Nekalbėsiu apie žmoniją ištiksiančią apokaliptinę žūtį, plintant koronavirusui, nes labai tikiuosi, kad to nebus. Taip pat nekalbėsiu apie to viruso kilmę, kadangi nesu medicinos mokslų daktaras, o sąmokslo teorijomis netikiu. Gal truputį šnektelėsiu apie vieną (mūsų meškeriotojus liečiantį) ekonominį aspektą, bet neišsiplėsiu iki pasaulinės krizės ribų, nors visiems aišku, kad supančiota antros pagal importą ir pirmos pagal eksportą pasaulio valstybės ekonomika paveiks ir vargšo lietuvio kišenę.
Pradėsiu nuo to, kur gaminama žvejybinė įranga. Nežinau tikslių duomenų, bet veikiausiai nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad apie 90 proc. tos įrangos arba jos dalių – būtent Kinijoje. Tai, ką mes perkame su užrašu „made in Japan“ – irgi iš anos žemyninės šalies, netgi JAV žvejybinė produkcija gali būti pagaminta Azijoje.
Tik nereikia galvoti, jog kokybė dėl to labai suprastėja – baigėsi tie laikai, kada kinų manufaktūros tik kopijavo, tarkim, „Rolex“ laikrodžius arba „Kalašnikov“ automatus – dabar viskas legalu, gamybos technologijos perpirktos arba netgi patobulintos ir didžiulės gamyklos toje šalyje dirba po rimtų firmų vėliava. Žinoma, padaroma dar daug šlamšto, tačiau pasaulinio lygio prekės ženklai tokiais ir išliko.
Truputį nukrypsiu į šalį, nes noriu paaiškinti, kaip žvejybinė įranga pakliūna į mūsų parduotuves. Daugiausiai iš Lietuvoje esančių didmenininkų, kurių yra dvi rūšys: vieni su tuo arba kitu pavadinimu esančių didesnių firmų atstovai (tarsi firmos filialas), kiti prekes parsiveža (parsisiunčia) patys ir niekam neatstovauja. Bet kokiu atveju, iš jų tą produkcija nusiperka mūsų žūklės prekių parduotuvės. Vėlgi, įmanomas variantas, kad netgi mažmenininkai kažkurią dalį prekių užsisako ne iš mūsų didmenininkų, tačiau ima tiesiog iš gamybininkų. Kai kurios didmenos turi savo firminių parduotuvių tinklą. Čia aš tam, kad labiau suprastumėte sistemą, nors kaip bevartyčiau – pradinis taškas bus Kinija.
O Kinijoje... gamyklose nėra kam dirbti, nes įvestas griežtas migracinis režimas iš miesto į miestą, iš provincijos į provinciją. Tiesa, jau dalis fabrikų pradėjo veiklą, tačiau to, ką jie gamina, neužtenka užsakovams. Juolab, pirmiausiai šalyje paleista pirmo būtinumo prekių gamyba, bet ne ta, kuri skirta eksportui.
Laiku į viruso protrūkį sureagavę didmenininkai dar spėjo atsivežti šiek tiek prekių, kiti prekiauja tik pernykščiais likučiais. Kiek žvejybinės įrangos atsiveš vėliau, kada tai bus – neaišku. Tačiau aišku, jog ta produkcija bus brangesnė nei anksčiau.
Priežasčių net kelios. Kaip ir minėjau, jos brangs dėl stygiaus – paklausa yra, tačiau nėra pasiūlos. Pirmiausiai bus aprūpinti žvejybinės įrangos gigantai, bet tikrai ne tie, kurie žūklės įrangą pirkdavo nedideliais kiekiais, o perpardavinėtojai garantuotai tuo pasinaudos. Dar viena priežastis – padidės pervežimo (gabenimo) kaštai, kadangi visi norės dabar, čia ir greitai. Kalbu, vėlgi, populiariai. Tų priežasčių rastume ir daugiau, bet nesu ekonomistas, tad nesiplėsiu.
Po prasto žiemos sezono kai kurios didmenos ir dauguma žūklės prekių parduotuvių patiria nuostolius. Atsigriebia įsibėgėjus vasarai. Tačiau žiema prekybininkams šįmet pasitaikė itin žiauri, o vasara, dėl išvardytų priežasčių, bus ne ką geresnė – paprasčiausiai trūks pinigų nusipirkti kai kurias prekes. Gali būti, kad dalis parduotuvių net bankrutuos.
Kokios gali būti mano teksto išvados?
Pirma – žūklės įranga pabrangs tikrai juntamai, antra – jos kurį laiką trūks, bus savotiškas vakuumas, kada išseks didmenininkų atsargos. Norėsite, tarkim, kažkokio meškerykočio ar voblerių, kai ateis tikrasis atviro vandens sezonas, bet nerasite, kur nusipirkti. Įsigykite jau dabar, ką numatę pavasariui ar vasarai – po to nebus. Gal kas nors pamanys, kad mane nusamdė žūklės prekių parduotuvės, kad suaktyvinčiau prekybą, bet man nesvarbu, kas ką galvos.
