Mažųjų hidroelektrinių naudos ir poveikio aplinkai subalansavimas
Lietuvos energetikos instituto (LEI) Hidrologijos laboratorijos vyresniojo mokslo darbuotojo ir projekto TRANSWAT hidromorfologijos eksperto dr. Vytauto Akstino teigimu, atnaujinti Lietuvos mažųjų hidroelektrinių (HE) veiklą reglamentuojančius įstatymus būtina, mat dabartinis reguliavimas neatitinka šiuolaikinių poreikių, Europos Sąjungos (ES) reikalavimų ir nėra paruoštas veikti klimato kaitos iššūkių fone.
„Lietuva yra viena iš nedaugelio ES valstybių narių, į nacionalinius teisės aktus dar neįvedusių ekologinio debito sąvokos, nustatančios minimalų reikalaujamą praleisti vandens kiekį hidroelektrinėse, įvertinant vandens ekosistemų poreikius. Mes vis dar vadovaujamės gamtosauginiu debitu, kuris tenkina tik minimalius vandens ekosistemų reikalavimus ir neatsižvelgia į jų poreikius. Kol įstatymuose korekcijos nėra atliktos, galima kelti abejonę dėl mažųjų hidroelektrinių kuriamos naudos ir daromo poveikio aplinkai balanso“, – sakė dr. V. Akstinas.
Pastarųjų 5 metų statistika rodo, kad beveik 100 Lietuvoje veikiančių mažųjų hidroelektrinių pagamina tik apie 0,6 proc. bendro šalies elektros energijos poreikio. Tačiau dėl jų veiklos dalis upių ruožų neatitinka geros ekologinės būklės rodiklių. Kitaip tariant, elektros energijos pagaminama palyginti nedaug, o žuvų įvairovė ir kiekis žemiau HE esančiuose upių ruožuose pastebimai mažėja, daroma reali žala aplinkai.
Projekto TRANSWAT metu buvo ištirti Varduvos upės ruožai žemiau Kulšėnų, Renavo, Vadagių, Ukrinų ir Juodeikių hidroelektrinių. Mokslininkų surinkti duomenys parodė, kad iš 5 ruožų tik vieną galima laikyti geros būklės – žemiau Juodeikių HE. Kiti ruožai įvertinti vidutiniškai arba blogai. Prasčiausia padėtis užfiksuota upės ruože žemiau Renavo HE. Ten aptiktos tik 9 iš 15 galimų žuvų rūšių.
Pagerinti upių, kuriose įrengtos HE ir jų kaskados, ekologinę būklę, kad ši atitiktų ES keliamus reikalavimus, projektą TRANSWAT vykdžiusių mokslininkų teigimu, galima imantis tėkmės reguliavimo, žuvų migracijos koridorių įrengimo, žuvims draugiškų turbinų montavimo ir nešmenų reguliavimo priemonių įdiegimo.
„Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduriama upių ruožuose žemiau įrengtų hidroelektrinių, yra pažeistas natūralus nuotėkio režimas, sutrikdyta žuvų migracija ir nešmenų pernaša. Tokį poveikį pavyktų sušvelninti, jei būtų įgyvendinamas ekologinio debito išleidimo užtikrinimas, imamasi upės tėkmės reguliavimo pasitelkiant, pavyzdžiui, aplinkai draugiškas turbinas, o sausuoju laikotarpiu hidroelektrinės būtų eksploatuojamos tranzitiniu režimu“, – vardijo dr. V. Akstinas.
Anot jo, taip pat padėtų žuvitakių įrengimas, specialių skydų, apsaugančių žuvis nuo patekimo į turbinas, sumontavimas, migruojančių žuvų gaudymas ir perkėlimas, įžuvinimas, nešmenų gaudyklių, specialių slenksčių sulaikyti smėlį ir kitas nešmenų daleles įrengimas, mechaniškas nuosėdų šalinimas periodiškai gilinant upės vagą ir, žinoma, natūralios pakrančių augalijos išsaugojimas.
Hidroelektrinių veiklos reglamentavimo atnaujinimas ir mokslininkų siūlomų priemonių įdiegimas Lietuvoje esančioms mažosioms HE aktualus ir dėl klimato kaitos, kuri grasina vis dažnesniais laikotarpiais be kritulių, dėl ko šalyje nusenka upės ar net kyla hidrologinė sausra.
Vis dėlto, LEI Hidrologijos laboratorijos vyresniojo mokslo darbuotojo manymu, reikia atsižvelgti ir į Lietuvoje susiklosčiusią padėtį energetikoje. Todėl, siekiant patenkinti didėjančius vietinės energijos poreikius ir užtikrinti tvarią hidroenergetikos plėtrą, įvairios poveikio aplinkai mažinimo priemonės, pasak mokslininko, turi būti integruotos ankstyvosiose HE planavimo ir įgyvendinimo stadijose.
„Tačiau tai nereiškia, kad galime nesirūpinti jau veikiančiomis hidroelektrinėmis. Lygiai taip pat svarbu numatyti tinkamas poveikio aplinkai mažinimo priemones ir jau eksploatuojamose hidroelektrinėse. Jose irgi turėtų būti atlikti reikiami modernizavimo darbai“, – akcentavo dr. V. Akstinas ir pridūrė, kad šį procesą paspartintų valstybės išreikšta iniciatyva padėti HE savininkams vykdyti turbinų atnaujinimą.
Ištyrė ir Lietuvos–Latvijos sienos kertamus ežerus
Vykdant projektą TRANSWAT, Latvijos ir Lietuvos mokslininkai taip pat ištyrė ir pasienio ežerų ekologinę būklę ir įvertino jų ekosistemų gerovę bei valdymo perspektyvas. Tyrimams buvo pasirinkti 5 ežerai: Rokiškio r. esantis Ilgės ežeras ir Zarasų r. telkšantys Šalnos, Kampiniškių, Skirno ir Laukeso ežerai.
Šių vandens telkinių ekologinė būklė buvo įvertinta pagal Lietuvoje ir Latvijoje taikomas metodikas. Apibendrinę tyrimo rezultatus, mokslininkai nustatė, kad rizikos vandens telkiniams, kurių būklei pagerinti turi būti numatytos priemonės, priskirtini du ežerai – Laukesas ir Ilgė.
TRANSWAT projekte dirbusių mokslininkų teigimu, Laukeso ežero būklei pagerinti gali būti taikoma vienintelė priemonė, galinti šiek tiek paspartinti ekosistemos atsikūrimą, – biomanipuliacija.
O Ilgės ežero būklę gerinti tyrėjai siūlo inventorizuojant išleistuvus į vandens telkinį ir į jį įtekančius intakus netoli telkinio ir užtikrinti, kad nuotekos į ežerą nebūtų išleidžiamos. Taip pat siūloma vykdyti monitoringą vandens telkinio intakuose ir ištakuose, siekiant nustatyti į ežerą patenkančių maistinių medžiagų kiekį ir jų balansą.
Tarpvalstybinių upių ir ežerų valdymo projektą bendrai įgyvendino Lietuvos energetikos institutas, Lietuvos Gamtos tyrimų centras, Latvijos aplinkos, geologijos ir meteorologijos centras, Latvijos universitetas bei Latvijos maisto saugos, gyvūnų sveikatos ir aplinkos tyrimų institutas.
