Iš tiesų, pagalvojus, keliasdešimties kilometrų žygis su sunkia kuprine ant pečių per miškus ir pelkes, orientavimasis pagal žemėlapius, komandinės užduotys, vandens ir kitokios kliūtys, nakvynė žiemą po atviru dangumi gali skambėti kaip išprotėjusių ekstremalų savaitgalis ar kariuomenės specialiųjų pajėgų karių treniruotė.
Iš tiesų, tai yra „Tikro žygio“ dienotvarkė, kuriame gali sudalyvauti ir nemėgstantis žygių, ir retai kada išeinantis iš biuro žmogus. Taip sako „Alfa renginių“ organizatorius Nemunas Tumavičius, organizuojantis tokio ir panašaus pobūdžio žygius visiems norintiems išbandyti savo jėgas Lietuvos miškuose.
Pakalbinau Nemuną norėdamas sužinoti daugiau – kas gi traukia šiuolaikinius žmones, vyrus ir moteris, palikti jaukius namus, komforto kupiną miestietišką gyvenimą ir leistis į tokias „avantiūras“.
Pergalės skonis būna daug tikresnis kai iššūkį įveiki savo jėgomis
Iššūkis sau – išėjimas iš komforto zonos ir šiokia tokia nežinomybė – tai iš miesto pinklių išvilioja žmogų į parą ar dvi miškuose. Mums visada to reikėjo, reikia, ir, matyt, reikės – kiekvienas nori geriau pažinti save, savo galimybes. Išdrįsta ne visi.
Kaip pasakojo Nemunas, „Alfa renginių organizatoriai“ yra išbandę įvairius žygių formatus. Per paskutinius tris metus jie pastebėjo tendenciją, kad dabartinius žmones labiausia traukia savarankiškumas. Todėl patiems dalyviams yra suteikiama visiška laisvė ir atsakomybė priimti sprendimus bei jų pasekmes: nuspręsti, kaip pasiekti užduotyje nurodytą tašką, eiti tiesiausiu keliu per pelkę, ar bandyti ją apeiti? Kirsti upę, ar bandyti eiti per tiltą, esantį už kelių ar keliolikos kilometrų? Patiems susirasti vandenį, prisirinkti sausų malkų (kartais lietui lyjant), užsikurti ugnį, susiruošti nakvynei, pasiruošti gamtoje maistą.
Viską, ko reikia parai arba dviems (palapinės, kilimėliais miegmaišiai, maistas ir t.t.) dalyviai neša ant savo pečių arba randa gamtoje. Organizatoriai apmoko dalyvius, parūpina inventorių specialioms užduotims įveikti – pavyzdžiui, apraišus, virves karabinus lipimui į medžius ar net valtį persikėlimui per upę. Dalyviai gauna priemones, tačiau sprendimus kaip jomis pasinaudoti priima patys dalyviai. Kaip pasiklosi – taip išsimiegosi. Ir iš tiesų – pergalės skonis būna daug tikresnis kai iššūkį įveiki savo jėgomis. Dabartinį žmogų tai įkvepia, o motyvuoja tai, kad iš esmės nėra galimybės pasukti atgal ar nutraukti žygio anksčiau. Organizatoriai stengiasi visiškai nepakreipti komandos sprendimų, o į pagalbą būtinai atskuba traumos, sveikatos sutrikimų ar kitokios nelaimės atveju Dalyviai tai žino – jeigu nuklys tai visi, kiekvienas savo kojomis turės pasiektu finišą. Ir tai juos motyvuoja.
Komandos galia
Ne vienas ir ne du žygeiviai „Tikruose žygiuose“ atrado tikrų draugų ir bendraminčių. Dažną čia traukia gebėjimų dirbti komandoje ugdymas. Kartu įveikti sunkumai, išgyventi momentai, patirtos emocijos iš tiesų „suklijuoja“ žmones ilgam, į žygius ateina apie 40 procentų anksčiau jau dalyvavusių žmonių.
Nemažai šiuo metu organizuojamų žygių būna skirti masėms – parenkamas gerai žinomas, paprastas maršrutas, sudedamos aiškios nuorodos, tarpiniai taškai – viskas patiekiama „ant lėkštutės“, einama kartu, minioje. „Alfa renginių“ komandos toks principas labai nežavi, todėl renginio konceptas kitoks: kad ir kiek dalyvių užsiregistruoja į žygį, visuomet sudaromos komandos iš 15 (maksimaliai 20 žmonių). Kiekviena komanda visą maršrutą renkasi ir žygiuoja savarankiškai, su kitomis komandomis susiduria tik žygio pradžioje, stovyklavietėse ir žygio pabaigoje. Komandos dažniausiai varžosi dėl prizų. Azartas ir noras laimėti tai dar labiau vienija komandą bendram tikslui.
Ką išmoksi, ant pečių lengviau nešiosi
Žygių metu kiekvienas įgyja naujų įgūdžių, tai imponuoja kone kiekvienam. Kiekvienas norintis turi galimybę išmokti įvairius dalykus: vadovautis žemėlapiu ir kompasu, judėti pagal azimutą, teisingai susikrauti kuprinę, sunkiomis sąlygomis užkurti laužą, pasiruošti nakvynei miške, teisingai pasistatyti palapinę, kad jos neįveiktų lietus, gamintis maistą lauko sąlygomis, išgelbėti draugą, atpažinti gyvūnų pėdsakus ir augalus. Vien pažiūrėjęs Youtube, nepatyręs savo kailiu viso to taip paprastai neišmoksi.
Į žygius keliauja (ne)paprasti žmonės – gali kiekvienas
Kalbant apie amžiaus grupes, tarp dalyvių vyrauja 25-35 metų žmonės. Ir vyrai, ir moterys. Pastarųjų tik šiek tiek mažiau, nei vyrų. Dažnai prisijungia draugų kompanijos, poros, dalyviai atvyksta su keturkojais augintiniais. Prie žygeivių ypač sėkmingai prisijungia ir vyresnio amžiaus žmonės. Dominuoja gyvenimiškos patirties jau turintys žmonės. Taip pat aktyvios šeimos su vaikais. Jauniausiam žygio dalyviui, įveikusiam maršrutą buvo 10 metų. Anksčiau organizuotuose, paprastesniuose žygiuose dalyvaudavo nemažai studentų. Motyvacija tokiame žygyje yra labai svarbi. Kai kuriems dalyviams įdomu visiškai viskas, kiti eina, kad nueitų kilometrus. Kiekvienam, savo, vieno „teisingo“ tikslo nėra.
Daug kas, kas nėra dalyvavę tokiame renginyje, įsivaizduoja, kad norint iškeliauti į žygį žiemą, su nakvyne gamtoje, reikia itin stipraus fizinio pasiruošimo. Tai tik mitas – žygio tikslas nėra nuvaryti žmogų nuo kojų ar įveikti atstumą kuo greičiau. Tikslas yra kokybė – sudominti žmogų turiningu laisvalaikiu gamtoje, suteikti jam tam reikalingų žinių ir įgūdžių, bei paskatinti perlipti psichologinius barjerus. Kiekvienam, kuriam tenka bent šiek tiek pasivaikščioti, žygio distanciją bus įveikiama. Paskutinių metu į žygius ateina nemažai „ofisinių“ žmonių, kurie niekada nėra ėję į žygius ir tiesiog nori išbandyti save. Pabandę labai dažnai „užsikabina“.
Žinoma, nesinori pasakyti, kad nereikia pasiruošti tokiam žygiui. Tam reikalinga speciali apranga, avalynė kiti daiktai, tačiau apie tai kitą kartą.
