Kuo gi vilktis, norint lipti ant ledo. Pakalbėkime apie tai, nors ledo, deja, kol kas nėra.
Viskas priklauso, ką ruošiamės ant to ledo veikti. Viena apranga geriausia tiks lipant ant pavojingo pirmojo ar paskutiniojo ledo, kita – aktyviai ieškant ešerių. Dar kita – gaudant sėsliai. Vieno recepto, vienodai gerai tinkančio visoms situacijoms, nėra. Manau, svarbiausias dalykas, ypač kalbant apie „kvėpuojančią“ aprangą – jau minėtas sluoksnių principas.
Pirmas sluoksnis ištraukia prakaitą nuo kūno, perduoda į antrą, antras – į trečią ir t.t. Sluoksnių gali būti tiek, kiek jų reikia, kad nebūtų šalta. Didžiausia žvejų klaida būna ta, kad jie sušyla dar besirengdami kambaryje, o kol pasiekia žvejybos vietą, jau ir būna visiškai šlapi. Atsisėdus ant dėžės tas prakaitas nespėja išgaruoti ir sušąla – automatiškai jūs jaučiate šaltį.
Vienas iš priežasčių, dėl kotai taip atsitinka, yra ta, iškart užsivelkami visi rūbai. O taip pat, kad patys rūbų sluoksniai sukimba vienas su kitu ir varžo judesius. Judėjimui reikia daugiau pastangų, greičiau nuvargstame ir daugiau prakaituojame. Dėl to reikia žiūrėti, kaip tie sluoksniai vienas su kitu dera. Šiam reikalui gaminami specialūs ploną striukę primenantys apatiniai rūbai, galintys perskirti apatinius rūbus nuo kostiumo. Tokios vidinės „striukės“ privalumas yra tas, kad einant ledu iki žūklės vietos, jūs galite pagrindinį kostiumą prasisegti ir atsilapoti – vėjas jūsų nesupūs, nes ta „striukė“ nuo jo saugos. Be to, šis rūbas daug geriau garins prakaitą iš vidaus, nei pats kombinezonas. Atsisėdus drėgmė iš kūno greit pasišalins ir neliks nemalonaus jausmo. Tada bus galima užsisegti ir kombinezoną.
Na, o kalbant apie šilumą ir apatinius rūbus, dažnai kyla klausimas, kodėl dabar populiariausios yra įvairios sintetikos ir merino vilna? Taip yra dėl to, kad kuo smulkesnis pluoštas, iš ko pagaminti rūbai, tuo jie gali labiau „pasipūsti“--sutalpinti savyje oro. O ne paslaptis, būtent oras labiausia ir sulaiko šilumą bei saugo nuo šalčio. Tačiau nereikia pamiršti, kad rūbai dėvisi, pati medžiaga nuo intensyvaus vartojimo retėja ir keičiasi jų šiluminės savybės. Kuo rūbas daugiau nešiotas – tuo prastesnė jo šiluminė varža. Todėl, kad ir kokių gerų firmų būtų apatiniai rūbai jie būtų – juos, atėjus laikui reikia keisti.
Dar apatiniai sintetiniai rūbai pranašesni prieš pagamintus iš natūralaus pluošto, tai tuo, jog jie visai neįgeria drėgmės. Koks vilnonis megztukas po apačia tikrai gerai šildo, jei judame mažai. Tačiau pajudėjus ir sušilus jis tą drėgmę sukaupia ir saugo, todėl anksčiau ar vėliau pasidaro šalta. Sintetinis rūbas greit drėgmę paima, bet greit ją ir išgarina.
Daug kas skundžiasi, kad naudojant sintetinius rūbus atsiranda nemalonus kvapas. Gal yra išrasta kokia technologija ar priemonės, išsprendžiančios šią problemą?
Negaliu pasakyti, kad ši problema visai išspręsta. Tačiau dažniausia problema yra per žemoje rūbų skalbimo temperatūroje. Sintetinius audinius dažniausia reikia skalbti aukštesnėje temperatūroje ir tada kvapai dažniausia dingsta. Įvairios specialios priemonės dažniausiai yra skirtos kitiems tikslams. Pvz. pavyzdžiui, atstatyti, flisinės medžiagos plaukelių „pasipūtimą“. Impregnuoti viršutinį sluoksnį ir t.t.
Aptarėme apatinius rūbus, o dabar pereikime prie žvejybinių kombinezonų. Ką galėtumėte pasakyti apie juos?
Jau užsiminiau pradžioje, kad kombinezono pasirinkimas labai priklauso nuo to, ką su juo ruošiatės daryti. Ar planuojat aktyviai lakstyti ledu, ar visą dieną rymoti vienoje eketėje, gaudydami kuojas ar stintas.
Žvejojant ant pirmojo arba ant paskutiniojo ledo, (o žinant paskutinių žiemų realijas – ir kitu metu) pagrindinis prioritetas yra saugumas ir žvejai dažniausia renkasi neskęstančius kombinezonus. Jie neturi tokio gero „kvėpavimo“, dažnai nebūna patys šilčiausi – tenka po jais daugiau pasirengti. Tačiau įlūžęs su jais nepaskęsi ir kurį laiką nesušalsi – būtent tai tokioje situacijoje yra svarbiausi. Neskęstančius kostiumus dėl jų teikiamo saugumo taip pat mėgsta tie, kas velkiauja jūroje. Saugumo prasme dar geresnis pasirinkimas – vadinamieji sausi „hidrokostiumai“ . Su juo gali ilgai plūduriuoti vandenyje ir laukti, kol tave išgelbės.
Kai ledas saugus ir ruošiatės daug lakstyti, pavyzdžiui, ieškoti ešerių – tada svarbu kostiumo lengvumas, judesių nevaržymas ir kuo geresni jo „kvėpavimas“.
Ruošiantis žūklei dideliame šaltyje į pirmą vietą išeina kostiumo šiltumas. Tačiau galima tą šiltumą išgauti su didesniu ir kokybiškesniu apatinių rūbų kiekiu. Svarbu tik kad kombinezonas būtų pakankamai erdvus.
Taip pat iš esmės žūklei skirti kombinezonai būna dviejų rūšių – vienadaliai (vientisi) ir dviejų dalių – sudaryti iš striukės ir kelnių. Vienadaliai kombinezonai geriau saugo šilumą – po jais mažiau reikia apatinių rūbų, geriau saugo nuo vėjo, pačioje žvejyboje jie tikrai yra smagesni. Tačiau važiuojant į žvejybą, kai kurias kitais atvejais su jais kyla šiokių tokių nepatogumų. Šioje vietoje reikia žiūrėti prioritetus.
Tęsinį žiūrėkite laidos vaizdo įraše (nuo 14, 30 minutės).
