5 priežastys, dėl kurių trūksta pavadėliai

1. Pagrindinio valo ir pavadėlio santykis

Tik nedaugelis meškeriotojų atkreipia dėmesį į pagrindinio ir pasaitėlinio valo skersmenų santykį. Jei jis bus per didelis, net pats brangiausias ir aukščiausios klasės pavadėlis lengvai truks. Todėl optimaliausias šių dviejų valų storių santykis yra 0,02–0,04 mm. O ten, kur šių dviejų skersmenų didelio skirtumo nepavyksta išvengti, pvz., dugninėje žūklėje, yra plačiai naudojamos įvairiausių amortizacinių gumų variacijos, vadinamos „Feeder gum“.

Panašiai reikėtų elgtis ir spiningaujant. Fluorokarboninio ar metalinio pavadėlio svorio išlaikymo testas turėtų būti panašus, kaip jūsų pagrindinio valo. Taip žvejodami galėsime drąsiai masalus vilkti iš kerų. Vienintelis galimas nuostolis – atlenkti dirbtinio masalo kabliukai.

2. Kieta meškerykočio viršūnėlė

Tai – dar vienas aspektas, į kurį meškeriotojai linkę žiūrėti pro pirštus. Tačiau dažnu atveju dėl trūkusio plono pavadėlio būna kalta per kieta meškerykočio viršūnėlė. Ne be reikalo anglišką kilmę turinčių palaidynių meškerių charakteristikose būna minima itin lanksti ir puikiai žuvies spurtus amortizuojanti viršūnėlė, leidžianti kovoti su žuvimi naudojant itin plonus pavadėlius. Beje, ši meškerių charakteristika yra svarbi ir muselinėje žūklėje.

3. Netinkamas mazgas

Pavadėlio trūkimas ties mazgu – taip pat dažnas reiškinys meškeriotojų gyvenime. Šiomis dienomis galime įsigyti gausybę iš Vokietijos, Japonijos, JAV bei kitų šalių atvežtų monofilamentinių ir fluorokarbininių valų, skirtų pavadėlių gamybai. Dėl skirtingų valų savybių, ne su visais jais dera naudoti tarp meškeriotojų itin populiarų „Kruvinąjį“ (ang. „Blood knot“) mazgą. Kai kada fluorokarboniniai ar valai, atkeliavę iš Japonijos, mieliau „prisipažįsta“ „Griner“ tipo magą. Todėl visuomet prie žūklę mazgų tinkamumą vienos ar kitos rūšies valui išsibandykite namuose. To nepadarius, vėliau teks skaudžiai gailėtis.

„Grinner (Uni)“ mazgas

© Matas Jonaitis

4. Trintis

Net pats storiausias fluorokarboninis ar metalinis pavadėlis ankščiau ar vėliau yra pažeidžiamas aštrių vandenyje esančių kliuvinių ar žvynuotų plėšrūnų dantų. Todėl pažvejoję iš fluorokarbono pagamintu pavadėliu lašišas ar šlakius akmenuotoje upėje, ar pagavę kelias lydekas – nepatingėkite atidžiai įvertinti pasaitėlio būklę. Pamačius ar pirštais pajutus aiškius valo pažeidimus, drąsiai keiskite pasaitėlį. Kitaip užkibusi gyvenimo žuvis liks tiks ilgų vakaro pasakojimų fantazijos vaisius. Taip pat, laikas nuo laiko pravartu įvertinti ir metalinių pavadėlių būklę.

5. Senatis

Kad ir kaip būtų keista, tačiau valas, ypač monofilamentinis – sensta. Taigi, jeigu pas jus kur nors voliojasi nuo blokados laikų likęs prieškarinis „vokiškas“ valas, geriau jį pasilikite kaip prisiminimą. O nors kiek žvejybos dėžėje ilgiau pragulėjusį šiuolaikinį monofilamentinį valą – nuolat „inspektuokite“. Jei kyla įtarimas, kad jis pradeda trūkinėti kaip plaukas – negalvodami išmeskite.