Baltasis amūras. Iš Kinijos į Lietuvos tvenkinius

Natūraliai paplitęs Pietryčių Azijoje – Amūro baseine ir Kinijoje. Introdukuotas Lietuvos vandenyse. Retas, veisiamas žuvivaisos įmonėse (pirmą kartą atvežtas 1962 m.). Tai šiltų vandenų žuvis, labiausiai žinoma dėl mitybos tvenkinio augmenija.

Žuvies kūnas kresnas, kakta plati. Nugara gelsvai pilka, šonai šviesiai auksinio atspalvio. Žvynai stambūs su tamsiomis dėmelėmis pakraščiuose. Ilgis iki 1,2 m, gali sverti iki 30 kg, tačiau įprastai sugaunami 60–80 cm ilgio ir 4–8 kg masės.

Išoriškai baltasis amūras labai panašus į juodąjį amūrą, skiriasi tik šviesesne spalva ir kandžių (dantų) forma.

Vasarą amūrai labai intensyviai maitinasi, per dieną suėsdami beveik tiek pat, kiek sveria patys. Geriausių rezultatų pasiekiama tada, kai į natūralius vandens telkinius įleidžiamos trimetės ar vyresnės žuvys. Baltasis amūras nereiklus vandenyje esančiam deguonies kiekiui, atsparus infekcijoms bei ligoms. Auginami tvenkiniuose, baltieji amūrai yra visaėdės žuvys, labai noriai ėda įvairią vandens augmeniją, augalinį pašarą (daržoves, jų lupenas, išspaudas) bei gyvulinės kilmės pašarą (smulkias žuvis, sliekus, vabzdžių lervas).

Ėsdama vandens augalus, ši žuvis ne tik labai greitai augina savo masę, bet ir pagerina hidrologinį vandens telkinių režimą, juose valydama nereikalingą augmeniją, tuo pačiu skatindama augti kitų žuvų mitybos bazę.

Nors natūraliai Lietuvoje nesiveisia, tačiau sėkmingai žiemoja gilesniuose tvenkiniuose.

Amūras

© Shutterstock

Kaip gaudyti?

Amūrai susidomi tik tuo masalu, kuris plūduriuoja toje gelmėje, kurioje jie maitinasi. Nei aukščiau, nei arčiau dugno esantys masalai jų nesuvilioja.

Geriausias masalas – kukuliai. Tinkamiausi masaliniai kukuliai - suminkyti iš miltų, į kuriuos įmaišyta iki 30 proc. smulkiai sumaltos „žolės“, išgriebtos iš tų vietų, kur amūrai intensyviai maitinasi. Masalinį kukulį rekomenduojama pateikti dviem būdais: pirmas – kombinacija iš grimztančio ir plūduraus kukulių, kurie suveriami ant pavadėlio taip, kad tarp kukulių būtų 3-5 cm atstumas. Amūras aptikęs plūduriuojantį kukulį įsiurbia jį, o po to ir gulintį ant dugno, už kurio – kabliukas.

Kitas variantas – plūdurus kukulis, sklandantis 5-100 cm atstumu nuo dugno.

Kad pavyktų prisivilioti baltąjį amūrą, reikia parinkti tinkamą vietą masalui užmesti. Patartina pasirinkti vietą be vandens augalų, pvz., smėlėtą pakilumėlę, kur nėra vandens augalų, tačiau šalia kurios praeina kasdienis amūrų maršrutas. Paprastai amūrai plaukioja būreliais ir beveik visą laiką keliauja iš vienos vietos į kitą. Todėl būtinas svarus argumentas, galintis prikaustyti juos vienoje vietoje.

Turint galvoje amūrų apetitą, reikia suleisti į pasirinktą vietą mažiausiai 5 kg jauko kukulių, bet, jei vanduo įšilęs, gigantiški žolėdžiai sušlamš tokį kiekį per keliolika minučių, todėl tokioje situacijoje gali tekti išberti ir 25 kg, kad amūrai nenuplauktų šalin. Žinoma, toks kiekis kukulių – brangus malonumas, todėl patyrę meškeriotojai jauką atmiežia nevirtais kukurūzų grūdais ir žemės riešutais.

Baltieji amūrai – labai baikštūs, o jų klausa nepakenčia dažnai į vandenį smingančių svarelių triukšmo, todėl iš pradžių reikia užmesti masalą, o paskui bombarduoti pasirinktą „tašką“ jauku.