Norėdamas jiems padėti, šį kartą apsilankiau viename didžiausių ir meškeriotojų labiausia pamėgtų vandens telkinių – Kauno mariose – ir pakalbinau vietinius meškeriotojus bei visą žiemą sėkmingai čia žvejojusį žinomą fiderio specialistą bei sportininką Tadą Ignatavičių, kuris sutiko pasidalinti savo patirtimi.
Pradžioje dar pasidalinsiu tuo, ką pastebėjau pats. Tądien, bent jau toje vietoje, kurią aplankiau – krantinėje ties Pažaislio vienuolynu – sutikti meškeriotojai gražesniais laimikiais pasigirti negalėjo. Kaip galite savo akimis pamatyti vaizdo reportaže, jų tinkleliuose pliuškenosi vien delno dydžio ir mažesni plakiai, ne ką augesni žiobriukai ir karšiukai. Ir, norint tuos pačius pagauti, reikėjo įdėti nemažai darbo ir žinių. Galbūt tai lėmė dieną prieš buvęs stiprus atšalimas, kuris pavasarį niekada nebūna didelis žvejų sąjungininkas.
Paklausinėjęs susidariau įspūdį, kad dauguma žuvų laikėsi apie 10 metrų gylyje ir sunkiai reagavo į jauką, o geriausias masalas – musės lervos. Vietiniai žvejai sakėsi, kad daugiausia vilčių pagauti ką nors – sutemus. Tada dugninių viršūnėles kartais palanksto 500-600 g sveriantys karšiokai.
Pabendravęs su paprastais meškeriotojais, persikrausčiau į dešinę krantinės pusę, kur vyravo didesni gyliai ir parimę ant platformų sėdėjo dvi pažįstamos fiderio sporto „žvaigždės“ – Gražvydas ir Tadas. Diena ir jiems nebuvo pati geriausia – jų tinkleliuose pliuškenosi tie patys žiobriukai, plakiai ir pavieniai, truputį didesni karšiokai. Didelių karšių sulaukti jie dar turėjo vilties temstant. Išsikalbėjus su Tadu ir išsiaiškinau, kad karšius jis čia sėkmingai traukė ir sausio, ir vasario mėnesiais. Pasigauti per vakarą dviese kokius 15 vienetų nuo puskilogramio iki kilogramo sveriančių puskaršių nebūdavo didelės problemos.
Tačiau kovą plačiašonių aktyvumas ženkliai sumažėjo ar jų būriai sumenko. Užtat smarkiai suaktyvėjo smulkmė – kuojos, plakiai ir „vietiniai“ žiobriukai. Ir, nori nenori, tenka juos gaudyti. Nes ir jų bei karšių laikymo vietos panašios, ir masalai tie patys.
Na, o dabar ilgai laukti Tado Ignatavičiaus patarimai, kurie, manau, bus įdomūs visiems, norintiems šiandien pažvejoti Kauno mariose ir ką nors pagauti.
– Tadai, kur dabar ieškoti „baltos“ žuvies mariose?
– Visą kovą, kol stipriau neatšils, bent jau žemutinėje marių dalyje reiktų orientuotis į maždaug 10-12 metrų gylius. Žvejoti ne pačioje vagoje, bet vagos kraštuose. Tuose vadinamuose „staliukuose“ tarp sėklių ir vagos.
– O koks toje vietoje turi būti dugnas? Kietas? Minkštas? Ar nesvarbu?
– Reikia ieškoti minkštesnio dugno, bet ne gryno dumblo. Kad būtų šalia to vadinamo perėjimo iš kieto dugno į minkštą. Kad dugne kažkokie akmenukai ar kriauklės būtų. Prieš žūklę dėl to tikslingai braukiame per dugną svareliais, ieškome tos vadinamos kriauklių „tarkos“.
– O kokiu laiku geriausia žvejoti? Prieš tai, kiek girdėjau, labiau sutemus kibdavo?
– Žuvų „grafikas“ jau šiek tiek primena vasarą. Dieną dažniausiai kimba smulkmė – kuojos ar žiobriukai. Karšiai sukyla vakare, dvi trys valandos prieš sutemstant ir po sutemų, o ryte brėkštant ir tik prašvitus, pora valandų. Iš esmės, visos žuvys dabar kimba tose pačiose vietose, tad žvejui reikia pasirinkti pačiam, ką jis nori labiau gaudyti. Jei nori daugiau kibimų – dieną kuojos ar žiobriukai tikrai leis pasidžiaugti. Tuo tarpu laukti karšių kibimo gali tekti ir porą valandų. Pasitaiko, kad karšiai taip ir nepasirodo. Bet, aišku, stambią žuvį pagauti smagiau.
– O kokį jauką rekomenduotum šiam laikotarpiui, kol dar vanduo šaltas?
– Šiaip jau kiekvienai žuvų rūšiai reikia skirtingo jauko. Pavyzdžiui, kuojoms rekomenduočiau juodos spalvos aktyvų (skleidžiantį daugiau kylančių ar kitaip sklindančių dalelių aut. past.) jauką, kvepiantį kalendra. Žiobriui siūlyčiau rausvos spalvos aštresnio kvapo jauką. Pavyzdžiui, krevečių ar anyžių. Šis kvapas labai populiarus tarp tikslingai žvejojančių mariose žiobrius žvejų.
