikeitė. Guminukai nuėjo į antrą planą, užtat voblerių arsenalas pūtėsi kaip ant mielių. Per tuos metus pasitaikė visokių žūklių, bet galiu tvirtai pasakyti – pavasarinis lydekų gaudymas virš povandeninių kalnų ir dar nesukilusių žolynų dideliais, lėtai kylančiais vobleriai, traukiamais lėtu tvičingu, mano galva, yra, ko gero, sėkmingiausia taktika. Ir tiek laimikių dydžio, tiek ir jų skaičiaus prasme.
Ir ne tik „manajame“ ežere., bet kituose šio Lietuvos regiono ežeruose. Šis gaudymo būdas tikrai nepaprastai gerai veikia maždaug iki gegužės vidurio ar savaite vėliau, priklausomai nuo pavasario. Vėliau lydekų skonis kiek keičiasi – jos geriau reaguoja į kiek mažesnius – 10-14 cm voblerius, ir ne iškylančius, o „pakimbančius“ vandens storymėje – suspending tipo. Dar vėliau ateina kur kas agresyvesnių crank voblerių metas, nors tvičingas vis tiek išlaiko neblogas pozicija visą sezoną, iki pat ledo.
Bet už lango pavasaris, tad pakalbėkime lydekų gaudymą iškart po draudimo, naudojant didelius iškylančius voblerius.
Kaip vesti masalą
Pats gaudymo principas tikrai nesudėtingas. Pirmas dalykas vobleris iš tiesų turi būti nemažas – 12–17 cm. Didesnių nemėčiau, nes nelabai leidžia naudojamas spiningas, nors tikiu, kad jie veiktų, o mažesnių masalų, bent jau žvejojant didesniuose ežeruose, efektyvumas yra gerokai mažesnis.
Antras dalykas – svarbu, kad vobleris kiltų lėtai. Jeigu jis šauna viršun kaip kamštis – kibimo tikimybė maža, nors nėra visai nulinė.
Trečias dalykas yra specifinis masalo traukimo būdas. Voblerį trūkčioju, bent ne taip, kaip vasarą ešeriams, t.y. smūgiuodamas iš peties, kad jis šokinėtų, o gerokai švelniau, pačiu koto galiuku ir su pauzėmis. Taip „tuk tuk“, kelių sekundžių pauzelė ir vėl tuk. Svarbiausias dalykas gaudant šiuo būdu pavasarį lydekas – kas penketą- septintą metrų reikia sustabdyti masalo traukimą ir leisti vobleriui iškilti iki pat paviršiaus. 80 procentų lydekų kibimų įvyksta vobleriui kylant ir pasiekus pusiaukelę ar aukštesnius vandens sluoksnius, o ne per paprastą pauzę ar timpčiojimą. Dažnai lydeka atakuoja masalą jam jau pakilus į vandens paviršių ir pirmiau už smūgį pamatai vandens paviršiuje ratilą. Tai dar smagiau.
Tos gaudymas gana lėtas ir iš pirmo žvilgsnio neįdomus, tačiau tas „neįdomumas“ paprastai trunka tik iki pirmo kibimo. Paskui jau trauki susikaupęs ir kiekvieną akimirką laukdamas lydekos atakos. Bet ji, nelaboji, vis tiek sugeba trinktelti tada, kai to mažiausia tikiesi.
Pamenu, karta žvejojau jau nuskaidrėjusiame vandenyje pliekiant saulei ir iš tolo mačiau paskui voblerį slenkant lydekos šešėlį. Maždaug dviejų kilogramų lydeką sekė paskui masalą, tačiau kažkodėl nedrįso jo griebti. Kai jau masalo nebuvo kur traukti, sustabdžiau jį ir leidau jam kilti į paviršių, stebėdamas, ką darys lydeka. Aštriadantė sustingus žiūrėjo, kaip masalas iš lėto kyla į paviršių, kai masalui liko kilti gal 30 centimetrų – lydeka šaute šovė į viršų, maktelėjo visą mano masalą tiesiog man iš po nosies ir greitai vėl nunėrė į tą pačią vietą po valtimi.
Kartais lydekos kiek ožiuojuosi ir ne iškart atakuoja iškylantį voblerį. Tokiu atveju esu pastebėjęs, jog verta vieną ar du kartus „garantuotoje“ vietoje voblerį „pamušti“ kiek agresyviau, kaip vasarą, o jau paskui lėtai, jį traukti įprastu tempu, su iškilimas. Matyt, greitas traukimas jas kiek suerzina. Šiam reikalui dažnai naudoju didelį ir ganėtinai agresyvų voblerį, kuris atlieka „provokatoriaus“ vaidmenį, po kurio povandeninių viražų aštriadantės nelinkusio tolerantiškai žiūrėti į lėtai iškilinėjančių voblerių vedimą.
Lydekinės vietos iškart po draudimo. Menka paslaptis – dideliuose ir lėtai įšylančiuose ežeruose jos yra ten, ten, kur šiltas vanduo ir pavasarį būriuojasi balta žuvis. Konkrečiau–tai povandeniniai žolynai ir jų pakraščiai – visur, kur stiebiasi žolės, protakos ir susiaurėjimai prie salų. Įdomus dalykas, kad lydekos šiuo metu labai dažnai būna pakilusios aukščiau dugno ir tūno viduriniuose ar net aukštesniuose vandens sluoksniuos. Gylis konkrečioje vietoje gali būti ir šeši, ir septyni metrai, tačiau lydekos geriausia atakuoja į pusantro metro neriančius voblerius. Manau, kad tai susiję su vandens temperatūra – paviršiuje jis būna labiau įšilęs ir lydekų medžiagų apykaita greitėja, galų gale, ir smulkių žuvelių – lydekų grobio tuntai būtent čia ir plaukioja.
Gegužei įpusėjus, kada vanduo sušyla iki 15–16 laipsnių ir drąsesni jau atidaro maudymosi sezoną, lydekų susidomėjimas dideliais ir lėtai kylančias vobleriais mažėja. Nors, aišku, visai nurašyti šio būdo negali net ir vasarą.
Sušilus vandeniui efektyvesni darosi mažesni – 10-12 cm suspending tipo vobleriai, traukiami klasikiniu tvičingu – smarkesniais smūgiais ir trumpomis, 2-3 s pauzėmis. Geriausios vietos – povandeninių pakrantės žolynų, sėklių viršus, kur tik eina pravesti masalą. Matyt, tuo metu būtent tokiose vietose būna daugiausia baltos žuvies, juo labiau, kad tokiu metu dažniausia neršia kuojos.
Vobleriai. Svarbu, kad jie būtų lėtai plaukiančios akcijos, gerai skristų ir pasiduotų tvičingui.
Jeigu nebandėte taip gaudyti pavasarinių lydekų – pabandykite.
