Ežeras, kurio pavadinimą būtina įsiminti kiekvienam karšininkui

Prieš trejus metus Šlavante atlikti ichtiologiniai tyrimai rodė, kad šiame ežere absoliučią daugumą žuvų tiek pagal santykinį gausumą, tiek pagal biomasę sudarė plakiai – menkavertės ir žvejų visiškai nevertinamos smulkios žuvys. Plakių kiekis čia viršijo bet kokias normas, net kas antra ežero žuvis buvo būtent šios rūšies.

Tačiau šių metų vasarą atlikti nauji tyrimai parodė, kad situacija Šlavante sparčiai keičiasi į gerą. Plakių šiame ežere sumažėjo dešimtis kartų, o štai karšių smarkiai padaugėjo. Būtent karšiai Šlavante dabar sudaro daugiau kaip pusę ežero žuvų biomasės.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad, tyrimų duomenimis, karšiai ežere auga gana sparčiai. Jau 7 metų amžiaus žuvys būna pasiekusios kilogramo svorį, o sulaukusios 9-10 metų amžiaus jau priartėja prie daugelio žvejų trokštamos poros kilogramų ribos. Tokie karšių augimo tempai rodo, kad jei situacija artimiausiu metu nepradės blogėti, po keleto metų Šlavantas pretenduoja tapti tikru karšininkų rojumi.

Tiesa, Šlavanto ežero ichtiologinius tyrimus atlikę mokslininkai pripažįsta, kad šiame vandens telkinyje, kaip ir daug kur Lietuvoje, trūksta plėšriųjų žuvų, tad Šlavantą būtina papildomai žuvinti.

„Per pastaruosius penkerius metus ženkliai padidėjo karšių biomasė, tačiau ežere nepakankamas lydekų kiekis, todėl jų išteklių pagausinimui kasmet reikia įleisti po 50 vnt./ha paaugintų, bendram joms tinkamam gyventi plotui tai sudarytų 300 vnt. Kas treji metai siūlomą žuvinti lydekų kiekį galim pakeisti šamais, paaugintų jų įleidžiant po 100 vnt.”, - teigiama Šlavanto ežero tyrimus atlikusių mokslininkų išvadose.