Orientuojantis tik į karšius, rinkčiausi juodą jauką, mažiau aktyvų (galima jį pamaišyti su upiniu jauku), šokolado skonio. Bent jau šiuo metu. Gali jiems tikti ir ta pati kalendra, bet nuo kuojinio jauko jis turėtų skirtis mažesniu aktyvumu.
– Bet kvapų į jauką, kaip suprantu, negailėti? Nesibaido žuvis jų šaltame vandenyje, kaip kad dažnai tenka skaityti ar girdėti?
– Šaltame vandenyje kvapai daug silpniau skleidžiasi, nei šiltame. Nesakau, gal gaudant kokius trofėjinius, atsargius, neaktyvius 3 kilogramus sveriančius karšius ir geriau veiktų natūraliai kvepiantys jaukai. Bet šiuo metu tokių žuvų tikrai sunku rasti, o tie standartinio dydžio, kilograminiai karšiokai labai gerai reaguoja į stipresnius kvapus. Iki tokio lygio, kad galima jauką drėkinti grynu „aromiksu“ (skystų kvapų koncentratu red.past.) nenaudojant jokio vandens. Visą sausį ir vasarį tai buvo pats geriausias variantas.
– Ar dėti į jauką stambesnių priedų? Pavyzdžiui, kruopų?
– Jeigu nori pagauti didesnių žuvų, vien ta vadinama bazine „dulke“ žuvų būrio vietoje neišlaikysi. Žuvis atplauks, ras kabliuką ar neras ir greit nuplauks. Reikalingi stambesni priedai. Siūlyčiau įdėti kažkiek džiūvėsių – jie niekada nepakenkia. Šiuo metu labai puikiai veikia ir skandintos pinkos (mažos musės lervos red. past.) Ant kabliuko reikia dėti gyvą, o į jauką – skandintų. Kad žuvis lengviau rastų masalą. Sakysim, žiemą, atvirkščiai buvo – į jauką dėjome tik suaugusias musės lervas, skandintas ar šaldytas. Ir dėjome labai gausiai. Aišku, tada gaudėme vien karšius, kurių burnos didesnės, tai turbūt dėl to ir buvo geidžiamesni būtent didesni masalai. Dabar, kadangi tenka gaudyti kuojas ir žiobriukus, tai tenka taikytis prie jų.
O kalbant apie kruopas – jos bus gerai kai sušils vanduo. Gegužės, birželio mėnesiais. Dar anksti joms – nelabai reaguoja į jas žuvis.
– O karpytų sliekų, uodo trūklio lervų?
– Sliekus pabandžiau praeitą žvejybą. Skyriau jiems apie valandą. Visiškai jokio efekto. Nulis. Trūklius į jauką dėti pavojinga, nes gali prisišaukti pūgžlių ar mažų ešeriukų. Naktį pūgžliai susirenka prie kranto, gelmėje jų nelieka. Pašvietęs prožektoriumi matai juos. Kartais net tenka matyti, kaip iš gelmės pakyla iki poros kilogramų sterkai ir juos vaiko. Tad naktį gal ir gali pabandyti dėti kiek trūklių į jauką. Bet dieną jais jaukinti. Kas bjauriausia, tai jei susikvieti pūgžlių – jie pradeda reaguoti ir į visus kitus gyvūninės kilmės masalus. Čiumpa ir tą pačią musės lervą. Tad keisdamas masalus jų vis tiek neatsiginsi. Tad geriau jau iškart jaukinti „pinkomis“ – karšiai prie jų pripranta ir jų ieško.
– O kokį kiekį jauko sumesti? Ar reikia gausaus jaukinimo, ar kaip tik geriau mažiau, kad žuvys ne persisotintų?
– Čia viskas priklauso nuo gaudymo stiliaus. Pavyzdžiui, kolega mėgsta iš pat pradžių gausiau pajaukinti. Aš darau atvirkščiai – jauką šiuo metu naudoju iš esmės tik į šėryklę dedamų pinkučių „užkimšimui“. Tad man 5 valandų žvejybai pilnai pakanka puskilogramio biraus jauko pakelio. Pagauname abu daugiau mažiau panašiai. Man net pasirodė, kad tokiu metu pradėjus naudoti didesnes šėryklas kibimas pradeda rimti. Gal būt žuvis šiuo metu, išvydusi didesnį jauko debesį, pasimeta. Nebežino ką griebti. Vasarą taip mariose niekad nejaukinčiau. Tada juo daugiau jaukini, tuo būna geriau. Jei ne didesnį būrį žuvies iš toliau tokiu būdu suvadini, tai bent jau iš kaimyno žuvį pervilioji.
Dėkui Tadui už patarimus. Pavasaris tik įsibėgėja – žuvų aktyvumas tik augs. Bet ir dabar galima žvejoti ir pagauti. O norėdami mūsų pokalbį pamatyti gyvai bei išvysti, kaip ir ką žvejoja jis ir kiti žvejai, spustelkite vaizdo nuorodą.
